Fotografavo Ričardas Šileika
Apie filmo pagal to paties pavadinimo Rimanto Kmitos romaną Pietinia kronikas pasirodymą kalbėjo visi mano pažįstami, jį anonsavo naujienose, o afišos puošė autobusų stoteles. Todėl nusprendžiau eiti į kiną – nors abejojau, ar suprasiu šiaulietišką šnektą, kuria parašytas romanas ir kuria kalba filmo herojai.
Baimės pasirodė esančios nepagrįstos – nors kai kuriuos žodžius suprasti buvo tikrai sunku, tačiau kontekstas ir aktorių vaidyba visiškai įtraukė mane į ironišką ir šiek tiek liūdną pagrindinio veikėjo ir jo draugų suaugimo istoriją. Šiltų emocijų suteikė ir filmo aplinka – vieną akimirką herojus ryšėjo tokį pat šaliką, kokį turėjo mano tėvas, kitą – ėmė į rankas indus kaip pas močiutę arba stovėjo ant kartono, pasimatavęs rūbus turguje – tą darydavau ir aš. Tai, kad nostalgija – amžinas sėkmės variklis, jau seniai suprato kino rinka, ypač Vakarų: prisiminkime, kiek per pastaruosius metus pasirodė senų filmų perdirbinių. Tačiau, mano manymu, Ukrainai ir Lietuvai būtent dešimtasis dešimtmetis yra ypatingas.
Nors Pietinia kronikas – puikus filmas pats savaime, jį giria tiek žiūrovai, tiek kino kritikai, o bilietai į seansus iššluojami akimirksniu, man atrodo, kad jei ši pati kūrybinė komanda būtų sukūrusi filmą apie septintąjį ar antrąjį šio amžiaus dešimtmetį, kelias į žiūrovų širdis būtų buvęs daug sudėtingesnis. Turiu savo teoriją (mėgėjišką, nes nesu profesionali kino kritikė) apie tai, bet pirmiausia noriu papasakoti apie keletą pastaruoju metu sukurtų ukrainietiškų filmų, taip pat atspindinčių 90-ųjų epochą.
Režisierius Olehas Sencovas.
Nuotrauka iš O. Sencovo fb paskyros
2021 metų kriminalinė drama Nosorih (Raganosis), sukurta Krymo režisieriaus Oleho Sencovo, pasakoja apie jauno vaikino gyvenimą, vis giliau įtraukiamą nusikalstamo pasaulio. Skirtingai nei daugybė populiarių rusiškų filmų ir serialų, romantizuojančių kriminalinį pasaulį, Sencovo herojus yra antiherojus – žmogus, darantis baisius dalykus, prarandantis save ir priverčiantis kitaip pažvelgti į, rodos, pažįstamą epochą. Šis filmas tapo reikšmingu ir pačiam režisieriui, daugiau nei penkerius metus praleidusiam Rusijos kalėjime dėl suklastotų kaltinimų terorizmu. Šiuo metu jo kūrybinis kelias vėl pristabdytas, nes Olehas tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose.
Visai kitoks yra Irynos Cilyk filmas Aš ir Feliksas (tarptautinėje rinkoje, taip pat ir Lietuvoje, filmas pavadintas Akmuo, popierius, granata). Tai Ukrainos rašytojo ir kariškio Artemo Čecho – Irynos vyro – romano Kas tu toks? ekranizacija. Pagrindinis šios nostalgiškos dramos herojus – berniukas, vėliau paauglys Tymofijus, kuris bando rasti bendrą kalbą su savo močiutės sugyventiniu – Afganistano karo veteranu Feliksu. Sovietų Sąjungos sukeltos tolimi
Išleido SLINKTYS (2024), iš ukrainiečių kalbos
vertė Donata Rinkevičienė
karo aidai, sudėtingi pirmieji nepriklausomybės metai, atramos ir mentoriaus paieškos – šios temos, iškeltos pažįstamoje nuo vaikystės aplinkoje, nepaliko žiūrovų abejingų. Beje, šį filmą bus galima pamatyti Ukrainos kino dienų festivalyje, kuris vyks Vilniuje vasario 20–25 dienomis.
Dviejose 2023 metų paauglių dramose, jau spėjusiose pelnyti pripažinimą tarptautiniuose kino festivaliuose – Tonios Nojabriovos Ar tu mane myli? ir Annos Buriačkvos Amžinai-Amžinai – pirmieji jaunų herojų suaugusio gyvenimo iššūkiai organiškai susipina su audringais dešimtojo dešimtmečio įvykiais. Būtent nuo čia noriu pradėti dalintis mintimis apie tai, kodėl šis dešimtmetis dar ilgai išliks neišsenkamu įkvėpimo šaltiniu menininkams.
Kai dirbau realybės šou scenariste Ukrainoje, viena iš pagrindinių gerų interviu taisyklių buvo: visada klausk apie pirmą kartą. Klausk apie pirmąjį bučinį, pirmąjį barnį, pirmąjį kartą, kai vyras pakėlė ranką, pirmąjį ligos simptomą. Pirmasis kartas visada sukelia stiprias emocijas, todėl giliai įsirėžia atmintyje. Dėl to kiekvienas iš mūsų taip gerai prisimena savo jaunystę – nes tuomet viskas vyko pirmą kartą.
Dešimtasis dešimtmetis tapo savotišku paauglystės laikotarpiu ir mūsų šalims – laisvė rinktis, bet ir atsakomybė už savo veiksmus; atviri keliai, bet ir būtinybė apsispręsti, kur, kaip ir kodėl keliauti; naujos patirtys, bet ir su jomis susiję pavojai; griūvantys seni autoritetai ir naujų paieškos. Idėjų aplink begalė – kiekviena gali nuvesti nauju keliu ir viską pakeisti. Tai laikas, kai kiekvienas įvykis yra reikšmingas, jis gali iškelti į gyvenimo viršūnę arba nublokšti į dugną. Todėl viskas atrodo ryšku, aišku ir intensyvu.
Paprastai žmogus išgyvena tik vieną audringą jaunystę. Palaipsniui gyvenimas tampa ramesnis – aistringus romanus pakeičia tylus šeimyninis džiaugsmas, savęs paieškos tampa vis mažiau aktualios, atsitiktiniai malonūs ar nemalonūs įvykiai dažniausiai tik trumpam išmuša iš vėžių. Apie tai pasakoju retai, bet mano pirmieji metai po priverstinio persikėlimo į Lietuvą kažkuo priminė paauglystę – kai viskas vyksta pirmą kartą, niekas nėra aišku, bet viskas svarbu, seni modeliai nebeveikia, o nauji dar nesukurti. Kiekvienas sutiktas žmogus tampa savotišku triukšmadariu, personažu, galinčiu apversti pasaulį aukštyn kojomis. „O kai nesupranti, tai i stebuklas didesnis“ – taip knygos Pietinia kronikas herojus (ją dabar skaitau, tiesa, verstą į ukrainiečių kalbą) apibūdina savo pirmąją kelionę už buvusios „geležinės uždangos“ ribų į Vokietiją, Hanoverį. Bet man atrodo, kad tais pačiais žodžiais galima apibūdinti ir suaugimo procesą.
Fotografavo Ričardas Šileika
Pamažu naujo miesto iškabų žodžiai tampa suprantamesni, kito gyvenimo taisyklės perprantamos ir laikomasi jų, žmonės tampa draugais ar pažįstamais, arba tiesiog dingsta iš gyvenimo, o dienos tampa nuspėjamesnės ir ramesnės. Grįžti prie ankstesnio pasimetimo nebesinori, bet kažkodėl jis prisimenamas beveik su nostalgija. Nes tą stebuklo jausmą suaugus jau ne taip lengva patirti.
Paskutinis XX amžiaus dešimtmetis buvo sunkus – labai sunkus tiek mūsų tėvų kartai, tiek Rimanto Kmitos bendraamžiams, tiek ir mano kartai (nors mes buvome dar vaikai). Tačiau tas naujai atrastos mūsų šalies laisvės jausmas persidavė ir mums. Galbūt būtent todėl ši audringa epocha mus taip traukia, ir būtent todėl filmai apie devyniasdešimtinius – tai ne tik proga pasiduoti nostalgijai, kai grožiesi pažįstamais daiktais iš močiutės buto, bet ir galimybė mintimis sugrįžti į mūsų kolektyvinę jaunystę, kuri daugeliu atvejų suformavo mus tokius, kokie esame dabar.