Vilniaus knygų mugėje, 2025. Fotografavo Linas Daugėla
Mokyklos laikais visada su nekantrumu laukdavau rugpjūčio pabaigos – būtent tada su mama vykdavome į „Petrivką“. Taip vadinosi milžiniška knygų turgavietė, įsikūrusi netoli to paties pavadinimo metro stoties (dabar tai „Počaina“ stotis). Be būtinų vadovėlių, sąsiuvinių ir žemėlapių naujiems mokslo metams, ten buvo galima išsirinkti ir kažką sau asmeniškai, nes „Petrivkoje“ buvo LABAI daug knygų. Visi naujausi leidiniai, pasauliniai bestseleriai (dažnai atvežti iš Rytų ir išleisti rusų kalba), klasikiniai romanai, fantastika, detektyvai, netikėčiausi radiniai bukinistiniuose skyriuose… Visą dieną klaidžiodavome nuo eilės prie eilės, vartydami įvairiausius leidinius. Net jei po mokyklinių reikmenų pirkimo pinigų kažkam kitam nebelikdavo, knygų turgus vis tiek atrodė magiška vieta. Kol pagaliau 2005-aisiais, jau būdama studentė, pirmą kartą apsilankiau knygų mugėje – tada tai buvo Kyjivo „Knygų pasaulis“. Ir nors ankstyvaisiais 2000-aisiais mugės labiau priminė pramoninę parodą, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
„Knygų arsenalas“, 2013. Nuotrauka iš Wikipedijos
2011-ųjų gegužės pabaigoje Kyjive prasidėjo nauja mugė, pavadinta „Knygų arsenalas“ – toks pavadinimas jai buvo suteiktas, nes ji vyko buvusios „Arsenalo“ gamyklos patalpose, dabar paverstose muziejiniu kompleksu, kuriame reguliariai vyksta įvairūs kultūriniai renginiai ir parodos. Tarp šio unikalaus XVIII a. pabaigos klasicistinio pastato sienų, po arkinėmis lubomis visada jaučiuosi lyg fantastiniame pasaulyje. Tačiau pats „Knygų arsenalas“ labiau primena ne mugę, o meninį įvykį – čia retai vyksta grynai pramoginiai renginiai (gal tik vaikams), tačiau netrūksta susitikimų su autoriais, kultūrinių diskusijų, pristatymų ir parodų. Daug dėmesio visada skiriama iliustracijų menui ir iliustruotojams, o iki COVID-19 pandemijos dažnai atvykdavo svečiai iš kitų šalių kartu su knygomis. Tačiau svarbiausia, žinoma, buvo galimybė susitikti su draugais ir pažįstamais bei tiesiog maloniai praleisti laiką su tradiciniais pyragais ir kava. Mugė tapo švente, kuri pritraukdavo tūkstančius lankytojų – eilės prie įėjimo, besitęsiančios kelis kvartalus, tapo žinomos. Tarp knygų mylėtojų kasmet buvo galima pamatyti garsenybes, politikus ir net prezidentą su pirmąja ponia.
Po 2014-ųjų „Arsenalas“ pasikeitė. Euromaidano įvykiai tapo Ukrainai negrįžtamu tašku, lūžio momentu, po kurio daugelis pervertino savo nacionalinę tapatybę. Patriotinis pakilimas pasireiškė ir noru pirkti bei skaityti daugiau knygų gimtąja kalba. Todėl iš mugės dingo rusiškos literatūros stendai, nors kurį laiką dar buvo galima rasti opozicinių rašytojų ir nepriklausomų leidyklų knygų. Atsirado daugiau užsienio autorių vertimų į ukrainiečių kalbą – anksčiau šią nišą užėmė daugumai ukrainiečių suprantami vertimai į rusų kalbą. Padaugėjo ir ukrainiečių autorių leidinių – tiek grožinės, tiek mokslo populiarinimo literatūros. Kasmet atsirasdavo vis daugiau naujų leidyklų, kurios stengdavosi išleisti kuo daugiau knygų būtent „Arsenalui“. Žinoma, negaliu kalbėti už visus Ukrainos skaitytojus, bet man asmeniškai, kaip dvikalbei skaitytojai, iki 2014 metų knygos kalba nebuvo lemiamas veiksnys – pavyzdžiui, rinkdamasi tarp ukrainietiško ir rusiško vertimo iš man nežinomos kalbos, pirmiausia atkreipdavau dėmesį į vertėjo meistriškumą, leidinio kokybę ir kainą. Po Krymo aneksijos pirkdavau rusiškas knygas tik tuo atveju, jei nebuvo ukrainietiškų ar angliškų atitikmenų. O po plataus masto invazijos visiškai atsisakiau rusiškos literatūros (išimtį darau tik akademiniams leidiniams laisvoje prieigoje, kurių kartais reikia darbui, bet naudojantis jais nepamirštu apie galimą šaltinio šališkumą).
Tačiau be patriotizmo pakilimo ir nacionalinio atgimimo dvasios, nauja epocha atnešė į mugės šventę ir stendus su veteranų literatūra – kaip priminimą apie karą, kuris jau vyko Rytų Ukrainoje. Autorių, kurie dalyvavo karo veiksmuose arba vis dar kariauja, skaičius auga, ir jie kuria įvairiausių žanrų literatūrą – nuo reportažų ar istorinių romanų iki fantastikos ar siaubo literatūros. Deja, šių knygų pristatymai dažniausiai vyksta be autorių – jie arba negali išvykti iš tarnybos vietos, arba jų jau nebėra tarp mūsų.
Visapusiška invazija pakeitė ir festivalio dvasią. Kava ir pyragai dabar egzistuoja kartu su nuorodomis į artimiausią slėptuvę. Naujos knygos kvepia dūmais – ir tai nėra poetinė metafora: į „Arsenalą 2024“ buvo atvežti leidiniai iš Charkivo spaustuvės, į kurią netrukus prieš tai pataikė rusiška raketa, nusinešusi kelių darbuotojų gyvybes. Šis kvapas, sumišęs su mėgstamu šviežių knygų aromatu, man visada išliks kaip naujosios realybės kvapas. „Gyvenimas ant ribos“ – tokia buvo praėjusių metų mugės tema, ir būtent taip dabar jaučiamas gyvenimas Ukrainoje. Vis dėlto gyvenimas tęsiasi – atsiranda nauji knygų renginiai, pavyzdžiui, festivalis „Knygų šalis“, kuris prasidėjo 2024 m. ir pritraukė tūkstančius lankytojų.
Vilniaus knygų mugėje man pasisekė apsilankyti jau tris kartus. Pirmą kartą, 2023-aisiais, patekau ten dėl darbo – įrašinėjau interviu su ukrainiečių autoriais, mugės svečiais. Baigusi darbus, tyrinėjau knygas man tada dar menkai suprantama kalba, aštriai jausdama skausmingą kontrastą tarp normalaus Vilniaus knygų šventės gyvenimo ir karo padėties Kijeve. Tačiau su kiekvienu apsilankymu mugė man atsiverdavo vis naujomis spalvomis, ir šiemet jau smalsiai varčiau (ir net pirkau!) knygas, džiaugsmingai sveikinausi su pažįstamais, dalyvavau veiklose ir tikrai jaučiausi besimėgaujanti maloniu mugės chaosu – lyg laimingas vaikas, testuojanti ekslibrisų antspaudus, dėkojanti už dovanotus žurnalus ir skirtukus bei nekantriai besiruošianti stebėtis naujais atradimais už kito kampo. Šiemet, be kita ko, įsigijau Pranės Dundulienės knygą apie lietuvių mitologiją ir kelis albumus su nuolaida su senomis Lietuvos miestų fotografijomis.
Muzikos salė Vilniaus knygų mugėje, 2025. Organizatorių nuotrauka
Labiausiai Vilniaus knygų mugėje man patinka tai, kad savo stendus turi ne tik leidyklos, bet ir muziejai, švietimo įstaigos, miesto turizmo centrai, mažos knygų parduotuvės, antikvarai ir net Lietuvos Seimas bei Šaulių sąjunga. Šiemet net dalyvavau žaidime, kurį organizavo Lietuvos ypatingasis archyvas – jo dėka sužinojau daug įdomaus apie Sąjūdžio veiklą ir labai apsidžiaugiau, kad pavyko atsakyti į kelis klausimus, taip pat buvau viktorinoje, kurią rengė Lietuvos Seimas. Tikiuosi, kad ateityje ir Ukrainos knygų renginiuose atsiras daugiau edukacinių-pramoginių veiklų ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Mane dar labai sužavėjo atskira Muzikos salė, kur galima susitikti su populiariais atlikėjais, įsigyti vinilų ar tiesiog pasiklausyti muzikos. Apskritai mane kiekvieną kartą stebina Vilniaus knygų mugės mastas – nenuostabu, kad čia atvyksta lankytojai iš visos šalies.
Per šiuos trejus metus nenormalumas tapo norma, jei taip galima pasakyti. Ukrainos knygų renginių lankytojai įprato mintyse nuolat turėti maršrutą iki artimiausios slėptuvės ir ypatingai džiaugtis galimybe pirkti knygas ukrainiečių kalba. Asmeniškai man dar reikia priprasti prie to, kad dabar per metus turiu dvigubai daugiau knygų švenčių. Nes galimybė apsilankyti tokioje mugėje šalyje, kurios kultūrą tik pradedu pažinti, suteikia tą pačią vaikišką atradimo džiaugsmą – tarsi laukčiau rugpjūčio pabaigos ir kelionės į knygų turgų.