Viršelio autorius Sigitas Orantas
Dorotos Suwalskos knygą ,,Juodieji ežerai“ esu skaičiusi kur kas daugiau kartų, nei įprasta knygų apžvalgininkei. Kaip kitaip – juk esu šios knygos vertėja. Mėgstu debiutuoti, štai pirmasis kartas, kai rimtai ėmiausi lenkų kalbos. Apie pradedančios vertėjos patirtis pasakosiu kitą kartą, nes dabar kur kas svarbesnė yra knygos autorė ir jos knyga.
Kas ji, Dorota Suwalska?
Lenkijoje ji – žinoma autorė, rašanti prozą vaikams bei paaugliams, o dar ir poetė, dailininkė, studijavusi Varšuvos dailės akademijoje. Kai ,,Gelmių“ leidykla pradėjo man ieškoti ,,ko nors iš lenkų“, apžvelgiau ne vieną Suwalskos knygą. Suviliojo ,,Juodųjų ežerų“ pavadinimas. Pažįstami žmonės gerai žino manąją aistrą ežerams. Kur vanduo, ten ir aš.
Nagrinėdama atsiųstąjį pdf suvokiau, kad ežerai čia – visai kas kita, tai metafora, naratorės būsenų įvardijimas. Vis dėlto šios knygos vertimo neatsisakiau. Ne tik todėl, kad ,,Juodieji ežerai“ yra pelnę Lenkijos IBBY apdovanojimą, o tai žada gerą tekstą. Su IBBY galima diskutuoti – ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir visame pasaulyje. Vienaip ar kitaip, vis tiek tenka pripažinti, kad diskutuotina knyga, net jei man nuobodi ar šokiruojanti, verta dėmesio.
Ši knyga nėra nei nuobodi, nei šokiruojanti. Ji atveria itin juodą temą, Lietuvoje beveik ir primirštą – tai ŽIV. Tai žmonės, ja užkrėsti arba ją paveldėję. Tokia yra Magda, ,,Juodųjų ežerų“ naratorė, išgyvenanti savo motinos audringos jaunystės pasekmes. Būtent Magdos savastis mane ir įtikino: reikia šios knygos Lietuvoje, labai reikia.
Kokia galėtų būti ,,Juodųjų ežerų“, Lietuvoje įgijusių ir paantraštę ,,Magdos dienoraštis“, auditorija? Manyčiau, tie gimnazistai ir gimnazistės, kurias sutinku Jaunųjų filologų konkurse ar panašiuose sambūriuose: skaitantys, besidomintys daile, klausantys nišinių grupių žmonės.
Rašytoja Dorota Suwalska. Nuotrauka iš Dorotos Suwalskos fb paskyros
Rašytojos valia Magda ne tik intelektuali. Ji – gražuolė, nelabai suvokianti, kad pagaliau tapo įdomia mergina. Juk visai neseniai ją palaikydavo berniuku, tokia buvo liesa ir neišraiškinga, o dar trumpaplaukė. Dabar ji – patraukli aplinkiniams, bet labai retai sau. Juo labiau savo mamai, apgaubusiai dukrą perdėto (arba būtino?) rūpesčio šydu.
Magda rašo dienoraštį. Ji – tikras šių laikų vaikas, tad dienoraštis ne popierinis, tai blog‘as vienam žmogui. Sau. Toks jis ir lieka iki paskutinio knygos puslapio – vienos merginos rašymas, vienos ir skaitymas. Be pasidalijimų.
Kas kita Magdos bendravimas su vyresniais ir bendraamžiais. Knygos autorė akcentuoja psichologinės pagalbos svarbą. Ponia Maika – bene svarbiausias žmogus Magdos gyvenime. Gal net vienintelė, įtikėjusi mergaitės narsa, talentu. Bet brangintiną Olštyno psichologę Magdai tenka palikti. Šeima išvažiuoja gyventi į Varšuvą.
Vietos jausmas yra viena šios knygų stiprybių. Varšuvos blokų kvartalai, kuriuose apsistoja šeima… Netikėtai kieme sutikta emigrantė, čia gyvenusi: jos sentimentalūs pasakojimai apie automobilių aikštelėje kadaise buvusią smėlio dėžę, žaidimus, sodus netoliese… Varšuvos dailės galerijos, klubai, kavinės, prekybos centrai…
Naujokė Magda Varšuvoje jaučiasi kuo puikiausiai. Juk nuolatos su mama čia lankėsi. Vis pas medikus, vis tyrimams, vis gauti receptų vaistams. O jau po tų vizitų mama Magdą būtinai vesdavosi į spektaklius, koncertus, kavines, tartum slopindama liūdnąsias patirtis.
ŽIV tema pirmuosiuose puslapiuose nutylima. Magdos liguistos būsenos, nuolatinis vaistų vartojimas, apsilankymai pas medikus aprašomi plačiai. Kol pagaliau viename Magdos dienoraščio puslapyje patenkame į grotesku tvieskiančią situacija. Magdos prestižiniame licėjuje, jos klasėje, lankosi socialinė darbuotoja, pasakojanti apie ŽIV ir neįtarianti, kad čia pat gūžiasi mergaitė, apie ligą išmanantį ne iš pasakojimų. Tie tartum ir protingi licėjistai, Magdos bendraklasiai, pažeria krūvas nesąmonių: neva žmones, sergančius AIDS, reikėtų pažymėti kokiais nors ženklais, kad visi kiti galėtų jų vengti.
Lenkijoje išleistos knygos viršelis. Katarzynos Bogdańskos iliustracija
Magdos dienoraštyje yra visko. Tai ir pirmasis bučinys, ir pirmoji taurelė stipraus svaigaus gėrimo, berašant eilėraštį, ir pirmieji bandymai publikuoti savo kūrybą, ir ties pavojinga riba balansuojantys santykiai su literatūrinio rašymo dirbtuvėms vadovaujančiu žymiu rašytoju. Dėmesio, mieli kolegos, vadovaujantys edukacijoms! Šioje knygoje, nuosekliai aprašančioje literatų sambūrį, yra ko pasisemti ir mums.
Knygoje svarbūs jau minėtieji aistringi konfliktai su mama, ir taikos balandžiu šeimoje tapęs patėvis, ir mažasis Magdos broliukas, kurio neįmanoma nemylėti. Visa puokštė paaugliškų reikalų, o paauglystė, jei dar nepamiršote, tai labai rimta.
Rasti tikrąjį tėvą. Sužinoti mamos istoriją iki smulkiausių detalių. Ne tik susikalbėti su ja, bet ir atleisti už tą paveldėtą ŽIV – štai kokie yra Magdos juodieji ežerai.
Jau antrą kartą šioje apžvalgoje rašau: Dorotos Suwalskos vietos jausmas! Jis pasireiškia ne tik Varšuvoje. Ne menkiau – gimtajame naratorės Solechove, kur lemta gyventi Magdos giminei. Štai ten, tyrinėdama giminės šakas ir atšakas, eidama senolių išmintais takais, jaunoji menininkė Magda gauna svarbiausias pamokas.
Apibendrindama galiu tvirtinti: ši knyga – įrodymas, kad ligos istorija subtiliose rašytojos rankose gali tapti plačiašakiu tekstu, vienu metu ir švietėjišku, ir paslaptingu, ir emocingu. Lengvai sentimentaliu, apsiskaičiusiam žmogui primenančiu XIX a. pabaigos – XX a. pradžios knygas, kalbėjusias apie tų laikų rykštę džiovą. Esminis skirtumas: senoji literatūra – ką ten literatūra – pats gyvenimas apsirgusius džiova laidojo. XXI amžius kalba apie teisę ne tik išgyventi, bet gyventi – prasmingai ir oriai.
Belieka priminti, kad knygos leidybą rėmė POLAND Translation program.
O kad jau pradėjau nuo savęs, tai savo reikalais ir baigsiu: neseniai debiutavusi vertėja iš lenkų kalbos mielai imtųsi tokio darbo dar kartą!