Skaistė Andriekutė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Esu Palangos senosios gimnazijos abiturientė. Mane, kaip ir daugelį Lietuvos žmonių, sukrėtė prasidėjęs karas Ukrainoje. Draugišką šalį ištikusi tragedija ne vieną paskatino galvoti ne tik apie asmenines dramas. Mūsų gimnazija sudarė mokinių, atvykusių iš Ukrainos, klasę, ukrainiečiams teko dvejus metus mokytis lietuvių kalbos. Suprasdama sudėtingą atvykusiųjų situaciją, nusprendžiau pabendrauti su jais ir jų mokytoja Ligita Sinušiene. Mane domino, kaip jiems sekasi mokytis lietuvių kalbos, kaip jie jaučiasi svetimoje šalyje, kokius skirtumus mato tarp lietuvių ir ukrainiečių kultūrų. Taip pat mane nustebimo mokytojos pasiryžimas: tam, kad mokytų kitos šalies mokinius, jai teko dienas ir naktis sukti galvą kuriant savo mokymo sistemą. Kalbėdamasi su atvykusiais gimnazistais, jų akyse tebemačiau tą ryškiai geltonų saulėgrąžų lauką, kuris žydi laisvoje Ukrainoje.
Skaistė Andriekutė,
Palangos senoji gimnazija, IVC klasė
Nuo MENO BANGŲ. Už interviu ciklą ,,Saulėgrąžų laukas“ Skaistė Andriekutė Jaunųjų filologų konkurse (Palanga, 2024 metai) pelnė II vietą.
Palangoje, 2024 metų pavasarį. Fotografavo Ričardas Šileika
(…) Kai pasiryžau pakalbinti vaikus iš Ukrainos ir įėjau į klasę kartu su jų lietuvių kalbos mokytoja ir auklėtoja Ligita Sinušiene, mane pasitiko dvidešimt porų nepatiklių akių. Iš jų nuotaikos supratau, kad vaikai kalbėtis visai nenori. Šiek tiek sutrikau, bet iš karto susigaudžiau, kad dabar ne laikas galvoti apie savo emocijas. Juk aišku: asmuo, kuriam teko palikti namus ir vykti gyventi į kitą šalį, kur visai kitokie žmonės, kita kalba, kita kultūra, gali tapti uždaras, juo labiau nepažįstamam. Dėl to nepraradau savitvardos – mano tikslas tą dieną buvo nors kiek susipažinti su Ukrainos vaikais, sužinoti jų savijautą Lietuvoje, jų požiūrį į lietuvius, lietuvių kalbą. Su mokytojos Ligitos pagalba pavyko prakalbinti kelis vaikus. Iš jų labiausiai norėjo bendrauti Mitrofanas ir Darija. Šie paaugliai man padėjo suprasti, jog, nepaisydamas nesėkmių, žmogus geba išlikti kritinio mąstymo, neprarasti vilties ir gali įžvelgti išgyventų sunkumų šviesiuosius aspektus. Tiesą sakant, pasikalbėjusi su mūsų gimnazijos ukrainiečiais, iš jų klasės išėjau šiek tiek susikrimtusi. Prieš susitikimą tikėjausi, jog mokiniai su manimi bendraus atviriau, bus drąsesni, tačiau mano lūkesčiai neatitiko realybės – iš dvidešimties noriai bendravo tik du. Būtent jų akyse aiškiai mačiau saulėgrąžų lauką, ilgesį, vėjo nešamą į tenai… Tikėjausi, kad ir kiti mane sutiks šilčiau ir man pavyks sužinoti jų istoriją ir tai, kaip jie jaučiasi šioje situacijoje. Tokį klausimą, beje, man teko pašalinti iš interviu, nes supratau, kad paaugliams skaudžiais išgyvenimais dalintis su visiškai nepažįstamu žmogumi per sunku. Gal jie pamanė, kad atėjau tuščio smalsumo genama ar norėdama dešimtuką pelnyti. Matyt, ir man pačiai dar trūksta bendravimo įgūdžių su baisių išgyvenimų pažeistais žmonėmis. Nepaisydama visko, džiaugiuosi, jog su manimi keletas ukrainiečių bendravo: sužinojau jų požiūrį į mano šalį ir pamačiau, koks jų ryšys su Lietuva, jie pasidalino mintimis, kaip sekasi mokytis lietuvių kalbos.
Buvo įdomu sužinoti, ar kas siejo juos su Lietuva prieš čia atvykstant. Dauguma atsakė, kad jų tėvai iš anksčiau susiję su Lietuva darbo ryšiais, o kiti turi giminaičių. Taip pat dauguma paauglių iki atvykimo į Palangą nieko nežinojo apie Lietuvą, o kiti netgi painiojo Lietuvą su Latvija. Taigi, cituoju mūsų pokalbį, kuris vyko Palangos senojoje gimnazijoje 2023 m. žiemą.
Esu šios gimnazijos abiturientė. Mano klasės draugai kartais pasiskundžia, kad jiems gimtoji kalba neretai pakiša koją rašant rašinius, trukdo gauti geresnį pažymį. Ar sunku jos mokytis?
Mitrofanas: kai tik atvykau, buvo labai sunku, tačiau dabar jau šiek tiek lengviau. Lyginant su anglų kalba, anglų kalbą mokytis yra lengviau, nes ją šiek tiek mokėmės ir savo gimtinėje. Lietuvių kalbos nesimokėm visiškai.
Darija: aš iki karo net nežinojau apie Lietuvos egzistavimą, ką dar kalbėt apie lietuvių kalbą, tai žinoma, kad ją mokomės nuo nulio. Tai yra labai sunku, o ypač labai sudėtinga yra lietuvių kalbos žodžių galūnių sistema, kur galūnės skiriasi, susipina viena su kita. Netgi kai teko sakinį versti pažodžiui, tai nebuvo įmanoma, nes išsiverčia netaisyklingas sakinys. Pavyzdžiui, vakar namų darbams skyriau 5 valandas, mokiausi tarimą, bet tarti jau darosi lengviau. Mano didžiausia klaida buvo skaitant j raidę, nes esu pratusi ją tarti kaip „dž“. Kad ir kaip bebūtų, pats sunkiausias dalykas yra galūnės.
Ania: man kaip tik lietuvių kalba pasirodė lengvesnė nei anglų kalba, nes su anglų kalba visai nebuvau susipažinusi ir aš į Lietuvą atvažiavau tik rudenį, bet lietuviškai suprantu daug geriau nei anglų.
Tikrai lietuvių kalba priskiriama prie sudėtingiausių kalbų pasaulyje, ji – viena seniausių išlikusių gyvų Europos kalbų. Būtent todėl lietuvių kalbą ir sunku mokytis, nes ji mažai kito. (Pabandžiau parodyti savo žinias, bet susigėdau, kad tiek mažai galiu pasakyti apie savo gimtąją kalbą, įtempiau atmintį, prisiminiau vieną kitą faktą, girdėtą pamokose.) Ji turi sudėtingą kirčiavimo sistemą, unikalią balsę „ė“. Šiek tiek pasigirsiu: mes turime bene didžiausią ir išsamiausiai parengtą dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodyną“, o lietuvių kalbos galima mokytis Čikagos, Oslo, Stokholmo, Helsinkio, Varšuvos, Budapešto, Parmos, Rygos universitetuose. Sakykite, ar sunku priprasti prie lietuvių mokyklos, kalbos?
Zauras: po aštuonių mėnesių gyvenimo čia aš labai pripratau ir net nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be lietuvių kalbos. Jau pripratau ir prie pačių lietuvių.
Danilas: aš čia pripratau iškart.
Darija: pradžioje buvo labai sunku, ypač kai einu į parduotuvę, negaliu susikalbėti, reikia naudotis ,,Google“ vertėju. Kartais bandau kalbėti angliškai. Taip pat labai sunku, kad pamokose kalba lietuviškai. Nieko nesuprantu. Bet po truputį pradedu išmokti tam tikrus žodžius, frazes, nors ir nesuprantu esmės.
Ar jaučiate lietuvių bendraamžių palaikymą? O gal, priešingai, pasitaiko patyčių?
Darija: anksčiau aš mokiausi kitoje Palangos mokykloje, ir vieną kartą mano klasėje klasiokas man už nugaros pradėjo kalbėti, kad Rusija yra geriau už Ukrainą. Tada kita klasės dalis pradėjo garsiai šaukti ,,Slava Ukraini!“ Tuomet klasė skilo į dvi puses: viena pusė klasės buvo už Ukrainą, o kita prieš.
Džiaugiuosi, kad kai kurie per tokį trumpą laiką pripratote prie mūsų kalbos ir kultūros. Ir man labai gėda už tuos tautiečius, kurie palaiko Rusiją. Deja, turiu atvirai pripažinti, kad dalis Lietuvos jaunimo yra paveikta kai kurių vyresniųjų sovietinės mąstysenos… Norėčiau pasiteirauti apie Jūsų požiūrį į kalbos barjero įtaką Jūsų gyvenimui.
Darija: kitoje mokykloje per matematikos pamoką mokytojas nė karto nebuvo priėjęs, kad paaiškintų einamą temą. Klasėje buvome tik du ukrainiečiai, tačiau visą dėmesį skyrė tik lietuviams. Tai ypač sunku, nes tai labai trukdo mokykloje. Kartą buvo situacija, kuomet norėjau pasiteirauti, kur yra mano draugė, tačiau nežinojau, kaip paklausti. Galų gale bandžiau vis tiek kalbėti angliškai.
Mitrofanas: tai yra labai didelis trukdis mokymuisi. Pakanka pasakyti, kad prarandame vieną mokymosi klasę vien dėl to, kad mokytumėmės lietuvių kalbos. Bet, pavyzdžiui, eiti į parduotuvę ar išsikviesti taksi problemų neiškyla, nes daugelis moka rusų kalbą.
Suprantu, kad tikrai nelengva, tikiuosi, kad kiekvieną dieną viskas darysis paprasčiau. Įdomu būtų sužinoti, kaip jūs vertinate Palangą.
Palangos, 2024 metų pavasarį. Fotografavo Ričardas Šileika
Mitrofanas: aš jaučiuosi gerai, mane čia svetingai priėmė, man čia patinka.
Vania: šis miestelis man pasirodė labai gražus, nedidelis, jį galima lengvai apeiti, pamatyti visus jo privalumus.
Darija: man labai patinka, kad čia šalia yra jūra, miškas, po kurį galima pasivaikščioti.
Ania: mane stebina, kad čia keliai ir šaligatviai kaip pagal liniuotę, viskas labai lygu. Kadangi čia nedidelis miestelis, jau beveik visą jį pažįstu.
Džiugu, jog Palangos grožis sužavėjo Jus. Labai tikiuosi, kad pamilsite mano miestą, jame gyvena daug nuoširdžių žmonių. Suprantu, kad ilgitės savo saulėgrąžų jūros, bet tikiuosi, kad ir Baltija Jus bent šiek tiek apramins.
Lietuva ir Ukraina – tai dvi valstybės, kurios yra lyg paralelės viena kitai istorijos atžvilgiu. Sakykite, ar pastebite didelių skirtumų tarp mūsų šalių kultūrų. (Mintyse paklausiau savęs, ką aš pati žinau apie Ukrainos kultūrą. O dangau! Galėjau prisiminti tik Eurovizijos žvaigždes. Supratau neatlikusi namų darbų, gėda… Tik pagalvojau apie kaip privalomą kūrinį perskaitytą Jurgio Kunčino „Tūlą“, akyse iškilo epizodas, kai pasakotojas, išdavęs jį įsimylėjusią kupriukę Mariną, iš Krymo autostopu vyksta į Lietuvą, o jį užkalbinęs praporščikas, rodydamas į nusidriekusią karinių mašinų virtinę, pasididžiuodamas ištaria: „Krasnaja armija dvinulasj! A vy tam?” Jau tada okupantai Ukrainoje kaip namuose jautėsi. O dabar… Ką ir besakyti!)
Mitrofanas: pas mus yra labiau likusi sovietinė kultūra ir mokykloje mokytojai griežtesni, jie nelabai priima mokinių nuomonę. Taip pat pas mus žmonės gatvėje gali elgtis vulgariau nei čia. Lietuvoje žmonės kultūringesni. Pavyzdžiui, pas mus gatvėje netgi gali šaukti necenzūriškais žodžiais.
Darija: kai kuriais atvejais ukrainiečiai vieningesni, jie labiau gali padėti vienas kitam, o lietuviai vienas kitą gali atstumti. Dėl karo mes, ukrainiečiai, vieni kitus suprantame, o aš jau esu patyrusi, kad net lietuviai pasako: ,,Tai dabar karas, nu ir ką? Tai tu ir būk Ukrainoje, tavo vieta yra ten, kodėl tu čia?“
Zauras: parduotuvėje mums užleido eilę vien todėl, kad mes esame mokiniai. Ukrainoje kaip tik prieš tave gali atsistoti.
Ania: čia mokykloje visi draugiškesni. Ukrainoje, mano mokykloje, netgi yra būdinga keiktis, pravardžiuoti. O čia su tuo nesusiduriu, visi elgiasi draugiškai.
Iš Jūsų pasakojimo supratau, jog skirtumas tarp lietuvių ir ukrainiečių kultūrų visgi egzistuoja. Džiaugiuosi, kad sunkiu tėvynei metu išliekate vieningi, kovojate už savo tėvynę ir už laisvę, tai svarbiausia. O kaip sekasi bendrauti su bendraamžiais lietuviais?
Danilas: visai neseniai susidraugavome su keletu lietuvių ir bendrauti sekasi labai gerai. Taip pat aš žvejoju ir turiu daug pažįstamų žvejų, tačiau jie vyresni.
Darija: aš turiu lietuvių draugų, kurie man padeda ruošti namų darbus. Tačiau bendrauju su tais, kurie moka rusų kalbą. Su tais, kurie kalba tik lietuviškai, bendrauti sudėtingiau, bet vis vien randame kompromisų: arba aš bandau mokytis lietuviškų žodžių, arba jie rusiškų.
***
Padėkojusi už pokalbį atsisveikinau. Išskubėjau į savo pamokas, bandžiau grįžti į savo rutiną, bet ramybės neradau. Nepaleido saulėgrąžų laukas. Aš jį mačiau tik dviejų jaunų ukrainiečių akyse. Jaučiau, kad daug ko jie man nepasakė. Jaučiau kaltę, kad per menkai teprisidedu, jog tiems paaugliams ir kovojančiai Ukrainai būtų geriau. Žinoma, džiaugiuosi, kad Lietuvos žmonės nėra abejingi tam, kas darosi netolimoje kaimynystėje. Vienas iš pavyzdžių – akcija ,,RADAROM!“, kurios tikslas buvo surinkti kuo daugiau lėšų tam, kad galėtumėme padėti Ukrainoje esantiems žmonėms apsisaugoti nuo Rusijos antpuolių į pagalbą pasitelkiant radarus. Šią akciją inicijavo LRT kartu su organizacijomis „Blue/Yellow“, „Laisvės TV“, „1K fondas“ ir „Stiprūs kartu“. Beje, šios organizacijos įkūrėjai – tai jaunos sielos žmonės, kurie neša žinią, jog žmogus privalo aukotis ir padėti tam, kuriam pagalbos ir paramos reikia labiausiai. Šios organizacijos spėjo surinkti net keliolika milijonų eurų. Tai parodo, kokia vieninga ir atsidavusi idėjai gali būti visuomenė, kai iškyla reali grėsmė. Deja, netgi jaunosios visuomenės dalis į svetimas nelaimes kartais žvelgia priešiškai. Žmonės linkę rūpintis savo gerove, finansiniu stabilumu, patogiu gyvenimu, juk „savi marškiniai arčiau kūno“.
Vis dėlto pabandžiau pasikalbėti su savo klasės draugais. Pirmiausia paprašiau jų papasakoti, kaip karas Ukrainoje veikia jų emocijas, psichologinę būseną. Dauguma atsakė, jog karo pradžioje jautėsi įbauginti, kupini įtampos, nerimo. Juos gąsdino mintis, kad Rusijos išpuoliai gali pasiekti ir Lietuvą. Taip pat dauguma išreiškė užuojautą nukentėjusiems ukrainiečiams. Tačiau jie teigia, kad einant laikui susigyveno su kaimyninėje šalyje vykstančiu karu ir vietoj baimės liko tik užuojauta Ukrainai. Deja, yra ir tokių bendraklasių, kurių karas visiškai nepaveikė. Jie teigė, jog gyvenime turi užtektinai savų problemų, kad galėtų sau leisti rūpintis kitų reikalais.
Nežinau, kaip reikės su jais toliau bendrauti. Nepuoliau nieko aiškinti, įrodinėti. Pagalvojau, kad jie patys kada nors supras…
Taip pat priminiau, kad nuo pačios karo pradžios mūsų gimnazijoje mokosi Ukrainos vaikai. Paklausiau, ar teko bent su vienu iš jų pabendrauti, pajusti jų nuotaikas, išgyvenimus. Deja, dauguma atsakė, jog jiems visiškai neteko bendrauti su ukrainiečiais. Tik keletui bendraklasių teko susidurti su Ukrainos mokiniais. Tačiau artimai nepabendravo, nes tam kliudo kalbos barjeras. Taip pat keli klasės draugai sakė, kad su ukrainiečiais susidūrė už mokyklos ribų. Vienas iš klasės draugų vasaros sezono metu dirbo toje pačioje kavinėje su žmogumi iš Ukrainos, draugas pasakojo, kaip jam teko išgirsti ukrainiečio išgyvenimus, patirti jo skausmą, sielos tvirtumą bei kovingumą. Bendraklasė prisiminė turėjusi artimą draugą, kurio šeima iš Ukrainos. Jo šeimai, pasilikusiai Ukrainoje, labai baisu, tačiau tenka gyventi toliau, tikisi geriausio, palaiko vienas kitą.
Ne visi bendraklasiai žinojo, kad mūsų gimnazijos ukrainiečiai visus praėjusius metus mokėsi vien tik lietuvių kalbos. Tad pasiteiravau, kas, jų manymų, sunkiausia buvo Ukrainos mokiniams, o kas – jų mokytojai. Dauguma jų mano, kad sunkiausia ukrainiečiams buvo išmokti lietuvių kalbos gramatikos, abėcėlės, žodžių tarties. Taip pat daugelis įsitikinę, kad vienas iš sunkumų, su kuriais susidūrė Ukrainos vaikai, – tai tėvynės ilgesys. Šie vaikai tikisi dar išvysti savo gimtąjį kraštą, laukia galimybės grįžti į savo tikruosius namus. Anot klasės draugų, ukrainiečiai jaučia tėvynės ilgesį, dėl kurio jie nemato prasmės mokytis naujos kalbos, kurią, grįžę į savo gimtinę, pamirš. Kalbėdami apie ukrainiečių mokytoją, draugai buvo įsitikinę, kad sunkiausia jai buvo motyvuoti vaikus mokytis lietuvių kalbos. Taip pat samprotavo, jog mokytojai turėjo būti labai sunku lietuvių kalbą išmokyti vaikus, kuriems mokomąją medžiagą teko versti į rusų kalbą. Mane džiugina tai, jog bendraklasiai iš tiesų supranta, kad nelaimei užkluptiems žmonėms nėra lengva priprasti prie naujų gyvenimo sąlygų, naujos kalbos, kultūros, tautos.
Paklaususi, ko bendraklasiai norėtų palinkėti Ukrainos žmonėms, išgirdau daug draugiškų ir nuoširdžių palinkėjimų. Klasės draugai linki stiprybės, kantrybės, drąsos. Jie supranta, jog ukrainiečiams sunku, kai pasaulis po truputį mažina paramą Ukrainai, tačiau dabar yra pats laikas įrodyti pasauliui, kad ne karinė galia, o žmonių stiprybė yra pagrindinis ginklas, vedantis į pergalę. Taip pat bendraklasiai linki neprarasti tikėjimo, kad netrukus jų namai ir tėvynė bus vėl laisva. Kol žmogus nepraranda tikėjimo, tol jo širdyje dega viltis ir stiprybė kovoti. Mane itin sujaudino vienos merginos žodžiai: ,,Vienybė atneša pergales, Ukrainą palaiko kitos šalys, mes kartu tikimės, kad jiems pavyks, nes juk pavyko ir Lietuvai. Sakoma, kad vienas karys mūšio lauke – tai ne karys, tad būkime vieningi, tikėkime ir šis siaubas pasibaigs!“
Mintyse savo klasės draugams ir sau palinkėjau žydro, saulėto dangaus.
Mano širdyje vėl sužydėjo saulėgrąžos.
***
Mokytoja Ligita Sinušienė. Nuotrauka iš žurnalo LIETUVOS PAJŪRIS https://www.pajuriozurnalas.lt/
Neįmanoma buvo nepastebėti, kad labiausiai mūsų gimnazijoje besimokančiais ukrainiečiai rūpinasi jų lietuvių kalbos mokytoja ir auklėtoja Ligita Sinušienė. Ne kartą mačiau ją su mokiniais miesto renginiuose. Ji ieškojo vieno mokinuko dėdei, kovojančiam Ukrainoje, specialių kareiviškų batų ir neperšlampamos striukės. Supratau, kad būtent mokytoja geriausiai pažįsta savo mokinius, todėl išdrįsau pakalbinti ją, pavargusią nuo daugybės pamokų, užduočių rengimo, tačiau vis gražiai besišypsančią. Šiuo metu jos buvę ugdytiniai jau tęsia mokslus bendrose su lietuviais klasėse, mokosi įvairių dalykų lietuvių kalba. Mokytoja liko gimnazijoje, „užsikabino“, nors pati manė, kad pabus tik laikinai, pagelbės bėdoje ir grįš į savo mylimą žurnalistiką.
Miela mokytoja Ligita, Jums visus mokslo metus teko bendrauti su nuo karo siaubo pabėgusiais vaikais iš Ukrainos. Buvote ir jų auklėtoja, dirbote iš širdies, daug bendravote ir pamokose, ir po jų. Gal galėtumėte trumpai apibūdinti Mitrofaną, Dariją, Anią, Zaurą, Danilą, Matvejų. Kuo šie mokiniai Jus nustebino? Kas džiugino bendraujant su jais? O galbūt liūdino?
Sakyčiau, toks labai asmeninis klausimas… Mergaitės labai skirtingos. Viena – menininkė, absoliučiai plaukianti per gyvenimą, kurioje pinasi ir nepasitikėjimas savimi, ir didžiulis dėmesio troškimas, labai prieraiši, jautri, bet giliai viduje slepianti valdingumą. Kita – siekianti tikslo bet kokia kaina, dėl rezultato galinti paaukoti bet ką, turinti tvirtą savo nuomonę, labai atkakli.
Berniukai irgi visi be galo skirtingi, nors visus vienija lyderio savybės bei stiprus teisingumo jausmas, nors tą teisingumą kiekvienas supranta ir savaip (kaip ir lyderystę). Keliems iš jų labai svarbus fizinės jėgos pranašumas, kiti du – diplomatai, sugebėję draugauti su visais, net su konfliktuojančiomis pusėmis. Taip, deja, nedidelė mano klasė vis tiek buvo pasidalijusi į dvi ryškias atskiras grupes. Konflikto kulminacija įsižiebė tada, kai vienas iš jų pasakė, kad „chochol“ – visai neįžeidus ukrainiečio apibūdinimas, savo požiūrį grindė „vikipedijoje“ aptikta informacija. Kitas, pusę metų gyvenęs rusų okupuotoje teritorijoje, taip įsižeidė dėl tokio bendraklasio požiūrio, kad mestelėjo frazę: „Tada mums tokių žmonių nereikia.“ Mes, lietuvaičiai, tokį apsižodžiavimą gal greitai pamirštume, o jiems, pabėgusiems nuo karo, tai kalba apie gyvenimą ir mirtį. Visiškai tiesiogiai…
Labai gerai prisimenu, kai atvyko du berniukai iš okupuotų Charkovo ir Chersono teritorijų. Abu – gražūs paaugliai, bet išgyventas siaubas matėsi ne tik jų akyse, bet tiesiog laikysenoje. Ką tik į pamokas buvau įtraukusi vieną stalo žaidimą, kuris visiems labai patiko. Po vieno savaitgalio grįžęs į mokyklą chersonietis švytinčiomis akimis pasakojo, kad jau pradėjo sapnuoti šį žaidimą. Tai – viena iš brangiausių akimirkų, kuri reiškė, jog vaikas jau išsivaduoja iš bombų košmarų.
Apskritai džiugino be galo daug kas, pradedant jų nuoširdumu, apsikabinimais – ir ne vien mergaičių, bet ir berniukų. Ilgi mūsų pokalbiai, kartais užsitęsdavę valandų valandas, jų atvirumas, paslapčių išsipasakojimas. Visuomet ypatingai gera buvo girdėti jų juoką.
Buvau ne tik kad nustebinta, bet tiesiog šokiruota, kai sužinojau, kad jų akyse buvau net… teisėja. Kartą, aiškinantis vieną konfliktą, įvykusį visai ne mokykloje, vaikai man davė perklausyti garso įrašus, kur konfliktuojančios pusės ginčijosi, kaip argumentą taikydami, ką Ligita sakė, nesakė ar ką sakytų, darytų ar nedarytų. Tokia atsakomybė, kurios neprisiėmiau ir kuri man net nepriklausė, man tikrai jau buvo per sunki. Iš karto ėjau pas psichologą, kad padėtų apsibrėžti ribas…
Ir vis dėlto tikrai buvome kaip šeima, turėjome savo tradicinius žaidimus, savo juokelius. Sakyčiau, kad jie tarsi konkuravo dėl mano dėmesio. Tai supratau tik tada, kai jie man pradėjo skųstis… manimi pačia. Pribloškė dviejų didžiausių chuliganų skundas: „Ligita, jūs mūsų nemylit.“ Ir tai pasakė paauglys, kuris – aiškiai mačiau – kartą valdėsi man vos netrenkęs, kai pamokos metu griežtai liepiau atiduoti telefoną.
Ukrainiečių klasė su auklėtoja Ligita Sinušiene (pirma iš dešinės) festivalyje „Sielos“ 2023 m. spalį. Fotografavo Aušrinė Sinušaitė
Taigi, labiausiai mane ir stebino šių vaikų emocijų ryškumas – nuo didžiulio prieraišumo iki vos valdomos agresijos. Jeigu jie šypsosi ir apkabina – iš visos širdies, jeigu pradeda pasakotis, pokalbis gali trukti ir kelias valandas, jeigu lieja pyktį ir nepasitenkinimą – lygiai taip pat, iš pačių sielos gelmių. Tai juos visus ir vienijo.
Jums teko didžiulė atsakomybė per vienerius metus išmokyti ukrainiečius lietuvių kalbos, nelengvos ir mums patiems. Kaip sekėsi? Kas buvo itin sunku, o kas pačiai įdomu?
Labai gerai prisimenu pačią pirmąją pamoką, kuri mane, kalbant visiškai atvirai, tiesiog išmušė iš vėžių. Į pamoką ėjau pilna entuziazmo, karšto užsidegimo, šiek tiek jaudinausi tik dėl vieno – kaip Ukrainos vaikai žiūrės į mane, kalbančią priešo kalba? Nors, prieš pradėdama mokyti ukrainiečius mūsų kalbos, pati pirmiausia mokiausi jų kalbos pagrindų, pradėdama nuo abėcėlės, ieškodama panašių žodžių, bendrų sąskambių, kad galėčiau užkabinti kažkuo, kas jiems atrodytų nors kiek sava. Atėjau nemiegojusi – ruošiausi visą naktį. Beprotiškai daug laiko užėmė spausdintos medžiagos vertimas į ukrainiečių kalbą, lietuviškų žodžių transkribavimas ukrainietiškais rašmenimis. Labai greitai sužinojau, kad mano transkribcija buvo visiškai neteisinga! Jie mūsų garsus girdi visiškai kitaip, o aš apskritai neturėjau jokio supratimo, kas būtent jiems skamba neaiškiai. Tada dar mūsų kalbą aš girdėjau tik kaip lietuvė (dabar jau sugebu girdėti ukrainiečio ausimis). Pavyzdžiui, jie mūsų trumpąją „a“ girdi kaip „e“ žodyje „elektra“. Teko perspausdinti vadovėlio medžiagą, adaptuojant ukrainiečiams. Pavyzdžiui, dialogų frazes „Aš esu rusė“, „Aš esu iš Maskvos“ keičiau į „Aš esu ukrainietė“, „Aš esu iš Odesos“ ir pan.
Pagal vadovėlio metodiką pirmąją pamoką turėjau supažindinti su abėcėle, perskaityti nediduką pasisveikinimo dialogą, supažindinti su įvardžiais ir veiksmažodžio „būti“ esamuoju laiku.
Į pamoką atėjo dvi mergaitės, pusseserės. Viena iš jų net nemokanti rusų kalbos, kalbanti suržuk tarme. Patyriau šoką, kad nesusikalbu su mokine – tam buvau visai nepasiruošusi. Šiaip ne taip išmokome pasakyti „aš esu“, bet visiškai įstrigome ties „mes esame“. Mergaitės visai negalėjo ištarti ilgojo garso „e“. Per naktį ruošti lapeliai su ukrainietišku vertimu ir transkribcija taip ir liko net neištraukti iš aplanko. Apie dialogą nebuvo nė kalbos! Tą pamoką ir po jos aš negalvojau apie tas mergaites, kaip jos jaučiasi, prisipažinsiu – negalvojau net apie karą. Galvoje tik sukosi mintys apie savo pačios beprotybę, apsiėmus mokyti šiuos vaikus. Kūną pylė karštis.
Po tos pamokos vadovėlį kuriam laikui padėjau į šalį. Pradėjau internete dar intensyviau ieškoti rusakalbiams skirtų lietuvių kalbos pamokų. Žinoma, jų nedaug, bet vis dėlto pradėjau kažką lipdyti. Sekėsi sunkiai. Pamokose pradėjau taikyti įvairius žaidimus. Būtent žaidimai labiausiai ir padėjo.
Labai daug laiko ir energijos atėmė metodikos paieškos, kaip kuo suprantamiau išaiškinti gramatiką, tarimą, lentelių, schemų kūrimas, asociacijų ieškojimas. Tarimo niuansus išsiaiškinti padėjo patys mokiniai. Aš kalbėdavau lietuviškai, o jie lentoje ukrainietiškai rašydavo transkribciją, pasitardami tarpusavyje. Man tai buvo vienas iš didžiųjų atradimų, kad sunki ne tik lietuviška gramatika, o ir skaitymas! Balsiai, būtent mūsų balsiai ukrainiečiams sunkiausi ištarti, ypač – dvibalsiuose.
Kalbant vien apie pamokų metodiką, akademinius rezultatus, būsiu atvira – buvo labai sunku. Sunku todėl, kad iš esmės neturėjau vadovėlių (turimi buvo orientuoti į anglakalbius moksleivius), programos, metodikos – viską kūriau pati čia ir dabar, nuolat taikydamasi prie situacijos. Turėjau tik gaires, krūvą rekomendacijų, bet nemačiau nė vieno pavyzdžio, kaip tai realiai veikia. Buvo sunku ir dėl to, kad vaikams labai reikėjo emocinio supratimo, paguodos, padrąsinimo, didžioji dalis visai neturėjo motyvacijos mokytis lietuvių kalbos, laukė, kada grįš namo, į Ukrainą.
O įdomu buvo atrasti mūsų ir ukrainiečių kalbos netikėtus panašumus arba stebinančius sąskambių derėjimus, bet labai skirtingas reikšmes. Pavyzdžiui, „kasyti“ ukrainietiškai косити reiškia „pjauti žolę“. Tačiau patys įdomiausi man atradimai – gramatiniai. Iki šiol niekada nebuvau susimąsčiusi, kad užsieniečiui, norinčiam išmokti vieną lietuvišką veiksmažodį, iš karto reikia mokytis tris jos formas. Atradau, kad veiksmažodžių daugiskaitos galūnės iš esmės sutampa su ukrainietiškomis (mes mėgstame, jūs mėgstate – ми любимо, ви любите), tik balsis prieš tą galūnės galą visuomet pereina iš trečiojo asmens.
Man tai ir buvo įdomiausia – analizuoti mūsų kalbą kitakalbio akimis, ieškoti lengvesnių būdų ją perprasti. Iki šiol niekada nesigilinau, kiek skirtingų daiktavardžių galūnių mes turime! Sudėjus abi gimines, su visais minkštumo ženklais – net dvylika! Taip, minkštumo ženklas labai svarbus kitakalbiui, nes mums tai – tik rašyba, o jam – visiškai kitas garsas. Ir visos tos dvylika formų turi daugiau ar mažiau skirtingas galūnes visuose septyniuose linksniuose! Taigi, 84-ios skirtingos formos! Tačiau, beieškodama būdų, kaip visa tai paaiškinti kuo paprasčiau, atradau, kad lengviausias mūsų kalbos linksnis – daugiskaitos kilmininkas! Abiejų giminių, visų linksniuočių vienintelė galūnė – (i)ų. Štai tokie atradimai man, kaip lituanistei, tikrai labai įdomūs. Ir tie lingvistiniai atradimai vis dar nesibaigia. Mokydama ukrainiečius pati be galo daug išmokau ir vis dar mokausi – jaučiuosi taip, tarsi per savo gimtąją kalbą eičiau lazeriu…
Įsivaizduoju, kiek dvasinių jėgų pareikalavo tokia atsakomybė. Ar Jūsų pačios asmenybę kaip nors paveikė bendravimas su karo išbandytais vaikais? Gal ką nors pačiai sau svarbaus atradote?
Drįsčiau suabejoti, ar mes kas nors esame pajėgus įvertinti, kiek kokie gyvenimo įvykiai mums padaro įtakos, praėjus metams ar porai nuo jų. Juk nežinome, kokie būtume buvę, tam neįvykus. Kita vertus, daugelis negebame suvokti savęs net ir nugyvenę pusę gyvenimo, o čia – tik metai darbo. Tačiau galiu kalbėti apie tam tikrus supratimus, kurie mane aplankė ar manyje išsigrynino. Visų pirma, mano tiesioginis kontaktas su Ukrainos vaikais man neleido pasiduoti, deja, dalį visuomenės apėmusioms nuotaikoms „atsibodo svetima vėliava“. Mačiau savo akimis, ką šiems vaikams reiškia vėliava! Kai išlaisvinus Chersoną į klasę atsinešiau Ukrainos dvispalvę, didžiausio chuligano akys tik sužibo, griebė vėliavą ir apsigaubė pečius. Taip ir prasėdėjo iki pamokų galo. Ši patirtis – neįkainojama, neleidusi „priprasti“ prie karo ir atbukti svetimam skausmui.
Profesiniu atžvilgiu manyje įvyko lūžis. Iki darbo su ukrainiečiais beveik dvidešimt metų dirbau žurnaliste. Nori nenori ši profesija daugiau ar mažiau mažina empatiją kitiems, į pirmą vietą keliant teisybės paieškas, rezonansinių įvykių aprašymus. Eidama dirbti, dabar sakyčiau, buvau vedina kiek ir ne visai švarių motyvų, nes galvojau rašyti viešą dienoraštį – tartum karo ne fronte dienoraštį. Be pavardžių, žinoma. Juk kas gali būti labiau rezonansinio, nei karas? Tačiau nepasidariau net mūsų pirmojo susitikimo nuotraukos! Istorinio susitikimo. Neįamžinau ir kitąmet mūsų mokykloje pirmąsyk suformuotos išlyginamosios klasės pirmojo susitikimo Rugsėjo 1-osios rytą. Paprasčiausiai pamiršau. Įprastai žurnalistas į įvykius žvelgia šiek tiek iš šono, nes iš karto dėlioja mintyse reportažą, tačiau aš visa savo esybe buvau čia ir dabar, su jais, savo klasėje. Nebebuvau žurnalistė. Žiūrėjau į juos, kalbėjau, visa širdimi troškau, kad jie jaustųsi juo jaukiau, kuo saugiau, ypač vienas iš jų, pasislėpęs po kepure su snapeliu ir dar po kapišonu. Ir tą viešų rašinėjimų pradžią vis kėliau ir kėliau tolyn, kol supratau, kad to tiesiog nedarysiu. Tai nebebuvo tam tikras skaičius karo pabėgėlių. Čia buvo Saša didžioji ir Saša mažoji, Martynas, Veronika, Andrejus, Timofiejus, Romanas, po pusmečio – Viktorija, Danylas, Mitrofanas, Matvejus, Darija, Ania, Artūras, Zauras, Ilja, Vlada, Volodymyras…
Klausimas apie dvasines jėgas. Taip, reikėjo – ir dvasinių, ir psichologinių. Nebijau prisipažinti, kad kartą buvau ir apsiverkusi pamokos metu! Sunkiausia man buvo atskirti, kur yra apskritai paaugliui būdingas maištas, o kur – karo trauma, nuo to supratimo priklausė ir reakcija. Idealu būtų buvę, jei bent mėnesį kiekvieną pamoką ir bendrą mūsų veiklą būtų stebėjusi mokyklos psichologė, bet tokių galimybių neturėjome. Džiaugiuosi, kad nors karts nuo karto užsukdavo, kaip leido jos grafikas.
Išlyginamosios ukrainiečių klasės išleistuvių akimirka 2023 m. birželis. Asmeninio archyvo nuotr.
Taigi, ką svarbaus atradau? Karas palieka vidinę žaizdą, kuri gali pasireikšti paryškinta agresija, pabrėžtinu teisybės ieškojimu ir ypatingu prieraišumu visiškai svetimam žmogui, kai paties paauglio tėvai – darbuose iki išnaktų. Ir toks laikas kartais verčia laužyti taisykles, klausant savo širdies. Kur aš jas sulaužiau, pasiliks mūsų paslaptis, bet laikas parodė, kad elgiausi teisingai… Savo širdies klausė ir mano kolegė, vasario 24-ąją iškepusi mano auklėtiniams pyragą ir niekaip nedrįsusi jo atnešti. Juk – ne šventė… Bet auklėtiniai labai dėkingai priėmė šią dovaną, nes buvo dėl ko verkti, bet ir dėl ko džiaugtis. „Kad mano šalis atsisakė rusijos paslaugų,“ – kaip su pasididžiavimu ištarė keturiolikmetis Matvejus.
Džiaugiuosi kartu su mokytoja Ligita, Matvejumi ir visais ukrainiečiais kartu.
Žiūriu į mokytoją ir staiga pamatau, kad ji… šypsena, ilgais gelsvais plaukais labai į ukrainiečių mylimiausią gėlę panaši. Pažvelgiu pro langą: sustoję ratu, renovacijos laukiančiame gimnazijos stadione žaidžia „Bulvę“ mūsų gimnazistai kartu su ukrainiečiais, atpažįstu Matvejų, Mitrofaną, Dariją…
Tikiu, tikrai tikiu, kad sužydės saulėgrąžų laukai laisvoje Ukrainoje.