M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose.
Nuotrauka iš ciurlioniomemoralinis.lt
Liūdna tai pripažinti, bet iki atvykimo į Lietuvą apie lietuvių meną nežinojau nieko. Visiškai nieko. Nei apie literatūrą, nei apie dailę, nei apie kiną, nei apie muziką. Nors visada laikiau save žmogumi, besidominčiu pasaulio kultūra, tačiau baltiškas ir ypač lietuviškas paveldas kažkodėl niekada nepateko į mano informacinį burbulą. Todėl buvo dar įdomiau viską atrasti nuo nulio – jau sąmoningai.
Apie dailę kalbėti man visada buvo sunku. Jei pasakodama apie literatūrą ar kiną dar galiu remtis savo profesine patirtimi, žiniomis ir tyrimais, tai vaizduojamasis menas mane iš karto paverčia paprasta žiūrove, kuri gali operuoti tik kategorijomis „patinka“ / „nepatinka“ ir nebent apibūdinti mintis bei jausmus, kuriuos sukelia vienas ar kitas kūrinys. Būtent dėl to daugelį metų vengiau bet kokių pasisakymų šia tema – ir todėl man norisi papasakoti, kuo man tapo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba.
Pradėsiu iš toliau – nuo saldainių skyriaus prekybos centre. Dar pirmosiomis dienomis Lietuvoje man į akis krito tai, kad lietuviški saldumynai dažniausiai pakuojami į ne tokių ryškių ir sodrių spalvų dėžutes kaip, pavyzdžiui, Ukrainoje. Mano teoriją sustiprino ir interviu su jaunu ukrainiečių menininku Antonu Pedosu, baigusiu Vilniaus dailės akademiją.
„Jei palyginsime, pavyzdžiui, Vaitekūno ar Šaltenio tapybą su Kryvolapu ar Antypu [ukrainiečių dailininkai], pamatysime, kokie jie skirtingi net ir spalvų atžvilgiu, nes Kryvolapas apskritai „rėkia“ savo spalvomis“, – tuomet juokdamasis man sakė Antonas, pridėdamas, kad spalvas, būdingas pasaulinio lygio lietuvių menininkams, Ukrainoje pavadintų „pelke“.
„Mes šaukiame, mes esame garsūs, mums reikia, kad mus išgirstų. O lietuviai – jie kitokie, jie savo pasiekia per pilkus tonus. Ir man tai gana patinka. Bet pats taip nedarysiu“, – prisipažino Antonas.
Plungės senoji klebonija, glaudusi jauną Čiurlionių šeimą.
Nuotrauka iš ciurlionio-namas-plunges-senojoje-klebonijoje
Prisimindama šį pokalbį vis iš naujo galvojau, kokie neatskiriami ir tarpusavyje persipynę yra tautos mentalitetas ir jos menas. Lietuviai, kurie vienu išraiškingu žvilgsniu gali pasakyti daugiau nei kiti – visa tirada, matyt, ieško ir randa išraišką ne ryškiose spalvose ar aštriuose kontrastuose. Bet tuomet kur?
Nors vienintelio teisingo atsakymo į šį klausimą nėra ir negali būti, nes apibendrinimai visada nuveda slidžiais keliais, noriu pasidalyti keliomis mintimis apie Čiurlionio kūrybą, kuri man tapo „lietuviškumo“ įsikūnijimu – to, ko neįmanoma nei pamatyti, nei apibūdinti žodžiais, bet galima pajusti.
Pirmiausia, žinoma, tai yra būtent tas neryškumas, apie kurį jau kalbėjome. Čiurlionio darbai nekrenta į akis – tau pačiai reikia žengti pirmą žingsnį, sutelkti dėmesį, kad jie atsivertų. Taip pat man atsivėrė ir Lietuva. Žmogui iš Ukrainos, pripratusiam prie kraštovaizdžio kontrastų, kai miškai virsta kalnais, stepės – šachtų kalvomis, o limanai – jūra, iš pirmo žvilgsnio Lietuvos peizažai gali atrodyti vienodi. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Kai sąmoningai pasirenki žiūrėti – pamatai. Pamatai visą neįtikėtiną grožį – ir visumoje, ir detalėse. Grožį ir magiją.
Žvelgdama į Čiurlionio paveikslus, bandžiau suprasti, kiek menininką paveikė tuo metu Europoje vyravusi moderniojo meno kryptis – art nouveau, atsisakiusi akademinio griežtumo ir grįžusi prie gamtos bei magijos motyvų. Tačiau net jei globalios tendencijos ir turėjo įtakos dailininkui, manau, jos jam buvo artimos nuo pat pradžių. Ir net dabar, kai apie art nouveau laikotarpį dažniausiai prisimenama tik meno istorijos vadovėliuose, gamta ir magija išlieka svarbiomis lietuviško pasaulėvaizdžio dalimis. Riba tarp gamtos ir magijos vis dar išsitrina. Keliaujant per seną, tankų lietuvišką mišką – ar tarp šimtamečių ąžuolų, ar per samanas ir pelkes – pasakojimai apie laumes atrodo daug tikresni nei argumentai, kad jų iš tiesų nėra.
Ir šis Čiurlionio stebuklingas, pasakiškas pasaulio matymas, atrodo, pasireiškia jo išraiškos paprastume, netgi tam tikrame naivume – ir mane žavi toks požiūris. Žvelgdama į jo paveikslus, jaučiu, kad menininkas tarsi išnyksta kaip asmenybė, užleisdamas vietą tam, ką nori parodyti. Tačiau paradoksalu, kad būtent dėl to jo talentas atsiskleidžia visa jėga.
Čiurlionio namai Vilniuje.
Nuotrauka iš mkcnamai.lt/lt/
Mane žavi gilus Čiurlionio kūrinių simbolizmas. Reikšmės, kurios iškyla iš pasąmonės stebint jo paveikslus – archetipinės, mitologinės, asmeninės – ne pakeičia viena kitą, o egzistuoja kartu, viena kitą papildydamos ir praturtindamos. Jo muzikinė karjera, manau, paveikė tapybą ne tik suteikdama temas ir struktūrą paveikslų ciklams. Ji sujungė garsinę ir vizualinę išraišką į vieną sintezę, įrodydama, kad muzika gali tapti tapyba, o tapyba – muzika. Ir net jei teoriškai šią idėją būtų galima paneigti (juk tai vis dėlto skirtingos meno formos), neįmanoma atsisakyti jausmo, kad Čiurlioniui neegzistavo nei natos, nei spalvos – buvo tik tyra magija, kurios kūrimui viskas galėjo būti priemone, ir viskas tėra priemonė.
Galbūt žmonėms, profesionaliai studijuojantiems tapybą, tokie žodžiai kaip „tyra magija“ skambės pernelyg pretenzingai. Galbūt būtent mėgėjiškas požiūris leidžia matyti ne mokyklas ir meninius metodus, o kažką kita, kažką nepaaiškinamo. Kažką, kas užburia ir priverčia tikėti, kad anapus regimos tikrovės yra dar kažkas – amžina ir neįkainojama. Kažkas, ką taip pat galima išvysti – bent jau pabandyti pastebėti. Jei sąmoningai pasirenkama: žiūrėti.