Klaipėdos Vydūno gimnazijoje – filologės bei filologai.
Fotografavo Regimantas Tamošaitis
Šiais metais į Jaunųjų filologų konkursą, vyksiantį Klaipėdoje, išvykau anksti autobusu. Buvo pusė septynių ryto. Pirmiausiai turėjau pasiekti Kauną, kur planavau atsikvėpti, o jau tada sėsti į kitą autobusą, riedantį pajūrio link.
Išlipusi Kaune užėjau į kavinukę. Ir še tau kad nori. Man begeriant kavą įžengia žmogus. Lyg ir matytas, lengvai atpažįstamas. Pasirodo, studijų laikų bičiulis, grupiokas, dabar eseistas, ne vienos knygos autorius, universiteto ir kolegijos dėstytojas Ramūnas Čičelis! Be galo apsidžiaugiu tokiu netikėtu, lemtingu susitikimu. Viena vertus dėl to, kad neplanuoti susitikimai su retai matomais ir sutinkamais žmonėmis iš praeities man vieni maloniausių. Kita vertus… ką čia daugiau bepridursi: abu su Ramūnu kadais, 1997-aisiais, patys dalyvavome Jaunųjų filologų konkurse Mažeikiuose, jis – publicistikos sekcijoje, aš – prozos. Abu tais metais parsivežėme po diplomą, abu daug nesvarstydami iškart pasukome filologo keliu ir susitikome universitete. Ak, tas konkursas! Gerdami kavą nejučia prisimename tuos metus taip gerai, lyg visa tai būtų nutikę vakar. Atsisveikindamas jis palinki man ir konkursui sėkmės.
Autobuse, riedančiame į Klaipėdą, lygiagrečiai su manimi eilėje priešais įsitaiso mergina su šuneliu. Matyti, kad pudelis įpratęs keliauti – ramiai snaudžia savo krepšyje nekeldamas triukšmo. Mergina išsitraukia knygą ir įninka skaityti. Negaliu atsispirti smalsumui vogčiomis nedirstelėjusi – Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“!
Prustiški prisiminimai apninka ir mane. Žvelgdama pro langą į jauna žaluma besidengiančius medžius ir vėl prisimenu 1997-uosius, Mažeikius, Merkelio Račkausko gimnaziją. Prieš akis kaip gyvi iškyla profesorės Elenos Bukelienės, rašytojo Algimanto Zurbos veidai. Rodos, net girdžiu jų balsus, tariamus žodžius. Kūnu perbėga tas pats virpulys kaip tada, beklausant rimtų įžvalgų, reikšmingų pastabų. Tąkart grįžusi po konkurso pirmąkart patikėjau, kad galiu rašyti. Kaip viskas gyva! Pasirodo, net ir po šitiekos metų tik vos vos pajudinus prisiminimai lengvai iškyla į paviršių. Pagaliau pudelis krepšyje nebeištveria, ima kiauksėti, mergina išsitraukia jį ir leidžia įsitaisyti ant savo megztinio. Jis nuolankiai padeda galvą ant Marcelio Prusto ir atsidūsta.
Mus pasitinka Vydūno gimnazijos mokinės.
Fotografavo Regimantas Tamošaitis
Šiais metais Klaipėdoje vykusį konkursą ir mus visus svetingai priėmė Vydūno gimnazija. Daugybė mokytojų, mokinių – kaip visada suplaukę iš visos Lietuvos. Bet negali nejusti kažkokio šildančio bendrumo, vos ne šeimyniškumo. Matyt, jis atsiranda kaip gija, metai iš metų vis sutinkant, bendraujant. Gaila, kad darbui sekcijose skirta vos viena diena. Įtempta ir darbinga, bet prabėga neįtikėtinai greitai. O išaušus rytui – jau ir apdovanojimai. Pačių geriausiųjų.
Vienas ryškiausių iš šių metų filologų veidų – Adomas Papečkys, atvykęs iš Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos. Konkursui pateikė net du darbus, dalyvauja net dviejose sekcijose: vertimų iš prancūzų kalbos ir literatūros mokslo ir kritikos. Ir abiejose jis – laureatas, geriausias iš geriausių, dviejų pirmųjų vietų laimėtojas. Adomas aistringai žavisi Voltero kūryba – pats savarankiškai išmokęs prancūzų kalbą atliko nepriekaištingą jo poemos vertimą bei parašė mokslinį straipsnį apie jo „Kandidą“. Negana to, jį traukia antikvarinės knygos, senieji raštai, sako pats tokias kaupiąs ir kolekcionuojąs.
Už geriausią kalbos darbą konkurse apdovanota Elma Račiukaitytė, Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos abiturientė. Elma pati pasirinko tiriamojo darbo temą – sudaryti skolinių iš japonų kalbos žodynėlį. Pradėjusi nuo valgiaraščių meniu Lietuvos maitinimo įstaigose ir kavinėse Elma išplėtė tiriamosios leksikos lauką, o konkurso metu pristatydama darbą tarėsi žinanti, kaip norėtų jį tęsti toliau. Gaila, kad konkurso apdovanojimų nesulaukė – išvyko, nes jau kitą dieną turėjo dalyvavauti sporto varžybose, tad laureato diplomą teko atsiimti jos mokytojai.
Laureatė prozos sekcijoje – dvyliktokė Katrė Diliautaitė iš Vilniaus Rudaminos „Ryto“ gimnazijos. Gera matyti, kaip gražiai Katrė užaugo konkurse. Prieš keletą metų pabandžiusi rašyti prozą, vėliau dramos kūrinį, šiais metais pateikė jau didesnės apimties tekstą intriguojančiu pavadinimu „Naugarduko g.52“. Komisijos nariai iš karto pastebėjo, kad tai kūrinys, išsiskiriantis iš visų kitų, pateiktų konkursui, ir vienbalsiai nutarė, kad jos autorė – geriausiai valdanti plunksną. Apie ką yra „Naugarduko g.52“? Pirmiausia – tai prisiminimų kūrinys, grįžimas į praeitį, tikri memuarai. Tema, kuria rinktųsi rašyti tikrai nedaug jaunų žmonių, o gal ir išvis nesirinktų. Kam šiais laikais berūpi praeitis, prisiminimai, kai dabartis yra tiek daug žadanti, kai svaigulingas gyvenimo sūkurys tiesiog nešte neša jauną žmogų į dar daugiau žadančią ateitį? Kam gręžiotis atgal? Tačiau tik brandus žmogus supranta, kaip svarbu grįžti prie savo šaknų, prie vaikystės, artimiausių žmonių, su kuriais užaugai ir kurių galbūt jau nebėra. Visai kaip toji Jono Meko avis – viena išsiskyrusi iš visos bandos, kai visos aklai eina į priekį, o ji atgalios. O kur dar garsusis Marcelis Proustas, parašęs septynių knygų epopėją „Prarasto laiko beieškant“? O Juozas Aputis su savąja „Erčia, kur gaivus vanduo“? Balys Sruoga, tiesiog sprogdinamas iš vidaus prisiminimų, vos per tris mėnesius parašęs savąjį „Dievų mišką“?
Prozininkė Katrė Diliautaitė (centre), šalia jos, kairėje, JFK komisijos pirmininkas dr. Regimantas Tamošaitis
Skaitydama Katrės kūrinį nejučia pati panirau į prisiminimus – knygų prisiminimus, kurios apie tai rašė, ir apėmė džiaugsmingas virpulys, kad tokio pobūdžio literatūra tebeegzistuoja, yra teberašoma. Gimusi ir užaugusi Vilniuje, miesto gaudesy Katrė, pasirodo, turi savąją erčią – tai paprastas Naugarduko gatvėje stovintis daugiabutis, kuriame ji užaugo. Bet kiek daug slypi atmintyje už jame esančio buto – dabar jau nebegyvenamo, iš kurio seniai išsikraustyta – durų! „Bet aš turiu tokią problemą, – droviai prabyla Katrė pristatydama savo kūrinį. – Man vis nepatinka ir nepatinka mano sakinys. Aš vis taisau ir taisau…“ Mudu su Vidu Morkūnu net atsilošiame – anokia čia problema, greičiau dovana!
Ir – viskas. Viskas? Paskutiniai apkabinimai, pokalbiai, persimetimai žodžiais. Žvelgiu su ilgesiu į juos, jau išeinančius iš šio konkurso, kurių daugiau čia nebesutiksiu, nepamatysiu. Katrę, Adomą, Elmą, kitus. Kur nusidrieks jų keliai? Sunku pasakyti. Bet kaip gerai, kaip vis dėlto gerai, kad jie užaugo čia, Jaunųjų filologų konkurse!
Paskutinieji JFK komisijos narių žingsniai – atsisveikinimas.
Fotografavo Regimantas Tamošaitis
Šiųmetinis konkursas man prabėgo kaip vėjo šuoras. Per greitai, ir vėl pagalvoju važiuodama namo, per greitai. Per maža tų dviejų dienų, tų pokalbių, labiausiai gaila to, kas liko nespėta pasakyti, neiškalbėta. Konkurso kalendoriaus lapai verčiami taip greit, mes visi tik sumirgam juose ir ištirpstam. Visados į priekį, bet ir atgalios. Gerai, kad išlieka pasakyti žodžiai, daugybė prisiminimų. Kas mes be jų?