Mielagėnai. Vikipedijos nuotrauka
Apžvelgėme jau nemažai Tverečiaus krašto pateikėjų, tikrai ne visas ir ne visus, o tik tuos, kuriuos aplankė ir aprašė Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokiniai. Bet šiam straipsnių ciklui artėjant į pabaigą, būtina nusikelti į krašto paribį link Mielagėnų, į Ryžiškės kaimą, kuriame gyvena labai šviesi Černiauskų šeima. Jos galva Jonas Černiauskas, aplinkinių pagarbiai vaikščiojančia enciklopedija pavadinamas, vertas atskiro pasakojimo: jo domėjimasis savojo kaimo istorija, jo žmonių likimais, savo giminės likimo vingiais ir unikalūs tikri nutikimai prieš keletą metų suguldytas į knygą „Ryžiškės ir Radučio kaimų istorija“, kurią parengti padėjo dukra Ramunė Kapliukienė ir ryžiškinis fotomenininkas, žurnalistas Algis Jakštas. Bet šįsyk kalbame apie dainas ir jų pateikėjas, todėl dėmesys kryps į moteris. Pirmiausia tai Jono žmona dainininkė Leonora Cibulskaitė–Černiauskienė (g.1948), kurios dainas užrašė anūkės Gintarė (23 dainos, 2014 m.) ir Miglė (38 dainos, 2020 m.) Jas, kaip ir senelio pasakojimus, užrašyti rūpėjo ir pačioms anūkėms, nuolat lankančioms senelius, ir aktyviai kraštotyra besidominčiai jų mamai Ramunei Kapliukienei, ir mergaičių lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Nijolei Berdikšlienei.
Leonora, pokario vaikas, gimė 1948 metais Simiškės kaime, Ignalinos rajone. Daininga mama Elena Malikėnaitė-Cibulskienė (1920 – 2011) buvo pirmoji jos dainų mokytoja. Merginos likimas klostėsi panašiai kaip ir daugelio tos kartos jaunų žmonių: baigė Mielagėnų vidurinę, paskui buhalterinės apskaitos technikumą, dirbo kolūkyje buhaltere. Dar mokykloje dainavo, lankė liaudies šokių būrelį. Dirbdama tęsė aktyvią veiklą Bernotų kultūros namų šokių kolektyve – šoko ir dainavo. Ji priklauso tai kartai, kuri dar turėjo dainų sąsiuvinius, kuriai prestižo reikalas buvo mokėti kuo daugiau dainų. Pagal tarmę tikrų tikriausia „mielagianska“: vietoj o pabrėžtinai tariamas ilgas a. O atitekėjo į tverečėnų tarmės pakraštį – į Ryžiškės kaimą ir daugiau kaip pusę amžiaus gyvena su atkakliu „tverečiniu“, ištikimu ne tik žmonai, bet ir savajai tarmei. Bet tai visai netrukdo ir niekada netrukdė darniai sugyventi, o kol kojos nešė, ir abiem tame pagyvenusių žmonių kolektyve šokti. Labai gražiai apie tai rašė anūkė Miglė Kapliukaitė savo darbe „Per kalvaracynį mūsų kalbos kelias grįstas“: „Jaučiuosi laiminga gimusi dainų šalyje, rytiniame Lietuvos kampelyje, kur Ryžiškės kaime dviejų šnektų sandūroje (un rubežiaus) gyvena mano seneliai Leonora ir Jonas Černiauskai, nei vienas neapleidžiantis savo gimtosios šnektos: diedukas – tverečėnų, o močiutė – mielagėniškių. Jie abu nepamiršo tarmės ir jos vertės, bet dar ir nepatingėjo jų perduoti savo vaikams ir mums, anūkams. Girdžiu jas, moku ir vartoju jas abi taip pat kone kasdien. Tačiau metai daro savo, seneliai kartu gyvena jau pusę amžiaus, jų tarmės retkarčiais ima ir susimaišo – vis išgirstu juos kartu besijuokiant: „Nu tu cia jau melagianskai uturc pradiejai, ė tu jau tverečianskai“. Tačiau tai nesutrukdo puoselėti tarmės, visa šeima, jau trys kartos, įžvelgiame didžiulę prasmę tautosakos, gimtosios „uturkos“ puoselėjime.“
Černiauskų giminė, 2010 m. Nuotrauka iš Didžiasalio „Ryto“
gimnazijos archyvo
Ir tai nėra tik skambūs žodžiai. Černiauskų anūkai puikiai moka tarmę. Kai mokykloje 2010 m. buvo rengiama vakaronė „Pagiriamasis žodis lietuvių kalbai“, į sceną susirinko tos trys kartos: seneliai, dukra Ramunė ir anūkai: Gintarė, Regimantas, Miglė. Skambėjo ir vaizdingi tarmiški senelio pasakojimai, ir visos šeimos traukiamos dainos.
O senelio pasakojimus užrašinėti pirmoji pradėjo vyriausia – Gintarė. Dar pradinukę ją tai daryti paskatino ne tik mama Ramunė, bet ir pirmoji mokytoja Aldona Misiūnienė. Taip prasidėjo sėkmingas Gintarės kelias per įvairiausius konkursus. Močiutės dainos prie jų buvo prijungtos 2014 m., parengus gerai įvertintą Jaunųjų filologų bei kraštotyros darbų konkursuose darbą „Ką dainuoja ir pasakoja mano seneliai“ (konsultavo mokytoja Nijolė Berdikšlienė). Štai ką apie tai pasakoja pati Gintarė: „Tiesą sakant, darbo eiga klostėsi panašiai kaip ir įsivaizdavau. Nebuvo nei itin lengva, nei pernelyg sunku. Nereikėjo man keliauti pas nepažįstamus žmones, klajoti iš sodybos į sodybą ieškant tautosakos pateikėjų. Ne. Aš žinojau, kad jie gyvena visai šalia. Tai mano seneliai. Nuo mažų dienų patys nesusimąstydami jie atmintyje, o vėliau, kai ką ir užrašinėdami, kaupė žinias, pasakojimus, dainas, posakius, patarles ir anekdotus. Kartu tai yra ir medžiaga šiam mano darbui “.
Leonora Černiauskienė. Nuotrauka iš Didžiasalio „Ryto“
gimnazijos archyvo
Ji apgailestavo, kad nespėjo užrašyti prosenelės Elenos Malikėnaitės –Cibulskienės dainuotų dainų, su kuriomis užaugo. O žvelgiant į užrašytas močiutės dainas, labai akivaizdus jų amžius: senojo klodo dainas Leonora dainuoja tarmiškai, romansus – jau bendrine kalba.
Po penkerių metų senelius kalbinti ėmėsi ir jaunėlė Miglė, kurią taip pat mokė ir konsultavo Nijolė Berdikšlienė. Ji į žodinį palikimą pažvelgė kiek kitokiu kampu negu vyresnė sesė. Miglė ne tik užrašė trisdešimt devynias močiutės dainas, bet jas ir analizavo, grupavo, gilinosi į tarmės niuansus. Pasikartojančių, Gintarės jau įrašytų dainų ten tik viena kita. (Aukščiau minėtas Miglės darbas taip pat buvo labai gerai įvertintas Jaunųjų filologų ir kraštotyros darbų konkursuose.)
„Laikas sustojo ties praeito amžiaus viduriu. Kaip tik tuomet, vos prakalbusi, dainuoti pradėjo mano močiutė, prosenelės dukra, iš pradžių vaikiškas („Šarkela, varnela“ ar „Bitute pilkaji“), vėliau jaunimo („Augau aš pas močiutį“, „Ar aš tau, sese, nesakiau?“) dainas. Dainuodavo susibūrę vienkiemyje, ąžuolo pavėsyje po sekmadienio mišių, bagotesni ir smuiką atsinešdavo, o vaikai savo susimeistrautais būgneliais pritardami linksmino save ir kitus – juk kitokių pramogų jie, vienkiemio mažieji, neturėjo. Na, nebent ganydami karvių bandą, užtraukdavo „Saulute, patekiek patekiek“ ar „Kukuok kukuok, gegula, kukuok“. Vėliau močiutė ir bažnyčios chore giedoti pradėjo, kiekvieną sekmadienį, kaip juokauja „un vargonų“, bus bažnyčioje. O sąsiuvinyje surašytos prosenelės širdžiai mieliausios, svarbiausios dainos, skambėjusios net ir tuomet, kai prabilti apie Lietuvą buvo labai nedrąsu („Žaliuojančiam kaime užaugo trys sūnūs, Trys sūnūs tvirti ųžuolai, Išėja į karą gint mūsų nuo priešų, Aukajas Tėvynei narsiai.“) Ir dabar mano močiutės lūpose dainos skamba jos gimtąja tarme.“
Ir Gintarė, ir Miglė dainavo mokytojos Aldonos Misiūnienės etnografiniame ansamblyje, kuriame išmoko dar ir daugybės Tverečiaus krašto dainų. O tos dainos ir panašios į Leonoros dainuotas, ir šiek tiek skiriasi. „Tų pacių giesmį skirtingase ūlyčiasu gieda skirtingai,“ – paaiškino Miglei močiutė. Gražu, kad ir jaunos merginos gilinasi į tokias subtilybes, jas supranta ir saugo. Laimė, kai šeimoje esama tokių šaltinių ir didelio noro iš jų pasisemti.