Fotografavo Auksė Žiūkienė
Nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų Ukrainos kultūros sfera patyrė kelis nacionalinio atgimimo etapus – iš pradžių 1990-aisiais, vėliau per Euromaidano įvykius, Rusijos įvykdytą Krymo ir Donbaso okupaciją 2013–2014 m. bei po plataus masto invazijos pradžios 2022-aisiais. Kiekvieną iš šių etapų lydėjo stiprus siekis atsiriboti nuo visko, kas rusiška, iš naujo atrasti tikrąsias ukrainietiškas tradicijas, įskaitant ir kalendorines apeigas. Šiandien kiekviena šiuolaikiniams ukrainiečiams įprasta oficiali ar neoficiali šventė yra tarsi nagrinėjama pro didinamąjį stiklą – tikrinamas jos autentiškumas ir tikrasis ukrainietiškumas.
Toks požiūris padeda sugrąžinti ir atgaivinti tautines tradicijas, draustas imperiniais laikais, bet neretai skatina aktyvistus imtis kraštutinumų. Štai kodėl man asmeniškai labai vertinga galimybė stebėti tradicinių švenčių minėjimą Lietuvoje – tai leidžia sužinoti apie mūsų regionų bendrus papročius ir kitaip pažvelgti į kultūrologines diskusijas savo gimtinėje. Straipsnyje apie žiemos šventes jau minėjau baltąją mišrainę, kurios gaminimą per Kalėdas ar Naujuosius metus kai kurie tinklaraštininkai prilygina kone pripažinimui prorusiškų pažiūrų.
„Ukrainoje nėra Maslenicos šventės“ – tokias kategoriškas antraštes neretai galima išvysti Ukrainos spaudoje (ir net naujausioje teminio Ukrainos puslapio Vikipedijos redakcijoje, šiuo metu laukiančioje patvirtinimo). Šios šventės priešininkai pateikia tiek racionalius argumentus (apie juos papasakosiu vėliau), tiek grynai emocinius – dalijasi garsiomis nuotraukomis ir vaizdo įrašais iš 2015 metų Maslenicos šventės Rusijos mieste Stavropolyje, kur dalyviai, stovėdami už tvorelės, valgo ką tik iškeptus blynus tiesiai nuo kastuvo. Vaizdas, mano nuomone, tikrai ne pats maloniausias, todėl noras neturėti nieko bendro su tokiais renginiais yra visiškai suprantamas. Bet ar dėl to verta neigti istorinius faktus?
Net jei nesigilinsime į gilią praeitį, ieškodami įrodymų, kad pavasario pradžios šventės tradicija būdinga daugeliui pagoniškų kultūrų, o apsistosime tik ties krikščionybe, galima pastebėti, kad Maslenicai analogiškų švenčių esama daugelyje šalių. Likus keturiasdešimčiai dienų iki Velykų, antradienį prieš Gavėnios pradžią, katalikiškose ir kai kuriose protestantiškose bendruomenėse rengiami karnavalai. Pats žodis „karnavalas“ kilęs iš lotyniško „atsisveikinimas su mėsa“ – ir tradiciškai šis atsisveikinimas būna prabangus. Karnavalų dalyviai daug valgo, daug geria, puošiasi įmantriais kostiumais ir tiesiog linksminasi, stengdamiesi pasiimti iš šios dienos viską, nes tradiciškai ateityje laukė beveik pusantro mėnesio griežtų apribojimų. Esu tikra, kad jei pasakytume, pavyzdžiui, vokiečiams, kurie šiuo metu ieško originalaus kostiumo karnavalui, jog jų mėgstamą šventę išgalvojo rusai, jie tik pasijuoktų.
Tačiau mane šiame kontekste kur kas labiau domina Lietuvos patirtis. Juk žinoma, kad Lietuva buvo paskutinė Europos šalis, priėmusi krikščionybę, todėl būtent čia archajiškų papročių įtaka išliko stipriausia. Praėjusiais metais man pasisekė apsilankyti Užgavėnių šventėje Rumšiškėse, Lietuvos etnografiniame muziejuje po atviru dangumi – stebėti žmones su kaukėmis ir kostiumais, ragauti tradicinių patiekalų mugėje, dalyvauti liaudiškose pramogose ir stebėti Morės deginimą. Man tapo įdomu palyginti lietuviškus ir ukrainietiškus papročius, susijusius su šia švente.
Pradėkime nuo pavadinimo. Jei Lietuvoje dažniausiai vartojamas vienas – Užgavėnės, tai Ukrainoje jų yra nemažai: Masnycia arba Masliana (kilę iš žodžio „sviestas“), „zagovyny“ (atitinka žodį „Užgavėnės“), Sūrio savaitė, Kolodijus. Kiekvienas regioninis pavadinimas akcentuoja tam tikrą šventės aspektą, o visi kartu jie sudaro spalvingą ir daugialypį ukrainietiškų Užgavėnių paveikslą.
Skirtingai nei lietuviai, švenčiantys Užgavėnes antradienį, likus 47 dienoms iki Velykų, ukrainiečių šventiniai pasilinksminimai trunka visą savaitę ir net pirmadienį po Užgavėnių – tą dieną liaudyje vadina „poloskozub“ („skalauti dantis“). Tradiciškai tądien kaimo žmonės susitikdavo smuklėje, kad simboliškai „išskalautų dantis“ degtine, pašalindami sviesto ir varškės likučius. Beje, Pranės Dundulienės knygoje „Lietuvių šventės. Tradicijos, papročiai, apeigos“ radau duomenų, jog istoriškai Lietuvoje šventės taip pat trukdavo ilgiau nei vieną dieną.
Kalbant apie maistą – mane nustebino, kad tarp tradicinių Užgavėnių patiekalų Lietuvoje yra bulviniai blynai, nes Ukrainoje tądien bulviniai blynai (deruny) neįprasti. Tačiau blynai kai kuriuose regionuose vis dėlto populiarūs, nors labiau mėgstami varškės (tvorogo) virtiniai – varenyky. Nors tiek Rusijos, tiek Sovietų imperijos laikais visos šventės buvo unifikuojamos, supaprastinamos iki aiškių asociacijų, pavyzdžiui, „Masnycia = blynai“, tai nereiškia, kad ukrainiečiai šiais laikais per Užgavėnes apskritai nebūtų mėgavęsi blynais. Taip pat buvo gaminamos košės, patiekalai su grybais, kiaušiniais, žuvimi, kiaulienos šaltiena.
Šaltiena buvo susijusi ir su įdomiu merginų būrimo būdu: po valgio jos paimdavo kaulus ir mesdavo į kiemo vartus – jei kaulas peršokdavo per vartus, vadinasi, tąmet ta mergina ištekės. Kita tradicija susijusi su šventės pavadinimu – Kolodijus. Ukrainoje vestuvių sezonas tradiciškai baigdavosi prieš pat Didžiąją gavėnią. Jaunuoliai ir merginos, kurie iki to laiko nesuspėjo susituokti, būdavo pajuokiami bendruomenėje – nevedusiems vyrams ir netekėjusioms merginoms prie kojos pririšdavo nedidelį medinį rąstelį kaip simbolinę bausmę. Tai buvo vadinama „volochyty kolodku“ – „tempti rąstelį“. Paprastai tempimą atlikdavo ištekėjusios moterys, o norintys atsikratyti rąstelio turėdavo išsipirkti. Šiais laikais ši tradicija sutinkama retai.
Įdomu, kad ukrainiečiai taip pat turi tradiciją, panašią į žiemos personifikacijos Morės deginimą. Marenos, mirties deivės, iškamša buvo deginama arba skandinama tiek per Maslenicą, tiek per Rusalių savaitę ar Ivano Kupalos šventę. Tačiau apie Lašininio ir Kanapinio kovą pirmą kartą išgirdau tik Lietuvoje – Ukrainoje iš panašių tradicijų galima paminėti nebent simbolines varžybas ar kumštynes.
Tas pats pasakytina ir apie persirengimus – Ukrainoje kaukėti karnavalai dažniau vyksta per Malankę (Naujųjų metų išvakares) nei per Maslenicą, tačiau pačios tradicijos ir personažai gana panašūs: tautinių mažumų atstovai, gyvūnai, antgamtinės būtybės – tie, kurie tradicinėje visuomenėje buvo laikomi „svetimais“.
Šiandien, ypač didžiuosiuose miestuose, liaudies papročiai palaipsniui redukuojami iki simbolinių veiksmų – pavyzdžiui, iškepti ar nusipirkti blynų ar virtinių prekybos centre. Tačiau net ir ši, atrodytų, paprasta tradicija, mano manymu, gali suteikti kažką labai vertingo – priminti apie šios šventės reikšmę mūsų labai senų protėvių gyvenime. Tuomet, žiemos speigo įkarštyje, laukiant griežto pasninko, buvo svarbu nepamiršti, kad Pavasaris visada nugali Žiemą, kaip Kanapinis – Lašininį. Ir ši, rodos, tokia paprasta mintis šiandien yra svarbi kaip niekada.