Esu Rusnė Kulevičiūtė iš Elektrėnų. Jaunųjų filologų konkurse teko garbė dalyvauti jau trečią kartą, o per šiuos metus į kūrybą pasinėriau dar giliau. Man labai patinka teatras bei scena, mokykloje su komanda jau esam pastatę porą spektaklių pagal mano rašytas pjeses, bet stiprioji mano pusė – proza. Rudenį išėjo ir pirmasis mano kūrybos rinkinys ,,Stichijų paliesti“, o šiemet į konkursą grįžau su dviem naujais kūriniais. Vis dar esu dėkinga už galimybes veikti, dalyvauti bei pasidalinti tai, kas širdyje, su kitais.
MENO BANGOS sveikina Rusnę Kulevičiūtę, Jaunųjų filologų konkurse (Klaipėda, 2025) prozos sekcijoje laimėjusią II vietą. Skaitytojoms bei skaitytojams siūlome susipažinti su jos kūryba – kol kas tik ištrauka iš kur kas didesnio kūrinio.
***
Stojo tyla. Tikriausiai nei vienas iš mūsų iki galo nesupratome, nei kaip reaguoti, nei ką daryti, nei kaip priimti šitą faktą. Mano galvoje sukosi daugybė minčių ir tuo pačiu metu ji buvo visiškai tuščia. Norėjau ką nors pasakyti, tačiau nenutuokiau ką. Nei vienas iš mūsų nenutuokėm. Ar todėl ten būriavosi žmonės? Todėl ta mergina verkė? Esu kažkur skaičiusi, rodos, internete, kai dariau projektą mokyklai, kad žmonės išgyvenę netektį pereina per penkias stadijas: neigimo, pykčio, derybų, depresijos ir susitaikymo. Protu suvokiau, kad tikriausiai atsidūriau pirmoje stadijoje ir dabar nesąmoningai neigsiu ir netikėsiu, kad jo nebėra, bet širdyje realiai turėjau vilties, kad tai absurdiškas pokštas.
– Martyna, kaip jautiesi? Gyva? – švelniai paklausė Joana.
Aš tik žvelgiau aukštyn, nelabai suvokdama klausimą, visi garsai susiliejo į vieną, o jos akys, sutikusios manas, išsiplėtė iš išgąsčio, lyg Joana būtų suvokusi kai ką klaikaus.
– Velnias, tas klausimas dabar visai netinka… – pati savimi pasibaisėjo draugė.
Iš tiesų. Koks paradoksas. Žmogus išties negyvas… Turėjau susiimti, nes asmeniškai mane tai turėjo liesti mažiausiai. Aš jo nepažinojau. Tai faktas. Taip, esu gyvai mačiusi, bendravusi. Taip, gal būčiau norėjusi pabendrauti ir daugiau, bet dabar… Dabar jau to nebus ir neturėčiau labai sielotis, nors sukrėtimas ir šokas – natūralus. Ir aš atsistojau. Tylomis. Žvelgdama tik tiesiai. Marija su Joana įsikibo man į parankes, Joanos draugelis kažkur jau buvo dingęs, ir mes visos trys išėjome į lauką, taip norėjosi to gryno oro. Praeidamos pro mokytojas ir susibūriavusius mokinius į juos net nežiūrėjome, šiek tiek apsimetėm, kad nieko nežinom, nemanau, kad mokytojos norėtų, jog pradėtume į tai veltis, juk tai ne mūsų daržas ir ne mūsų pupos. Visos turėjome keliauti namo skirtingais keliais, bet dar sekundę patylėjome. Žinojau, kad apie tai kalbėti tikrai dar privalėsime, bet dabar užteko tylos.
– O kur jį rado? – prieš nueidama paklausiau.
– Kiek girdėjau, kažkur ant kalno, šiek tiek atokiau nuo miesto, rodos, einant link Bendrystės gatvės.
Mano krūtinėje kažkas susitraukė. Taip, einant tos gatvės link, yra kalnas, ant kurio auga medis, atokiau nuo miesto… Negali būti, kad ten ta pati vieta. Ar tikrai ten, kur taip mėgstu ateiti ir pasėdėti? Net šiurpas nukrėtė, o rankų plaukeliai pasišiaušė. Pajutau, kad visai nenoriu sužinoti, ar ten tikrai ta pati vieta.
Vakare namuose vyko tikra šventė, susirinko brolio draugai, jam atidaviau ir savo gražiai įpakuotą dovaną, nors tą pakuotę nerūpestingai išdraskė ant grindų. Iš visos dovanos jam labiausiai rūpėjo saldainiai, bet kokiam penkiamečiui jie nerūpėtų? Tai daug skaniau nei žaislinių mašinėlių rinkinys. Malonus šurmulys apgaubė visus namus, vaikai išdykavo ir juokėsi… O aš sėdėjau ir svarsčiau apie gyvenimą ir mirtį… Kaip ironiška, kad kažkas švenčia gimtadienį, o kažkas mini sūnaus mirties dieną… Aš, žinoma, stengiausi šypsotis, tikrai nenorėjau sugadinti broliui gimtadienio, bet negalėjau liautis galvojusi apie Aleksą. Jis gyvas stovėjo man akyse, o mintis tiesiog okupavo. Trumpam dingau į savo kambarį įkvėpti. Pamasažavau smilkinius ir liepiau sau apie tai negalvoti, šiandien svarbiausias brolis. Pasiėmiau savo užrašų knygutę, kuri dažnai atstodavo dienoraštį, ir pabandžiau išrašyti tas susikaupusias mintis. Datą užrašiau raudonai. Jei sugalvočiau kada atsiversti, užrašinę skaityti, tai būtų perspėjimas sau pačiai, jog puslapis skaudinantis, o raidės išvinguriuotos beveik pro ašaras. Kol kas tai buvo vienintelė tokia data sąsiuviny. Nepažinojau… Aš jo juk beveik nepažinojau… Dar kelias akimirkas pabuvusi tyloje grįžau į svetainę, kur turėjome valgyti tortą. Tos žvakučių liepsnelės šoko, kol brolis galvojo norą, vaškas lašeliu leidosi viena žvakute žemyn ir tai buvo tarsi hipnozė. Gimtadienio žvakutės. Jos tokios gyvos…