Rašytoja Agnesa Kenešytė-Gricė
„Sulaukti aušros“, „Purslai“, „Įstrigę laike“ – tai į literatūrą ritmingai žengiančios Agnesos Kenešytės-Gricės knygos. Dvi pirmosios skirtos paaugliams, trečioji, ką tik pasirodžiusi, suaugusiems. „Sulaukti aušros“ yra laimėjusi leidyklos Alma littera konkursą, „Purslai“ pateko į Metų knygos rinkimų penketuką. Kaip ir kuo gyvena Agnesa šiandien? MENO BANGŲ puslapiuose ji atsako į rašytojos Gintarės Adomaitytės klausimus.
Jūsų knygos „Purslai“ pagrindinei pasakotojai Jogailei šešiolika. Ką veikėte Jūs, apie ką svajojote, ką skaitėte būdama šešiolikos? Ar Jogailės ir Jūsų gyvenimuose yra sutapimų?
Šis amžius iš tikrųjų labai sudėtingas. Tuo metu ir pati ėmiau sukti galvą dėl ateities: kas mane traukia, kuo noriu tapti, kokį gyvenimo kelią reikėtų pasirinkti. Man visuomet patiko rašyti, kurti. Dalyvaudavau įvairiuose literatūros, skaitovų ir filologijos konkursuose. Tuomet, kaip ir dabar, traukė pats pasaulis. Kažkuriuo metu net mąsčiau studijuoti pedagogiką ir tapti geografijos mokytoja. Skaičiau visuomet labai daug, bet tuo metu turbūt labiausiai žavėjo meilė, fantastika ir realus, iššūkių kupinas paauglių gyvenimas. Su savo knygos heroje Jogaile neturėjau daug sąlyčio taškų. Niekuomet nepatyriau tokio didelio spaudimo, bet, pripažinsiu, pati iš savęs reikalavau daug. Ir, aišku, buvau įsitikinusi, kad tėvai manęs nesupranta ir mano problemos yra didesnės nei jie gali suvokti (akivaizdu, kad taip nebuvo). O šiaip džiaugiuosi, kad savo kelią galėjau pasirinkti pati. Ir esu dėkinga tėvams, kad kai kuriose gyvenimiškose situacijose mane gerokai paprotino.
Kokie Jūsų vaikystės pirmieji prisiminimai? Ar ankstyvųjų gyvenimo metų prisiminimai (jei jų yra, jei neišbluko) Jums svarbūs?
Vaikystės prisiminimai – įdomus dalykas. Labiausiai įstrigę tie, kurie, rodos, turi neigiamą atspalvį. Bet gal todėl, kad buvo emociškai paveikesni. Atsimenu nesutarimą su mama, man buvo gal ketveri. Turbūt išvedžiau ją iš kantrybės (dabar, būdama pati mama, žinau, jog taip dažnai nutinka), nes mama pasakė kažką panašaus į „kraukis daiktus, važiuosi gyventi į vaikų namus“. Na ir ką, pasiėmiau kuprinėlę ir ėmiau dėtis savo „kinderius“, nes tuo metu atrodė, kad tai – vertingiausi mano daiktai. Dar pamenu, kaip teko pabuvoti naktinėje vaikų darželio grupėje, nes tėvai turėjo dirbti naktines pamainas. Sėdėjau aš ant laiptų ir laukiau tos mamos… Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, nes emociškai labai sunkiai išgyvenau. Turiu prisiminimą ir apie tėtį. Irgi iš tų laikų, kai buvau ketverių. Mama išvažiavo į gimdymo namus, likau su tėčiu. Kaip ir nieko baisaus, bet kažkodėl pamenu, kad jis nesugebėjo man normaliai surišti plaukų. Būtent dėl šito prisiminimo visada suabejoju ar galiu savo dukrytę (jai irgi ketveri!) palikti su seneliu, nes turbūt nesugebės sušukuoti. Ir taip, suprantu, kad tai visiškai paika mintis ir niekam neįdomu, kaip surišti/supinti ar palaidi vaiko plaukai, bet kažkas iš vaikystės užsiliko. O prisiminimų iš šiek tiek vėlyvesnės vaikystės – daug. Visus juos branginu. Jie – dalis manęs. Kiekvienas atmintin įsirėžęs įvykis prisidėjo prie to, kokia esu dabar.
Agnesos Kenešytės-Gricės knygos
Ar įmanoma lyginti Jūsų mokyklą su dabartinėmis mokyklomis? O biblioteką, kurią (ar kurias) vaikystėje ar paauglystėje lankėte? Ką manote apie dabarties bibliotekas ir jų skaitytojas bei skaitytojus, dar augančius ir jau suaugusius?
Į savo mokyklą neseniai buvau grįžusi, mokiniams pristačiau savo kūrybą. Mokykla, kaip įstaiga, nepasikeitusi, nemaža dalis pedagogų – mano buvusieji mokytojai. Nemanau, kad mokyklos pasikeitusios. Taip, keičiasi mokymo programos, bet mokyklų misija išlieka ta pati – ugdyti mokinius ir išleisti juos į pasaulį pasiruošusius galimiems iššūkiams. Turbūt keičiasi mokiniai. Kiekviena karta – skirtinga. Dabar jaunimas gyvena skaitmeniniame amžiuje, yra įpratę greitai ir be pastangų gauti visą reikiamą ar nereikiamą informaciją, labai gaji vartojimo kultūra. Visgi, paauglių aktualijos dažnu atveju išlieka universalios ir atpažįstamos iš kartos į kartą. Kalbant apie bibliotekas… Dabar mokyklų bibliotekos kitokios. Jei anksčiau jų paskirtis buvo tiesiog išduoti vadovėlius, tai dabar dauguma jų koncentruojasi į kitus dalykus: tai erdvė ruošti namų darbus, pertraukų metu smagiai praleisti laiką su stalo žaidimais ar panašiai. Žinau ir nuostabių mokyklų bibliotekininkių, kurios buria jaunimą ir prigalvoja unikalių neformalaus ugdymo pamokų ir veiklų. Džiaugiuosi, kad bibliotekos atrandamos kaip kultūros ir bendruomenę buriančios įstaigos. Jose nuolatos vyksta renginiai, mokymai, pristatymai ir kitos veiklos. Dabartinėse bibliotekose gausu lankytojų ir net ne visi jų – skaitantys. Žmonės vis labiau supranta, kad biblioteka – tai puiki vieta tiesiog prasmingai praleisti laiką. O tie, kurie skaito, gali pasidžiaugti, kad knygų fondai šiuo metu itin gausūs ir literatūros pasirinkimas – stulbinantis. Kadangi pati dirbu bibliotekoje, galiu patikinti, kad skaitymas vis dar madingas. Nors iš šono gali atrodyti, kad žmonės skaito mažai, taip tikrai nėra. Ypač džiugu stebėti tėvus, kurie jau nuo vaikystės pratina vaikus prie knygų. Patikėkite, pasiskolinti vienos knygelės neužtenka. Iš bibliotekų jos imamos glėbiais!
Sportas ir menas. Yra rašytojų, tai jungusių savo gyvenime (kad ir šių klausimų autorė). Beveik nėra kūrėjų, jungiančių tas dvi sritis savo knygose. Jūs išdrįsote. Ar tam reikėjo ypatingų pastangų, gal padrąsinimo? Ar sportuojate dabar, ar domitės sportu?
Sportas ir literatūra… Mano atveju – plaukimas. Tikrai nebuvo taip, kad net nesusimąstydama griebiausi šios temos. Teko gerai pasverti ar esu pajėgi rašyti tema, kurios profesionaliai neišmanau. Jei nebūčiau turėjusi plaukiko konsultanto, turbūt būčiau atsisakiusi šios minties. Tačiau man pasisekė, o ir vanduo mano gyvenime užima ypatingą vietą. Pati šiuo metu nesportuoju, nors paauglystėje penkerius metus teko žaisti tinklinį. Domiuosi sportu tik tiek, kad nebūtų gėda pripažinti, kad neišmanau, tarkim, futbolo ar krepšinio taisyklių. Visuomet žavėjausi dailiuoju čiuožimu, man tai kažkokia magija. Iki šiol nesuprantu, kaip įmanoma visa tai pateikti taip lengvai, kai iš tikrųjų tai yra begalinio triūso, skausmo ir užsispyrimo rezultatas.
Agnesa Kenešytė-Gricė susitikime su skaitytojais
Kartais, lankydamasi bibliotekose, pajuntu jų darbuotojus ar darbuotojas ištikusį profesinį nuovargį, kartais net cinizmą. Ar darbas su knygomis ir buvimas tarp knygų netrukdo skaityti savo malonumui?
Buvimas bibliotekininku nereiškia, kad privalai būti perskaitęs visas knygas. Pažįstu ir tokių, kurie skaityti išvis nemėgsta. Apskritai, šiuolaikiniai bibliotekininkai yra daug daugiau nei knygučių išdavėjai. Jiems priklauso ir projektų rašymai, jų vykdymai, edukacijų bei mokymų kūrimai ir vedimai, renginių organizavimas ir dar daugiau. Man atrodo, kad kai kurie šios profesijos atstovai, ypač vyresni, patys nebesupranta, ko iš jų yra reikalaujama. Prisitaikyti prie naujovių kartais gali būti labai sudėtinga. Ir tikrai nesutinku, kad darbas su knygomis kažkaip gali trukdyti skaityti savo malonumui. Kad ir aš pati. Daugiau nei dvejus metus dirbau Vaikų ir jaunimo bibliotekoje, bet tikrai nesėdėjau ir neskaičiau vaikiškų knygelių. Užtenka paskaityti anotacijas, išmanyti rekomenduojamų knygų sąrašą ir išgirsti pačių skaitytojų pastebėjimus apie vieną ar kitą kūrinį. Todėl visuomet turėjau laiko ir noro laisvalaikiu skaityti tai, kas įdomu man pačiai.
Esate ir renginių organizatorė. Pasidalinkite savo, projektų vadovės ar dalyvės, patirtimis. Ar Jūs dažnai lankotės mokyklose, bibliotekose? Ar lengvai prisikviečiate rašytojas bei rašytojus į savo renginius? Ar įvyksta renginiuose tai, ką galėtume vadinti artimu rašančio/skaitančio bendravimu?
Dvejus metus teikiau paraiškas ir organizavau paauglių literatūros festivalį „Juoda-Balta“. Tai buvo ypatinga patirtis, nes ne tik susipažinau su projektinėmis subtilybėmis, bet ir gavau progą pažinti ne vieną kūrėją. Sudėtingiausias dalykas – „popierizmas“. Visa kita gana lengva, jei apgalvoji kiekvieną žingsnį ir šalia turi žmonių, kurie nori ir gali pakonsultuoti. Pasikviesti pačius kūrėjus taip pat ne problema. Visi noriai sutinka dalyvauti, žinoma, už honorarą. Džiaugiuosi, kad jie atvyksta pasirengę, moka užmegzti ryšį su dalyviais ir savo darbą atlieka labai profesionaliai. Šiais laikais neužtenka pakalbėti apie savo kūrybą, jaunimą reikia įtraukti, dažnai būna vedamos edukacijos, demonstruojamos skaidrės, kad pasakojimai taptų gyvesni. Man pačiai taip pat teko ne kartą dalyvauti renginiuose ar padaryti pristatymus. Jei auditorija nedidelė – įtraukiu edukacinį užsiėmimą, jei gausi – tiesiog skaidrių pagalbą papasakoju apie savo kūrybinį kelią. Turbūt labiausiai patiko renginys, kurį moderavo Klaipėdos, „Aukuro“ gimnazijos dešimtokai. Atsakinėjau į pačių mokinių klausimus ir viskas praėjo labai smagiai. Labiausiai širdį paglosto, kai jaunimas po renginio pasilieka, nes nori užduoti papildomą klausimą ar pasidalinti savo patirtimi. Taip nutinka kone visuomet ir, manau, tai pats puikiausias pavyzdys, jog gebu užmegzti ryšį su jaunaisiais skaitytojais.
Neseniai pasirodė Jūsų knyga „Įstrigę laike“, joje žengiate į suaugusių skaitytojų pasaulį. Ar manote jame užsibūti ilgiau? Ir, jei ne paslaptis, ar šiuo metu rašote, kuriate, ar planuojate tolesnius žingsnius literatūros pasaulyje?
Agnesos Kenešytės-Gricės edukacija
Taip, mano naujausia knyga skirta suaugusiųjų auditorijai. Tiesiog pajaučiau vidinį poreikį plėtoti šiuo metu mane, kaip suaugusį žmogų, dominančias temas. Kaip pavyko – sunku pasakyti. Artimieji ir kolegos giria, bet norisi sulaukti daugiau atgarsių iš nepažįstamų skaitytojų. Minčių kitam suaugusiųjų auditorijai skirtam kūriniui yra, tačiau šiuo metu paroje per mažai laiko, kad to imčiausi. Vis dar manau, kad esu „žalia“ autorė, bet kiekvienas kūrinys teikia vis daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Priimu konstruktyvią kritiką, girdžiu pastabas ir stengiuosi mokytis. Šiuo metu esu susitelkusi ties dar viena paaugliams skirta istorija, taip pat plėtoju mintį apie kūrinį jaunesniesiems paaugliams. Vis dar ieškau savo auditorijos ir žanro, norisi išbandyti kuo daugiau, kelti sau iššūkius. Kursiu ir rašysiu, kol viduje rusens ugnelė. Žinoma, ne visoms istorijoms lemta išvysti dienos šviesą, tad tik ateitis parodys, ar galėsiu pradžiuginti skaitytojus nauja knyga. Šiaip ar taip, šiuo metu knygų pasiūla gausi ir leidyklos linkusios labai atsirinkti, ką verta leisti, o ko ne. Kartais tiesiog reikia atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje.
Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė
Nuotraukos iš Agnesos Kenešytės-Gricės feisbuko paskyros