Ona Jautakė ir jos haiku improvizacijos

Rašytoja Ona Jautakė (kairėje) ir dailininkė Giedrė Riškutė

Ką rezidencijoje veikia dailininkai, visiems aišku. Mes matome, kaip jie kuria, ilgainiui paaiškėja ir tai, ką sukūrė. O rašytojai? Kodėl jie nesėda prie stalų kaip stropūs mokinukai ir nemargina puslapų nuo ryto iki vakaro? Ogi todėl, kad jie jau seniai nebe mokinukai, o itin laisvos, kūrybingos asmenybės, darbų grafiką susidėliojančios tik joms žinomais būdais.

Ona Jautakė rezidencijoje ,,Po Ignalinos dangumi“ (2020 metų birželio 25-liepos 2) visų pirma nusižiūrėjo Aldoną Jakubovskienę, ,,Saulėtekio“ sodybos pašonėje panirusią į savo akvareles. Neįtikėtina, kaip ilgai ir kaip įdomiai gali tęstis dviejų menininkių pokalbis apie nulaužtą smilgą, kaip tas, iš šono stebint, smagus pasišnekučiavimas, tampa meno kūriniu.

Rezidencijos rengėjai džiaugiasi, kad Ona Jautakė dėl Ignalinos ir dėl bendravimo su kolegomis įveikė gana ilgą kelią – atvyko pas mus iš Kelmės, kur dirba ,,Bičiulio“ laikraščio redaktore. Ji – vienas iš nedaugelio žmonių, gebančių derinti žurnalistiką ir literatūrą. Onos Jautakės knygos vaikams patenka į Metų knygos rinkimų penketukus, ji pripažinta poetė, džiuginanti skaitytojus giliomis, savitomis eilėmis. Rezidencijos metu savo erdvias mintis Ona suguldė į vidinės disciplinos ir meistrystės reikalaujanti žanrą – haiku. Autorė teigia, kad tai anaiptol ne klasikiniai haiku, o kuo laisviausios improvizacijos, atspindinčios įspūdžius Šiekščio ežero pakrantėje ir Ignalinos mieste.

Pokalbį su Ona Jautake galite skaityti čia Ona Jautakė: ,,Nešuos gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką“

Marius Kraptavičius

Aldona Jakubovskienė prie rezidencijoje sukurtų akvarelių

Aldonai Jakubovskienei

Karštymetis. Smilga

nulenkia galvą

takui į ežerą.

Agnijai Germanei

Pleneras paežerėj:

potėpy įsiamžina

atskridus plaštakė.

Giedrei Riškutei

Liepsnojantis krūmas

žvelgia į savo paveikslą:

dailininkė džiovina drobę.

Tapytojas Maris Čačka ir jo kūrinys Saulėtekio sodyboje

Mariui Čačkai

Moteris pametė karūną

vasaros žalymety.

Ieško paveiksle.

Nijolei Trinkūnienei

Nebijau rudens:

išeinu gyventi

į paveikslo žiedyną.

Vasara mieste

Atlapi birželio langai.

Pabundu pagal svetimo

žadintuvo melodiją.

Varlės

Vakarinės varlių serenados.

Iki ryto saugūs uodai.

Ne žmonės…

Šarka

Čerškia trečią rytą

ant tos pačios pušelės šakos.

Gyvenimo pastovumas!

Stogas

Atkyla juodas debesis.

Kaimynai dar lėčiau

dengia stogą.

Turguje su močiute

–Daug uodų šiemet.

–Aha, nebuvo žiemos, neiššalo.

–Ir grambuolių gausybė.

–Tai kad nebuvo žiemos, neiššalo.

–Bet ir žmonių gatvėse daugiau.

–Tai aš ir sakau: nebuvo žiemos, neiššalo…

V. Braziūno ir V. Lekavičiaus nuotraukos