Fotografavo Auksė Žiūkienė
,,I’m driving home for Christmas“ – skambėjo iš parduotuvių ir automobilių garsiakalbių visą gruodį. Kalėdos – tai laikas, kai visi grįžta namo. Pamiršta senus nesutarimus ir nuoskaudas, sėda prie šventinio stalo, atlieka tai, ką darė tėvai, seneliai, proseneliai ir proproseneliai – tuos dalykus, kurių prasmė galbūt ne visada suprantama, bet svarba neabejotina.
Švęsti Kalėdas kitoje šalyje – keista patirtis. Tik atrodo, kad 2022 m. gruodžio mėnesį, po devynių mėnesių gyvenimo Lietuvoje, po priverstinės emigracijos, pirmą kartą iš tikrųjų pajutau, kad mano gyvenimas pasikeitė. Iki tol visos mintys buvo sutelktos į išgyvenimą, darbą, aukojimą, o kai šventės metu laikas stabtelėjo, tapo aišku: kalėdinio stebuklo nebus, plataus masto karas Ukrainoje tęsiasi, o aš esu Lietuvoje.
Tačiau įvyko mažas šiltas stebuklas: mano draugė Rugilė, kuri priglaudė mane pirmosiomis dienomis Lietuvoje ir nuo tada visapusiškai palaikė, pakvietė į svečius – kepti kūčiukų. Iki to laiko niekada nebuvau girdėjusi apie šias mažutes bandeles, kurias valgo su aguonų pienu arba spanguolių kisieliumi. Ukrainoje panašiu privalomu ritualiniu patiekalu Kalėdų išvakarėse tampa kūčia – kviečių grūdų košė, sumaišyta su medumi, aguonomis, razinomis ir riešutais. Manau, kad šie patiekalai yra giminingi – jie gaminami iš kviečių, kurie mūsų kultūrose yra šventi, be to, ir kūčią, ir kūčiukus palieka ant stalo per naktį, kad simboliškai pavaišintų protėvius.
Kai su Rugile prikepėme kelias skardas kūčiukų ir pagaminome spanguolių kisielių, išvykome pas jos tėvus prisijungti prie šventės. Mane nustebino lietuviškų tradicijų panašumas su ukrainiečių – dvylika pasninko patiekalų, tarp kurių pastebėjau ,,silkę pataluose“ ir ,,baltąją mišrainę“ (Ukrainoje vadinama ,,olivje“). Tačiau kokie gardūs bebūtų patiekalai, tą vakarą man brangiausias buvo pats namų jausmas – daugybę kilometrų nuo Kyjivo, tarp ne savo šeimos, bet tikrose namų Kalėdose.
Lietuviškų Kūčių stalas. Fotografavo Lina Kovalevskienė
Mane užliejo begalinis dėkingumas – ir mano draugei, ir jos šeimai, ir visiems lietuviams, kurie be abejonių atvėrė duris mažai pažįstamiems ukrainiečių pabėgėliams ir dalijosi su jais viskuo, ką turėjo. Iki 2022 m., kaip ir daugelis ukrainiečių, apie Lietuvą žinojau nedaug – todėl su tokiu entuziazmu klausinėjau visų apie papročius ir tradicijas, siekdama geriau suprasti šią nuostabią šalį. Mainais dažnai manęs klausdavo ir apie ukrainietiškas šventes – ir aš pasakojau, pabrėždama, kad po 2014 m. Rusijos invazijos patys ukrainiečiai permąstė savo požiūrį į žiemos šventes, vis labiau grįždami prie tradicinės kultūros ir vis griežčiau tikrindami kiekvieną šventės elementą: o ar nėra dėl ryšio su sovietine mitologija.
Lietuvoje, kaip ir daugumoje Europos šalių, Kalėdos švenčiamos pagal Grigaliaus kalendorių – gruodžio 25 d. Ukrainoje, kur buvo naudojamas senasis Julijaus kalendorius, ši diena tapo poilsio diena 2017 m., netrukus po autokefalijos tomoso (religinio dekreto) gavimo – dokumento, leidžiančio Ukrainos ortodoksiniams tikintiesiems įgyti nepriklausomybę nuo Rusijos bažnyčios.
Keletą metų Ukrainoje Kalėdos iš tikrųjų buvo švenčiamos du kartus – gruodžio 25 d. ir sausio 7 d., kol 2023 m. šventinė diena sausį buvo atšaukta. Tais pačiais metais Ukrainos graikų katalikų ir ortodoksų bažnyčios perėjo prie naujojo Julijaus kalendoriaus, dėl ko pasikeitė visų religinių švenčių (išskyrus Velykų) datos. Ir nors švęsti kitomis datomis vis dar yra neįprasta, dauguma mano pažįstamų džiaugiasi pokyčiais: tai tolina visuomenę nuo rusiško naratyvo apie ,,broliškas tautas“ ir artina prie europinių tradicijų.
Karpatai žiemą. Nuotrauka iš VLE
Dabar žiemos švenčių ciklas Ukrainoje prasideda anksčiau – nuo Šv. Mikalojaus dienos, kuri švenčiama gruodžio 6-ąją (o ne 19-ąją). Šią šventę ypač mėgsta vaikai, nes naktį gerasis Šventasis palieka jiems po pagalve dovanėlių, dažniausiai saldumynų. Kiek man žinoma, Lietuvoje ši šventė nėra populiari, kitaip nei Vakarų Europos šalyse. Tačiau net Ukrainoje tik per pastaruosius dešimtmečius Šv. Mikalojaus pagerbimas tapo populiarus visoje šalyje – pavyzdžiui, keli mano draugai iš rytinių Ukrainos regionų apie šią šventę sužinojo jau suaugę. Tada gruodžio 24 d. švenčiama Šv. Kūčios vakaras, 25-ąją – Kalėdos, sausio 1 d. – Naujieji metai, o sausio 6 d. – Kristaus Krikšto šventė arba Jordanas. ,,Nuo Romano iki Jordano – ukrainietiškas ramadanas“ – taip liaudyje juokaujama apie paskutinę reikšmingą šio laikotarpio datą. Tačiau Šv. Romano diena (lapkričio 18 d.) nėra ypač populiari pasaulietinėje kultūroje, kitaip nei Jordano – šventė Jėzaus Kristaus krikšto Jordano upėje. Tą dieną tikintieji maudosi ledo eketėse ir šventina vandenį, kuris, pagal tikėjimą, įgyja gydomųjų savybių. Įdomu, kad sausio 6 d. Lietuvoje švenčiama kita šventė – Trijų Karalių diena. Prieš atvykdama į Vilnių, nebuvau girdėjusi apie šią šventę, todėl labai nustebau, pamačiusi ant kaimynų durų užrašą ,,+K+M+B“. Iš pradžių net išsigandau, pagalvojusi, kad tai galėtų būti vagysčių žymės, bet internete susiradusi šių raidžių reikšmę, nusiraminau.
Kalbant apie gerą dovanotoją, kuris atneša ukrainiečiams dovanų per žiemos šventes, taip pat kyla diskusijos. Jei aišku, kad gruodžio 6 d. po pagalve saldumynus padeda Šv. Mikalojaus, tai kas dovanoja dovanas per Kalėdas ir Naujuosius?
Anksčiau populiarus buvo Did Moroz (Senelis Šaltis), tačiau dabar jis jau ne – jis siejamas su dirbtinai primestu sovietinės praeities reliktu, dabar suvokiamu ypač skausmingai. Tačiau, kaip pažymi savo knygoje ,,Po pagalve ar po egle? Švenčių antropologinis tyrimas“ tyrėja Darija Ancibor, šis veikėjas minėtas ukrainiečių folklore dar senokai prieš Sovietų Sąjungos atėjimą, tiesiog sovietai pasinaudojo jo įvaizdžiu. Tačiau dabar žiniasklaidoje Senelio Šalčio nebematyti, jį daugiausia pakeitė Šv. Mikalojaus, nors Darijos Ancibor knygoje galima rasti minčių, kad dovanas atneša Jėzus, Kalėdų Senelis arba net pati Kalėdų Eglutė.
Pereinamojo, trauminio laikotarpio turbulencija atsispindi ir požiūryje į šventinį stalą. Iki Krymo aneksijos daugelis ukrainiečių žiūrėjo senus sovietinius filmus ir rusiškus estradinius koncertus, tačiau dabar nemažai populiarių asmenybių netgi demonstratyviai atsisako ,,olivje“ (,,baltosios mišrainės“), laikydami ją sovietinės okupacijos priminimu. Tačiau daugelis vis dar ruošia šį patiekalą kaip vaikystės prisiminimą. Naujametiniai stalai tampa kuklesni – dabar pagrindinė šventė yra ne datų keitimas, o Šv. Kūčios ir Kalėdos, ir, mano nuomone, tai labiau atitinka dabartinį lietuvių švenčių suvokimą. Kalėdoms grąžinamas jų sakralus statusas – net ukrainiečiai iš nelabai religingų šeimų vis dažniau ruošia 12 patiekalų, kurių pagrindiniai yra minėtoji kūčia ir uzvaras – gėrimas iš džiovintų vaisių. Vis daugiau ukrainiečių mokosi tradicinio dekoro meno – pina diduchą iš kviečių varpų ar daro kalėdinį vorą iš šiaudų – lietuviško kosminio sodo analogą. Prieš dešimt metų didžiuosiuose miestuose apie tokias namų puošmenas mažai kas pagalvodavo.
Vijoletos Vanagienės eglutės puošmenos Anykščių bibliotekoje.
Nuotrauka iš bibliotekos feisbuko paskyros
Klesti ir koliadkos bei ščedrivkos tradicija. Koliadkos yra dainuojamos Šv. Kūčių vakarą, o ščedrivkos – Malankos dieną (gruodžio 31 d.). Šiuo metu vaikai ir jauni žmonės, apsirengę kostiumais, vaikšto po kaimynus, dainuoja ritualines dainas, o šeimininkai jiems už tai dėkoja saldainiais ir pinigais. Kiek man žinoma, Lietuvoje ši tradicija šiuo metu nėra populiari, o šventinio karnavalo tradicijos labiau siejamos su Užgavėnėmis, o ne su žiemos šventėmis. Įdomu tai, kad Lietuvoje reklamuojant Ukrainos filmą ,,Pamfiras“, aprašyme buvo paminėtos būtent Užgavėnės, nors filmo veiksmas vyksta būtent per Malanką. Populiarėja ir liaudies būrimai – panašūs į tuos, apie kuriuos girdėjau Lietuvoje. Tačiau su lietuvių draugais juokavome, kad ukrainiečių būrimų tradicijos yra labiau ekstravertinės – pavyzdžiui, norint sužinoti būsimo vyro vardą, reikia paklausti pirmo sutikto nepažįstamojo, o norint sužinoti savo likimą kitiems metams – paklausyti, apie ką kalba kaimynai. Draugai sakė, kad Lietuvoje dažniausiai buria neišeidami iš namų – lieja vašką ant vandens, kad iš keistų formų išvystų pranašystes, užsimerkę traukia popierėlius, simbolizuojančius tam tikrus būsimus įvykius. Juokai juokais, bet vis dėlto reikia pabrėžti, kad tiek ukrainiečių, tiek lietuvių svetainėse radau beveik tuos pačius būdus pažvelgti į ateitį, todėl greičiausiai viskas priklauso nuo konkretaus regiono.
Kalbant apie pagrindinį skirtumą tarp žiemos švenčių šventimo Lietuvoje ir Ukrainoje, mano nuomone, jis nėra susijęs su skirtingomis tradicijomis ir papročiais. Jis – tai, kad šiuo metu Ukrainoje šios tradicijos radikaliai ir gana skausmingai peržiūrimos ir perrašomos, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.
Dabartinė ukrainiečių karta supranta: jei dabar išmoksime daryti kalėdinį vorą, nepamiršime saldumynų vaikams ,,nuo Mikalojaus“ naktį gruodžio 6-ąją, mokysimės koliadkų tekstų – kitai kartai tokia šventė taps norma, tradicija. Tikiu, kad ateities ukrainiečiai žinos apie ,,Likimo ironiją“, ,,sovietinį šampaną” ir ,,kurantų dūžius“ tik iš istorinių knygų, o kiekvienais metais turės galimybę per Kalėdas atvykti į bet kurį Ukrainos kampelį. Namo.