Nijolė Keraitienė. Leono Bielinio dainos, patarlės, burtai ir…

Bielinių šeima (ne visa) 1937 m.

Lietuvių liaudies dainų metams skirtą straipsnių ciklą užbaigsime pasakojimu apie vieną geriausių dainų užrašinėtojų – iš Tverečiaus krašto kilusį Leoną Bielinį (1882-1941). Apie turiningą jo gyvenimą 1982 m., minint L. Bielinio šimtmetį, laikraštyje „Gimtasis kraštas“ rašė tautosakininkė Vanda Misevičienė. Pasak jos, šešiuose gana stambiuose jo surinktos tautosakos rinkiniuose yra šeši šimtai dainų, kitą dalį sudaro patarlės, priežodžiai, burtai, žaidimai – iš viso apie tūkstantį vienetų. Dainos užrašytos su melodijomis, kas tais laikais buvo retenybė. Mokslininkė pastebi: „L. Bielinis rinko tautosaką tobulai, pagal visus mokslo reikalavimus. Jo darbai padėjo išryškinti jo gimtojo krašto dainų repertuaro savitumą, davė daug vertingų duomenų moksliniam tyrinėjimui.“

Matematikas, kultūros ir visuomenės veikėjas Zigmas Žemaitis
(1884-1969). Nuotrauka iš VLE

Jo gimtasis kraštas – Pošiūnų kaimas Tverečiaus valsčiuje. Tėvai žemdirbiai, šeima gausi: daug gimė, bet daug ir mirė, užaugo šešiese – viena mergaitė, kiti berniukai. Šeima šviesi: visus vaikus leido mokytis į pradinę mokyklą Tverečiuje. Rusišką, nes kitokių prie caro nebuvo. (Beje, įdomus sutapimas: tą pačią Tverečiaus mokyklą panašiu laiku baigė ir dar du garsūs kraštiečiai – Augustinas Voldemaras (g. 1883) ir Zigmas Žemaitis (g. 1884). Su pastaruoju lietuvybės puoselėjimo keliuose Leonas Bielinis dar susitiks). O Bieliniai namuose turėjo ir knygų, ir draudžiamos lietuviškos spaudos. Leonas ne tik pats nuo mažens skaitė, bet ir kitiems paskaitydavo. Labai norėjo mokytis toliau, bet nebuvo iš ko: vyriausias sūnus išleistas į seminariją, daugiau lėšų nebėra. Išsiprašė tėvų, kad leistų bent vargonininku mokytis. Penkiolikmetis berniukas, dvejus metus mokydamasis pas Tverečiaus vargonininką, susipažino su čia veikusiais knygnešiais, įgijo jų pasitikėjimą ir taip pat prisidėjo prie lietuviškos spaudos platinimo. Jau tada pats sau pasižadėjo gyvenimą skirti lietuvybės puoselėjimui.

Išmokus vargonininko amato, prasidėjo labai gabaus muzikai jaunuolio savarankiškas darbo kelias po įvairias parapijas. Netrukus gavo vietą Adutiškyje pas itin patriotišką kunigą Benediktą Krištaponį, rėmusį knygnešius. Žinoma, jo paskatintas šalia tiesioginių savo pareigų aktyviai įsijungė į lietuviškos spaudos platinimą. Dėl to klebonas netruko sulaukti žandaro įspėjimo. Tada jaunasis vargonininkas ėmėsi jaunimą mokyti lietuviškų dainų. Bažnyčioje jo suburtas choras iš natų puikiai lotyniškai giedojo visas mišias, kitas bažnytines giesmes. Ne mažiau sėkmingai Adutiškio apylinkėse pasklido ir liaudies dainos. Tačiau dėl per didelio žandarų dėmesio jo veiklai teko persikelti į Mielagėnus, kur klebonavo taip pat patriotas kunigas Placidas Šarkauskas. Ir čia jis subūrė jaunimą, įkūrė chorą, kurį išmokė ir giesmių, ir dainų. O 1905 m. gruodį Vilniaus Didysis Seimas slapta išleido nutarimus, apie kuriuos reikėjo skubiai informuoti visuomenę. Pundą atsišaukimų į Mielagėnus atgabeno tada dar studentas Liudas Alseika (vėliau žymus keliautojas, turizmo propaguotojas, kraštotyrininkas, esperantininkas. Pokariu mokytojavo Ignalinoje ir pagal pasakojimus sukūrė Ignalinos legendą.) Bielinis su talkininkais juos išklijavo, žmonės subruzdo, prasidėjo mitingas, kur buvo reikalaujama įteisinti lietuvių kalbą visose valdiškose įstaigose. To paties reikalavo ir tverečėnai su Zigmu Žemaičiu priešaky. Tačiau valdžia suskato areštuoti mitingų rengėjus. Z. Žemaitis kurį laiką slapstėsi pas L. Bielinį, bet šis greit sužinojo, kad ir jam gresia suėmimas, tad išvyko į Ružanos miestelį Baltarusijoje, kur išbuvo pusantrų metų ir vėl grįžo į Adutiškį.

Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia Adutiškyje.
Nuotrauka iš VLE

Pirmojo pasaulinio karo metais L. Bielinis vėl vargoninkavo Mielagėnuose. Čia subūrė apie save jaunimą, atgaivino chorą, išmokė naujų dainų, be to, platino lietuvišką spaudą. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, ėmėsi organizuoti lietuviškas pradžios mokyklas. 1920 m. jis vėl grįžo į Adutiškį. Be pagrindinio darbo bažnyčioje, jis susirūpino švietimo reikalais ir lietuviškos spaudos platinimu. Organizavo kaimuose lietuviškas mokyklas, ieškojo joms mokytojų. O užėjus želigovskininkams, prasidėjo persekiojimas – buvo caro žandarai, dabar lenkai. Sunku suskaičiuoti, kiek bylų jam buvo iškelta. Ne kartą teisiamas, verčiamas mokėti baudas Bielinis nepasiduoda, pats mokytojauja, su bendraminčiais įsteigia „Ryto“ draugijos skyrių, suburia chorą, netgi dūdų orkestrą, rengia lietuviškus vakarėlius. Galų gale lenkų valdžia randa pretekstą jį iš Adutiškio atleisti. 1930 m. šeima apsisprendžia grįžti į gimtinę Pošiūnuose, kuri jau išnuomota svetimiems žmonėms. Atstatymo rūpesčius prisiėmė žmona Juzė, puiki šeimininkė, dainininkė, rūpestinga motina.

Nuo 1933 m. L. Bielinis pakviečiamas dirbti į Tverečių „Ryto“ draugijos skaityklos vedėju. Nors sveikata vis blogėjo, norėjosi ir čia, kaip Adutiškyje, suburti dainininkus. Jam buvo svarbu į kultūrinę veiklą įtraukti kiek galima daugiau gimtinės žmonių. Padėjo ir žmona: Pošiūnuose įsteigta šv. Kazimiero draugija, kuriai ji pirmininkavo, rengė lietuviškus vakarus. Apie tai rašyta „Vilniaus aušroje“. Bielinio namai Pošiūnuose buvo atviri visiems, kam reikėjo kokios nors pagalbos. Kaimo žmonės mėgo dainas, todėl suėję dažnai padainuodavo, o Bielinis akompanuodavo fisharmonija. Taip jam kilo mintis rinkti savo krašte tautosaką. Geriausia Pošiūnų giesmininkė Marijona Telyčėnienė mokėjo daug senovinių dainų ir mielai sutiko talkininkauti. Prie jos prisidėjo Uršulė Vitėnienė ir žmona Juzė. Visos noriai įsitraukė į šį svarbų darbą.

L. Bielinis užrašinėjo dainas ne tik Pošiūnuose, bet ir kituose kaimuose aplink Tverečių. Paliegęs, sulinkęs, dusdamas, su lazdele jis ėjo iš kaimo į kaimą kalbindamas senesnius žmones ir užrašinėdamas viską, ką išgirsdavo. Dainas rašė su melodijomis. Parašęs gaidas, pats tą dainą padainuodavo ir paklausdavo, ar teisingai užsirašė. Jis užrašė vertingų sutartinių, rinko ne tik dainas, bet pasakas, burtus, žaidimus. Bielinio užrašytos dainos ir dabar nuolat skelbiamos tautosakiniuose leidiniuose. Tai rodo jį turėjus nepaprastus muzikinius gabumus: praktiškai savamokslis muzikantas geba tobulai užrašyti iš klausos sudėtingas dainų melodijas!

Vilnius, 1939 m. Nuotrauka iš VLE

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, Bielinis su šeima persikėlė į Vilnių. Jis jau sunkiai sirgo ir dirbti nebegalėjo. 1941 m. prasidėjus karui butas, kuriame gyveno Bieliniai, buvo subombarduotas, jie liko be daiktų ir be pastogės. Nutarė grįžti į Pošiūnus. Žmonai pavyko grįžti vasarą, o rudenį kaimynas, atvežęs į Vilnių sūnų, pasiūlė Bieliniui grįžti kartu, nes kito būdo išvykti jau nebebuvo. Sunki buvo ta kelionė: ruduo, visą laiką lijo, keliai užimti karo technikos. Keliavo visą savaitę, pavargo, permirko, sušalo. Grįžęs susirgo plaučių uždegimu ir po mėnesio mirė. Taip tyliai, nesulaukęs nė šešiasdešimties metų, užgeso lietuvis patriotas, visą gyvenimą skyręs Lietuvai. Palaidotas gimtųjų Pošiūnų kapinėse.

Leono Bielinio minėjimas 2016 m. Pošiūnų kapinėse.
Prie paminklo L. Bielinio anūkas Povilas Sereda.
Iš asmeninio albumo

Atskiro paminėjimo nusipelno Leono Bielinio žmona iš Adutiškio – Juzė Gailiušaitė. Nuo pirmų dienų ji užsidėjo šeimos rūpesčių naštą ant savo pečių, kad vyras netrukdomas galėtų dirbti savo užsibrėžtą darbą. Kaip rašė medžiagą apie tėvą pateikusi jauniausia duktė Aldona Zinaida Bielinytė-Sereda (1926-2014), „kantriai augindama pulkelį vaikų, ji sumaniai tvarkė visus ūkiškus namų reikalus, nepriekaištavo dėl nuostolių, kurie buvo neišvengiami, priverstinai dažnai keičiant gyvenamąją vietą ir lydint vyrą į visas jo tremtis.“ Ji mirė 1973 m., sulaukusi 88 metų. Jau garbaus amžiaus būdama atvyko į Rusiją, kur dukra buvo ištremta ir sukūrusi šeimą. Jos noras buvo anūkus užauginti lietuviais, ir jis išsipildė. 1992 m. grįžusi į Lietuvą, Aldona Zinaida ėmė rūpintis kiek galima plačiau paskleisti žinią apie tėvo veiklą. Ji turėjo jo paties 1940 m. parašytų prisiminimų, daug tarpukario spaudos archyvų. Su ta medžiaga atėjo į tuometę Kraštotyros draugiją, kuriai vadovavo Irena Seliukaitė. (Čia su Aldona Zinaida teko susitikti ir šių eilučių autorei.) Turimos medžiagos ir pokalbio su dukra pagrindu buvo parengtas kraštotyros darbas „Vargonininkas Leonas Bielinis“, o 1996 m. tradicinę Didžiasalio „Ryto“ mokyklos vakaronę „Šimtmečių šviesa“ skyrėme šiam šviesiam žmogui. Džiaugėmės, kad joje dalyvavo ir apie tėvą didžiasaliečiams pasakojo Aldona Zinaida. Vakaronėje skambėjo Leono Bielinio surinktos dainos. Įdomi ir iškalbinga detalė: gimnazijos muziejui dukra padovanojo mamos naudotą receptų knygą „Kucharka litevska“. Ji, liudijanti Juzės Bielinienės šeimininkavimo lygį, gražiai papildė turimą medžiagą apie Bielinių šeimą.
Vėliau apie Bielinio veiklą išsamiai rašyta knygose „Tverečiaus kraštas“ (2001), „Adutiškio kraštas“ (2003), „Išlikti ir nepalūžti. Švenčionių krašto šviesuoliai“ (2021). O 2016 m., švenčiant Tverečiaus parapijos 515-ąsias metines, Didžiasalio gimnazijos „Ryto“ draugijos skyrius su Švenčionijos kraštiečių klubu surengė minėjimą knygnešiui Aleksandrui Telyčėnui ir vargonininkui Leonui Bieliniui pagerbti. Susibūrimas, skirtas pastarajam, vyko Pošiūnų kapinėse, į jį susirinko ir aplinkinių kaimų žmonės, dalyvavo ir kalbėjo Bielinio anūkas Povilas Sereda. Atlaidų sekmadienį bažnyčioje po šv. Mišių vyko paskaita apie šių šviesių žmonių veiklą.

Žinias apie Bielinio veiklą saugant lietuvišką tapatybę Rytų Lietuvoje išsaugojo ir susistemino jo duktė. O kiek dar talentingų lietuviškų vakarų rengėjų ir dalyvių, puikių dainininkių, pasakų sekėjų, nagingų audėjų ir verpėjų, kalvių ir artojų, savo krašto patriotų atgulė kapų kalneliuose, tik savo amžininkams žinomi, ir taip pamažu išnyko iš žmonių atminties! Mąstant apie tai kontekste, kai tiesiog akyse nyksta kaimai su senaisiais jų gyventojais, nueina į nebūtį ištisa epocha, kitaip atsiveria ir rašymo apie tuos, kurie dainavo, kurie rinko, užrašinėjo ir išsaugojo, prasmė.

Šaltiniai:
Tverečiaus kraštas. V., 2001

Adutiškio kraštas. V., 2003