Fotografavo Ričardas Šileika
Robotikoje egzistuoja „uncanny valley” („klaikusis slėnis”) sąvoka – psichologinis efektas, kai kažkas, labai panašus į žmogų (pavyzdžiui, androidas arba dirbtinio intelekto sukurtas portretas), bet nėra tikras žmogus, sukelia nepaaiškinamą diskomfortą ar net siaubą. Paliksiu istorikams ir antropologams aiškintis, kuriame evoliucijos etape mūsų sąmonė išmoko taip stipriai reaguoti į žmones-apsimetėlius, nes noriu pakalbėti apie priešingą efektą: kai kažkas, labai panašus į tai, ką gerai pažįsti, tuo pat metu ryškiai skiriasi, ir dėl to visą laiką atrodo, lyg sapnuotum. Bet – malonų ir jaukų sapną.
Taip aš jaučiuosi Vilniuje: lyg sapne arba menininko sukurtoje magiškojo realizmo visatoje. Nuo pirmųjų dienų šis miestas man primena gimtąjį Kijevą: kalvos, upė, žaluma, kaštonų alėjos, seni pastatai miesto centre greta dangoraižių, sovietmečiu statyti daugiabučiai miegamuosiuose rajonuose. „Tai juk Borščahivka”, – rašė man artimieji, kai parodžiau jiems nuotrauką iš savo naujo prieglobsčio lango. Iš tiesų, Vilniaus pastatai iš pirmo žvilgsnio galėjo priminti Kijevo bendraamžius, bet įsižiūrėjus detales išryškėdavo skirtumai. Ne devyni, o aštuoni aukštai. Ne geltona, o mėlyna spalva. Ne biblioteka, o televizijos bokštas. Ne tuopos, o pušys. Vėl ir vėl pagaunu save galvojant, kad nesuprantu, kur esu, ar ši vieta tikra. Todėl bandžiau pažinti šį miestą, kad bent kiek jį suprasčiau, suteikčiau jo miglotam įvaizdžiui aiškesnę formą. Bet – nepavyko.
Miestas ryžtingai atsisakė būti man tiesiog miestu, nes žiūrėjau į jį nepažįstamo žmogaus akimis – viskas nauja, viskas neįprasta, o todėl – ir kiek nerealu. Ir čia nutikdavo visai netipiški įvykiai – draugė pakvietė į šokių pamoką buvusioje koplyčioje, kuri kadaise buvo kalėjimas, virš galvos sužydėjo margaspalvių oro balionų žiedai, o vaikščiodama miesto centru staiga atsidūriau tikrame fantastiniame miške. Ir nors faktas, kad kiekvienam miesto gyventojui ar svečiui miestas atrodo vis kitoks, manęs vis tiek neapleido jausmas, jog būtent Vilnius man tapo asmeniniu portalu į kitus pasaulius. Šis kontrastas jautėsi nuolat – pavyzdžiui, kai pokalbyje apie prekybos centrą miegamajame rajone pažįstamas pasakojo, kaip mokyklos laikais ten važiuodavo su draugais valgyti picos, o aš – kaip kitoje šio pastato pusėje pirmą kartą gyvenime pamačiau lietuviškąsias Vėlines: žvakių jūrą ant kapinių kalvų, liūdną ir gražią šventę, kuri suteikė sielai ramybę ir susitaikymą.
Fotografavo Ričardas Šileika
Jau pirmaisiais savo Vilniaus metais, apsilankiusi to paties pavadinimo parodoje šiuolaikinio meno muziejuje, perskaičiau „Vilniaus pokerį” išverstą į ukrainiečių kalbą, ir nuo to laiko miestas įgijo dar vieną matmenį. Kasdienė kelionė troleibusu į biblioteką per Karoliniškes ir Žvėryną jau nebebuvo kasdienė – ji tarsi nukeldavo į tą atstumiantį, bet kartu užburiantį keistą romano pasaulį. Kaip ir pasivaikščiojimai miesto centre, palei mistiškąją Nerį ar pro dabartinio prabangaus viešbučio „Narutis” labirintus. Įdomiausia, kad knyga, kurią šiuo metu skaitau – Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai” – irgi yra romanas apie Vilnių, irgi magiškojo realizmo, nors daug šviesesnis ir šiltesnis. Kartais man atrodo, kad apie šį miestą kitaip parašyti neįmanoma.
Žinoma, iš tikrųjų galima – ir apie savo gyvenimo patirtį bei jaunystės meilę Vilniuje rašė net garsiausias ukrainiečių poetas ir dailininkas Tarasas Ševčenka, kuris čia gyveno beveik dvejus metus, dar būdamas baudžiauninku. Būtent Taraso Ševčenkos gatvėje atsidarė labai svarbus priverstiniams pabėgėliams iš Ukrainos Ukrainos centras Vilniuje, kuriame esu buvusi daugybę kartų – ir kaip lankytoja, ir kaip dėstytoja, kas kartą jausdama dėkingumą už šį svetingumą.
Daug mano ukrainiečių draugių, kurios dėl plataus masto invazijos atsidūrė įvairiose šalyse, dalijosi su manimi, kad jaučiasi svetimos ir nesuprastos taikiame Europos mieste, kur žmonės mėgaujasi gyvenimu ir nerimauja dėl smulkmenų. Vilniuje jaučiu, kad mane supranta – net kai negaliu iki galo paaiškinti savo išgyvenimų ir tebesitęsiančios karo patirties pavieniams žmonėms, žinau, kad mane supranta miestas, kuris ir pats buvo okupacijoje, ir ne kartą kovojo už laisvę.
Kai pirmą kartą pamačiau sovietinių kulkų žymes ant Spaudos rūmų fasado netoli mano tuometinių namų, pajutau gilų liūdesį, kai praeities skausmas susimaišė su dabartiniu skausmu. Iš karto peržiūrėjau visus rastus dokumentinius filmus apie Sausio įvykius, stebėdamasi, kaip sugrįžta sapno pojūtis – tik šįkart siaubingo: lyg ir buvau ten, bet iš tikrųjų tik prisiminiau dienas ir naktis Maidane 2013–2014-aisiais ir naujienų srautą 2022-aisiais. Tada, žinoma, situacija buvo visiškai kitokia, bet tas jausmas, kai į tavo miestą nori įžengti okupantas (arba kai kažkas nori atiduoti tavo miestą okupantams), tas siaubas ir pyktis – jų su niekuo nesupainiosi.
Fotografavo Ričardas Šileika
Pirmuosius metus Vilniuje turėjau nedaug pažįstamų, todėl būtent miestas tapo paguoda ir parama. Vilnius jautėsi kaip tylus, ištikimas draugas, kuris negali išspręsti tavo problemų, bet visada randa būdą pradžiuginti. Žydinčiomis kaštonų alėjomis už lango – kaip ir name, kuriame gimiau ir užaugau. Slaptu takeliu su netikėtu vaizdu. Vietinio muzikos grupės koncertu mano mėgstamiausio muzikos žanro, skirtu Ukrainos palaikymui. Žmonėmis, kuriuos čia sutikau ir kurie tapo man artimi ir brangūs, dėl kurių Vilnius man tapo savas. O begalinio sapno jausmą pamažu pakeitė naujas tikro gyvenimo puslapis, kuriame vis dar galima pamatyti truputį magijos.