„Esu Rusnė Kulevičiūtė, mokausi Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje, vienuoliktoje klasėje. Man labai patinka keliauti ir dalyvauti įvairiuose konkursuose ir renginiuose. Ko gero, esu romantikė, nes man labai svarbūs jausmai, gamta, į gyvenimą dažnai žiūriu „pro rožinius akinius“. Labai vertinu nuoširdų bendravimą, be galo myliu gėles, šokius, o kūryba užima svarbią mano gyvenimo dalį. Labai džiaugiuosi, kad per pastaruosius metus galėjau savo kūryba pasidalinti ir su kitais“ – taip apie save pasakoja Rusnė Kulevičiūtė, šiemet Jaunųjų filologų konkurse Palangoje apdovanota prizine vieta. MENO BANGOS siūlo ištrauką iš jo apysakos. Rašytojos Dainos Opolskaitės pokalbį su Rusne Kulevičiūte skaitykite čia https://www.menobangos.lt/rusne-kuleviciute-vis-dar-bandau-suprasti-kas-yra-toji-kuryba/
Dar kitą rytą vos sugebu atsikelti iš lovos, taip skauda šlaunų vidinę pusę, kad negaliu net paeiti. Nesistebiu, juk vakar ir vėl ilgokai sėdėjau apžergusi žirgą, bet tokio raumenų skausmo negalėjau tikėtis. Atrodo, kojos išdegs, ne, negalėsiu taip šiandien būti, nebent pragulėčiau visą dieną lovoj, bet to daryti nesiruošiu. Nušlepsiu iki virtuvėje esančios spintelės, kurioje sudėjau vaistus. Po jodinėjimo gerai apmąsčiau, ar verta bandyti negerti raminamųjų ir beveik tam pasiryžau, nors visgi nusprendžiau, kad įsimesti juos į kuprinę nepakenks. Visai patiko tokia mintis, tačiau pasilenkusi sugraibau tabletes nuo skausmo, aš nepratusi prie tokių kietų lyg akmuo ir degančių raumenų, juk turiu kaip nors pajudėti. Kaip tik tuo metu į virtuvę įeina mama, o aš maniau, kad ji dar miega.
– Vėl geri vaistus? – sušnabžda ir nuo to šnabždesio man pasišiaušia plaukai.
Viskas gerai, tai tik mamos balsas. Nespėju nieko atsakyti nei papasakoti apie savo pasiryžimą, o ji užsiveda:
– Nerėja, tu supranti, kad tau jie tik dar labiau kenkia? Kaip tau tai įkalti į galvą?
Jos balsas atrodo pavargęs ir beveik beviltiškas. Aš žiojuosi teisintis, bet negaliu įsiterpti.
– Aš žinau, ką šneku. Man gyvenime jokių vaistų nereikėjo, o tu prisigalvojai kažkokių nesąmonių. Negaliu tau daugiau to leisti. Jei pati to nesupranti ir jei tau atrodo, kad reikia kažko, kas ramintų, tai leisk pasirūpinti tavimi bent man. Ką, negali ateiti, jei reikia apkabinimo? Nėra jokių balsų, nėra, tu prisigalvoji.
Papurtau galvą, nes ji nežino, apie ką kalba. O ji beviltiškai varo savo toliau, žiūrėdama į mano sustingusią ranką – delne gniaužiu tabletę, bet visai ne tą, apie kurią dabar galvoja mama. Ji net neleidžia pasakyti, kaip man skauda šlaunis. Jei žinotų, gal suprastų.
– Nerėja, tu tampi priklausoma. Kaip kokia narkomanė. Čia jau priklausomybė. Išsigalvoji visokių nesąmonių ir ryji kažkokius vaistus, kurie galiausiai tave padarys nejautrią ir priklausomą. Leidau, galvojau, nusiraminsi, bet jau per dažnai juos geri. Tu priklausoma. O jei manai, kad sergi, tai sergi tik priklausomybe. Viskas, padėk tą tabletę. Arba rimtai tave reikės išvežti reabilitacijai. Neigi, bet tikrai priklausoma daraisi.
Ji purto galvą, o jos trumpi, tamsūs ir garbanoti plaukai draikosi į visas puses. Ji turbūt dar neseniai atsibudo ir be akinių atrodo kažkokia kitokia. Žiūri į mane, o aplink akis išryškėja gilios, pavargusio ir nuolat besirūpinančio žmogaus raukšlelės. Mama kažką bambėdama padeda tabletes, net nežvilgtelėdama kokias, uždaro vaistų spintelės dureles ir palieka mane vieną. O man sutraukia kaklą, susigūžiu, nepadeda net lūpų laižymas, taip surakino visus veido raumenis, tokia kaltės, liūdesio ir pykčio ant savęs banga mane užplūsta.
Ir vėl… Ir vėl tu pratrūkai, mama dėl tavęs pervargusi, jai nereikia tokios dukros, kuri ją kankintų.
Manei, gali būti laiminga? Ir apsieiti be vaistų? Cha cha, šmaikštuolė… Manei, mes taip paprastai dingsim vien todėl, kad išvažiavai kitur ir sutikai naujų žmonių?
Tau niekas nepadės, ir taip dar geriau, nes tik gadini gyvenimą kitiems su šitom savo nesąmonėm.
Žinai, kiek pinigų tėvai dėl tavęs išleido?
Tokie tylūs ir, atrodo, nekalti balseliai, tik užsimenantys, koks sugedęs mechanizmas esu. Suaugę bando įrodyti, kad šnabždesiai išgalvoti, bet kaip jais galiu tikėti, jei tie šnabždesiai mane veikia taip stipriai, jog negaliu manyti, kad jų nėra ar kad galiu juos kontroliuoti. Be to, suaugę žmonės pamiršta, kaip gali jaustis vaikai ar paaugliai. Kai balsai pavieniai, retkarčiais dar pavyksta juos prislopinti, bet dabar… Jaučiuosi bejėgė, o pas mamą negaliu eiti ir taip pakankamai jai bėdų dėl to. Apsiverkiu ir išbėgu į gatvę. Nenoriu nieko matyti, net savęs. Bet bėgti vis dar sunku, skauda kojas, na kodėl aš lipau ant to arklio? Kam rūpi, jei tuo metu galėjau pajusti tos trapios ir ramios laimės trupinėlį, jei dabar skauda dar labiau? Psichologė ir tėvai turbūt susimokę, kartoja tą patį, nors nieko nesupranta. Jei kas nors kitas pasakytų gal, na, gal ir patikėčiau, nežinau, sunkiai, bet gal, o dabar tikiu tik balsais. O jie turbūt nori, kad išnykčiau. Lauke į kažką atsitrenkiu. Persibraukiu ranka per vokus ir blakstienas, kad bent kažką įmatyčiau, tačiau jau geriau būčiau to nedariusi.
Prieš mane suglumęs stovi Jokūbas, visai pamiršau, kad tarėmės susitikti, kad pasakiau, kur mane rasti. Kodėl negalėjo ateiti kitokiu laiku, lyg tyčia pasirodė dabar.
Nu va, pamatys, kokia išties esi.
Snarglys bėga, ašaros rieda – kaip šaunu.
Verki? Savigaila.
Daugiau nieko negirdžiu, tik tuos prakeiktus šnabždesius. Niekada nesupratau jų, nes kad ir ką bedaryčiau, jie pasirinko laiką ir viskas, nepaleis. Verksiu, vadinasi, savęs per daug gaila, neverksiu – kur mano jautrumas… Garsiau sukūkčioju. Norėčiau bėgti, bet vos paeinu.
– Šienpjuve, Nerėja, kas tau?
Vėliau sėdėjome ant suoliuko netoli namo, kuriame apsistojome su mama. Net nežinojau, kad ten toks suoliukas yra, bet ant žemės sėdėti šalta, tad Jokūbas pasodino ant jo. Pasikūkčiodama bandžiau papasakoti savo rūpesčius, nesisekė, todėl paprašiau iš kuprinės ištraukti raminamuosius. Jokūbas klausėsi, atsargiai ir švelniai glostė man nugarą ir balsai nuslopo, apleido mane, tačiau nežinia, ar ilgam. Norėjau atsigulti ir gulėti kaip kokia lėlė, tačiau negalėjau dėl Jokūbo – jis neleido man taip jaustis. Galbūt tai net gelbėjo?..
– Man panašu į panikos priepuolį… Tau taip būna?
Gūžteliu pečiais. Niekaip negaliu suprasti, kas iš tikro man darosi.
– O tie vaistai tikrai reikalingi? – jis irgi susiraukia, visai kaip mama. – Ką žinau, man mintys irgi kartais susijaukia, bet vaistų geriau neliesti. Nebent tai mamos žolelių arbata.
Jis švelniai nusišypso, tačiau aš jam šypsena neatsakau. Nepatinka, kad jis sako tą patį kaip visi.
– Rimtai gi, visiems taip būna. Tiesiog reikia žinoti, kad tai tik tavo galvoje ir tada palengvėja. Tikiu, ne pirmas tą sakau.
Turbūt jis galvoje turi mano psichologę, apie ją irgi papasakojau, net apie jos kartais į užpakalį sulindusias timpas.
– Negerk jų, gerai? Tai tik tavo galva, tavo mintys, tu gali jas kontroliuoti, panele. Negerk ir giliai kvėpuok. Arba, kaip kartais sakau, na, ne, ką tik išgalvojau: kvėpuok ir medituok! Bent dėl manęs?
Jis sumirksi, lyg vaidintų mielą katiną, ir, nors nenoriu, jis priverčia mane susijuokti. Tikriausiai pats supranta, jog negaliu staiga visko pakeisti, tačiau apima toks jausmas, jog kažkas keičiasi.
– Bet jie liks kuprinėj, – sušnabždu.
Tada jis mane nusiveda į tą pačią vienintelę arbatinę miestelyje ir nepaleidžia, kol neparagauju morkų keksiuko. Negaliu meluoti, kad neskanu. Jo strazdanotas veidas beveik visą laiką šypsosi ir mane vėl apglėbia keista ramybė. Norėčiau visą laiką valgyti morkų keksiukus ir net nepagalvoti apie šnabždesius, taip gera, kai jie nutolsta, nesvarbu, jog aplanko mintys apie tai, kaip kvailai atrodau, vis tiek lengviau. Bent kol kas Jokūbas įnešė tos trapios ramybės į mano sumišusį pasaulėlį ir atrodo, kad galėčiau juo pasitikėti net labiau nei savo psichologe, nežinau kodėl. Gal dėl panašaus amžiaus ar dėl to, kad tik šiandien pamatė mane apsižliumbusią, bet neatstūmė, nepasijuokė, elgėsi lygiai taip pat kaip iki šiol. Ne tiek daug laiko praleidom kartu, bet dar neatrodo pavargęs nuo manęs, priešingai, toks charizmatiškas ir nuoširdus. Sunku tikėti juo ar kuo kitu, bet gal įmanoma? Kai negirdžiu balsų, tai atrodo ne taip beviltiška. Neatrodo beviltiška manyti, kad galiu tuos pasiutusius balsus kontroliuoti ir gyventi ramiau, nekrūpčiodama.
<…> Grįžusi apkabinu mamą. Ji atsidūsta, tačiau suspaudžia stipriau. Prasitariu jai apie mugę ir pasiūlau abiem nueiti. Kol kas ramu, o vaistai vis dar guli mano kuprinėje. Ar įmanoma žinoti, kada esi priklausomas, o kada tai yra tiesiog pagalba sau?