Daugel lietuvių poetų rašė apie lietuvių kalbą kaip iš motinos gautą palikimą. Aš nesu poetas ir geriau už juos neparašysiu, bet man lietuvių kalba – tiesiogine to žodžio prasme – yra mama. Aš užaugau namuose, kuriuose kiekvieną dieną kalbama keturiomis kalbomis, bet mama su manimi ir mano sesėmis kalba tik lietuviškai ir to paties tikisi iš mūsų.
Kiek man buvo ir vis dar yra vargo su ta lietuvių kalba… Ypač, kad ji daug sunkesnė už kitas kalbas, kurias galima daug lengviau ir greičiau išmokti. Kiekvieną kartą iš Lietuvos grįžtame su lagaminu knygų, daugelį sekmadienio popiečių praleidžiu su mama besimokydamas lietuvių kalbos gramatikos, o antradieniais, kai mano draugai žaidžia futbolą, aš kulniuoju pas lietuvių kalbos mokytoją. Kartais nusibosta, bet tai – mamos kalba, o dėl mamos galiu daug ką padaryti. Man patinka, kad vis rečiau Lietuvoje išgirstu: „O iš kur dabar toks įdomus akcentas?“ Pradedu suprasti žodžius ir dalykus, apie kuriuos diskutuoja mama ir mano vyresnės sesės, galiu mamai per jos gimtadienį padeklamuoti kokį gražų eilėraštį lietuviškai (keista ta mama, prašanti tokių dovanų gimtadieniui).
Kai manęs paklausia, ar aš jaučiuosi tikru lietuviu, nežinau, ką atsakyti, nes nesuprantu to klausimo. Tik žinau, kad iš visų kalbų man pati brangiausia, nors ir nežmoniškai sunki, yra lietuvių kalba, nes ji – tai mano mama.
Gimtoji kalba, 2024 m. Nr. 12, p. 16
MENO BANGŲ informacija: konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ (2024 m.) Tomas Barani (Briuselio II Europos mokykla, mokytoja Audronė Anulienė) užėmė II vietą. Sveikiname!