Tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Vague Wagon“.
Kriaunos, 2025
Kriaunos, nė 300 gyventojų neturintis kaimas Rokiškio rajone, meno ir kultūros žemėlapyje, ko gero, ilgą laiką plačiai nebuvo žinomas. Daugių daugiausia jo pavadinimas asocijuojasi su garsiąja muziejininke, etnologe, bioenergetike, šviesios atminties Algimanta Raugiene, vadinta Kriaunų ragana. Bet štai ėmė ir nutiko taip, kad šiemet apleistuose Kriaunų kultūros namuose devynias (taip, devynias!) dienas vyko tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Vague Wagon“ („Neaiškus/Neapibrėžtas vagonas“), kurio dalyvių geografija – nuo Obelių iki Liuksemburgo, nuo Palangos iki Mozambiko, nuo Vilniaus iki Lvivo, o programa aprėpė paskaitas, edukacijas, kūrybines dirbtuves, kino vakarus, diskusiją kultūros politikos klausimais, diskoteką ir tris vizualiojo, audio ir video meno parodas apleistuose Kriaunų kultūros namuose, Kriaunų muziejuje ir Justino Vienožinskio memorialiniame muziejuje. Kaip festivalio tinklapyje rašo jo rengėjai, festivaliu „Vague Wagon“ siekiama paskatinanti šiuolaikinės kultūros vyksmą Aukštaitijos regione – Kriaunų kaime ir jo apylinkėse. Šio užmojo sumanytojai ir įgyvendintojai – Bajorų kaime gyvenantys asociacijos „Barbariškio meno ir kultūros sodas“ įkūrėjai fotografas Klausas Leo Richteris ir juvelyrė, tarpdisciplininio meno kūrėja Karina Kazlauskaitė. Susitikome jaukiame jų sodelyje festivaliui pasibaigus apžvelgti to, kas nuveikta, ir pasvajoti… apie kitus festivalius!
Klausai, esi kilęs iš Vienos, Karina – iš Šilutės, kaip atsidūrėte Bajoruose šalia Kriaunų? Nuo ko viskas prasidėjo?
Klausas: Mano tėvas, dirbdamas Amerikoje, susipažino su lietuve tekstilės dizainere, menotyrininke ir tapytoja Egle Dean, išvykusia ten Jono Meko dėka. Po dešimties metų Jungtinėse Valstijose jie persikėlė į Vilnių, vėliau nusipirko namą Bajoruose. Man buvo 20, kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą aplankyti tėvo. Man patiko idėja būti kaime, gamtoje, tad su kitais dviem žmonėmis įsigijome namą šalimais, lankydavomės, tačiau ilgesniam neįsikūrėme. 2017 metais grįžau į Lietuvą galvodamas arba parduoti namą, arba pagyventi čia, pažiūrėti. Vienoje studijavau tarptautinius ryšius, Berlyne – fotografiją, o paskui įstojau į magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje, ir mano studijų objektu, teze tapo Bajorų kaimas ir jo žmonių likimai (Klauso darbą „Bajorai“ ir kitus projektus galima pamatyti svetainėje https://klausleorichter.com – I. K.). Eglės Dean dėka susipažinau su Karina, papasakojau jai savo idėjas, atvykome į Bajorus… galvojome, pagyvensime porą metų, kol studijuosiu. Tai buvo tarsi laikini namai. Bet po truputį prisijaukinome juos ir… pasilikome.
Karina, kaip jauteisi, atvykus čia iš kito Lietuvos krašto? Kaip ateina sprendimas, kad galima čia būti, gyventi, kurti?
Karina: Apsigyvenome Bajoruose beveik nieko nepažinodami ir tuo pačiu patys būdami nepriklausomi. Buvom tokie lyg neapibrėžti veikėjai. Menas, menininkai atokiose vietose, rajonuose niekam neįdomu. Vietiniams gi nesvarbu, kad dalyvaujam parodose užsieny, jiems buvo neaišku, ką mes čia veikiam. Kažkada svarstėm, gal reikėtų kurti kokią šiuolaikinio meno galeriją Rokišky – bet susidūrėm su abejonėm, kad niekas ten neužsuks. Kam to reikia? Bet juk kai koks nors renginys tampa tradicija – tada žmonės eina. Pirmą kartą gal ir keista, antrą jau mažiau keista… reikia priprasti, prisijaukinti. Gal ir festivalį sugalvojome tam, kad surastume bendraminčių, kažkaip įsižemintume šioje vietoje.
Tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Vague Wagon“.
Kriaunos, 2025
Kaip apleisti didžiuliai Kriaunų kultūros namai tapo jūsų festivalio centru?
Karina: Kitados šie kultūros namai buvo net didesni ir modernesni už Obelių, daug visko čia vykdavo…. Nuo 90-ųjų privatizuoti kultūros namai keitė savininkus, būta įvairių verslo idėjų, kaip antai šarvojimo namai, ir net iki šiol vienas kambarys toks su pakyla įrengtas ir likęs, smalsautojai atvėrę duris net pagalvojo, kad tai dalis parodos ekspozicijos. Dabar jie priklauso vietos verslininkui, kuris kaip ir neturi planų jų įveiklinti, o įsigijo namus, kad apsaugotų nuo bandymo paversti žvėrelių ferma ar kažkuo panašiu. Savininkas mums tiesiog suteikė galimybę trumpam pasinaudoti pastatu kultūriniams renginiams. 2024 metais spontaniškai surengėme grupinę šiuolaikinio meno parodą „A14 – 3608“ (tai kelių Vilnius–Kriaunos žymėjimo numeriai – I. K.), kurioje dalyvavo fotografai V. Bubelytė, A. Lukys, video menininkas A. Kviliūnas ir mudu su Klausu.
Koks buvo vaizdas, kai pirmą kartą įėjot į tuos kultūros namus? Ką jūs ten radot?
Karina: Įžengus į daug metų uždarytus kultūros namus radome galingą tuščią erdvę ir baltas nuo byrančio tinko grindis, kurias plovėm beveik savaitę. Plovimo procesas, kai dabar prisimenu, buvo kaip meditacija, – o kas tais koridoriais vaikščiojo, koks čia virė gyvenimas?.. Klausas išvedžiojo laidus, instaliavo apšvietimą. Vietiniams žmonėms šie kultūros namai susiję su jų jaunyste. Jų apsilankymas per atidarymą praeitais metai buvo labai patyriminis, išgirdome daug istorijų… Jiems buvo smalsu vėl patekti vidun ir tokiu būdu supažindinom su šiuolaikiniu menu – atėję vedini sentimentų jie pamatė ir tai, kas ten iškabinta!
O iškabinta daug… Iš šiukšlių sukurti R. Praspaliausko koliažai, kviečiantys galvoti, ką paliekame po savęs. Kraštiečio dailininko Rimvydo Pupelio 5 metrų ilgio paveikslas „Mirtis šokdina mano Laimę“ – refleksija apie žmogaus egzistenciją. Vasco Manhiça iš Mozambiko tapybos kūrinys, videomeno objektai… Bet kodėl „Vagonas“? Ir dar neaiškus, neapibrėžtas?
Tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Vague Wagon“.
Kriaunos, 2025
Karina: Festivalio pavadinimą sugalvojo Klausas. Gal inspiracija tam tapo pas kaimynus pastebėti originalūs, savadarbiai vežimai, kaip karučiai, kuriuos ir prie dviračio galima prikabinti, labai ilgi, kuriais, spėju šakas ar kartis iš miško galima parsivežti ar ką nors panašaus. Net galvojom juos prie kultūros namų išeksponuoti. Truputį būgštavau, ar žodis „vagonas“ nesiasocijuos su tremtimi, ir, tarp kitko, vėliau teko išgirsti tokį pastebėjimą, bet nieko kritiško. Man vagonas pirmiausia siejasi su judėjimu, laikina būsena. Tai kelionės simbolis, nuvežantis iš vienos vietos į kitą, o kartu ir pereinamumo ženklas, kai paliekama sena ir ieškoma naujo. Kita vertus, tai bendros erdvės atspindys, kurioje susitinka daug žmonių, tarsi laikina bendruomenė, judanti viena kryptimi. Tuo pačiu vagonas turi ir paprastumo, liaudiško gyvenimo ritmo, net šiokio tokio trapumo, kai dideli dalykai juda lėtai.
Pridėjome žodį „vague“ / „neapibrėžtas“, nes ir pati festivalio vizija gimė iš tokio neaiškumo, ne iki galo suformuoto plano. Norėjosi palikti intrigą – ar tai geležinkelio vagonas, ar metafora, ar galimybė įvairiai interpretuoti.
Atvežėt pilną vagoną šiuolaikinio meno ten, kur net nėra geležinkelio?
Karina: Taip, tai buvo savotiškas sprendimas – atvežti šiuolaikinį meną į kaimuką. Taip pat siekėme, kad festivalis būtų taškas, jungtų panašiose iniciatyvose veikiančius, taip susipažinti, ir gal vienu ar kitu būdu esant poreikiui apsijungti. Sunkiau ir mums dar nauja patirtis – kaip įtraukti vietos bendruomenes. Kaip formuluoti idėjas ir jomis dalintis su vietos bendruomenėmis kol kas liko neatskleista paslaptis. 🙂
Esate saviti meno misionieriai… Kaip pavyko prisikviesti dalyvius, sudėlioti programą?
Tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Vague Wagon“.
Kriaunos, 2025
Klausas: Kultūros tarybos paramos negavome, tad turėjome būti lankstūs. Siekėme bendradarbiauti su kitomis institucijomis. Noriai prisidėjo Adolfo ir Jono Mekų paveldo tyrimų centras iš Biržų viešosios bibliotekos, Indra Drevinskaitė atvežė ir pristatė Jono Meko filmus („Kelionė į Lietuvą 1972“, „The Brig“). Pasitelkėme ir asmeninius kontaktus. Karina pažinojo juvelyrą Darijų Gerliką, primityvistės tapytojos ir tekstilininkės Petronėlės Gerlikienės anūką. Susitarėme atsivežti šios menininkės tapybos darbų, prie jos tiko ir rokiškietės Monikos Bičiūnienės darbai, dėl kurių ir bendradarbiavome su Rokiškio krašto muziejumi. Pagalvojome, kad šio dueto menininkės labai artimos ir skirtingos tuo pačiu. Iš LRT gavome filmą apie M. Bičiūnienę. Taip atsirado paroda „Savi pasauliai“ Kriaunų muziejuje (Rokiškio krašto muziejaus padalinyje). Dar pažinojome Kraštų dvarą įsigijusį verslininką Mindaugą Vanagą, meno kolekcininką, remiantį Ukrainą ir šiais metais padėjusį ir mums. Bičiulis, video menininkas, tapytojas Andrius Kviliūnas šiai parodai sukūrė video triptiką pagal Hieronymo Boscho paveikslus „Boscho peizažai, virstantys kilimais“. Visai netikėtas bandymas – internetu užkalbinta Ukrainos menininkė Elena Subach sutiko pasidalinti savo paskutine įspūdinga fotografijų serija „Mes nebenorime daugiau to matyti“ („We Don’t Want to See This Anymore“), perteikiančia šiuolaikinės Ukrainos situacijos „sielovaizdį“. Jaunosios kartos menininkė Jolita Puleikytė „atvira drobe“ pavertė Kriaunų autobusų stotelę – kvietė jaunimą ištapyti jos sieną… Ir kiti…
Netikėta ir įspūdinga, kad meno festivalio programoje – ir paskaitos, ir diskusijos, ir kūrybinės dirbtuvės, ir koncertas, netgi diskoteka!
Karina: Pagalvojome, kad būtų įdomu padiskutuoti, kodėl svarbu kolekcionuoti meną, juolab kad gretimame Kraštų kaime yra neseniai Mindaugo Vanago sukaupta nemaža šiuolaikinio meno kolekcija. Iš to išsirutuliojo, kad pakvietėme dalyvauti ir kitus panašioje srityje veikiančius mūsų regiono žmones. Galiausiai diskusijoje kartu su minėtuoju Mindaugu Vanagu dalyvavo ir „Inovatorių slėnio“ įkūrėjas, šiuo metu gaivinantis Kamariškių dvarą Zarasų rajone, Arūnas Survila, Antazavės menininkų ir gamtininkų namų bendrakūrėjas Marius Lucka, įsitraukė klausytojai. Svarbu buvo apmąstyti, kaip menas ir kultūra gali augti už didžiųjų miestų ribų, kokios iniciatyvos jau vyksta, kaip tai gali apsijungti. Tokie susitikimai sukuria ypatingą, auginančią aurą.
Festivalio programoje buvo ir edukacijų. Sukome „atminties rožytes“ iš interneto kabelio laidų, toks juvelyrinis pasižaidimas. Vaikams smagu išsiardyti tuos laidus, išsitraukt mėgstamos spalvos vielutę. Klausas vedė fotografijos edukacijas, supažindino su senuoju fotografavimo metodu, „Lindhoff“ aparatu, kokie gaminami nuo 1880 metų iki šiol tuo pačiu principu. Geologas, fizikos mokslų daktaras Kęstutis Kadūnas skaitė pranešimą apie gruntinius ir giliuosius požeminius vandenis, ypatingą dėmesį skirdamas Kriaunų vietovės tyrimų duomenims. Algis Fediajevas atskleidė ankstyvąsias kantri muzikos ištakas, o vakare surengė psichodelinės šamaniškos muzikos koncertą. Režisierė Dalia Rust pristatė savo trumpametražį filmą „Lūkesčiai ir kitos prekės“. Justino Vienožinskio sodyboje surengtas R. Praspaliausko tekstilės meno objekto ir Klauso Leo Richterio fotografijų dialogas su Justino Vienožinskio tapyba. Festivalį vainikavo diskoteka su Lietuvoje savanoriaujančiu įvairių stilių muzikantu Bruno Affinati.
Įspūdingas festivalis, daug gerų atsiliepimų… Diskusijoje Arūnas Survila išsakė provokuojančią mintį, kad institucinė kultūra pasmerkta, ji stagnuoja. Reikia, kad būtų aktyvus nevyriausybinis sektorius. Jūs esat laisvi, turite daug kitokių patirčių, žinių, išmanote šiuolaikinį meną, jo rinką. Rokiškio kraštas gali džiaugtis, kad esat jūs, tie, kurie gali ir turi drąsos teigti ir siekti, kad Kriaunų kultūros namuose vėl gali įsikurti kultūra.
Karina: Jaučiam, kad šiame krašte galėtų rastis vieta, kur šiuolaikinis menas pulsuotų ir susitiktų su bendruomenėmis. Svajojame apie erdvę, kurioje vyktų parodos, reziduotų menininkai, kurtųsi kūrybinės dirbtuvės. Ar tokie namai su laiku atsiras, pavyzdžiui, Kriaunose, kol kas neaišku. Dalyvavimas Rykantų pašte surengtame seminare „Idėjų praktikos“, paremtame Krzysztofo Czyżewskio knyga „Mažasis pasaulio centras. Idėjų praktiko užrašai“, priminė, kaip atsakingai reikia elgtis įtraukiant skirtingas mažas bendruomenes, atspindint jų identitetą.
Tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Vague Wagon“.
Kriaunos, 2025
Klausas: Apskritai kalbant, kultūra negali sustingti – ji gyva tol, kol ją formuoja žmonės ir jų kuriamos institucijos. Kultūra visada juda, nuolat kinta ir evoliucionuoja. Žinoma, egzistuoja geresnės ir prastesnės kokybės kultūriniai renginiai ar institucijos. Mudviejų su Karina rengtame festivalyje yra dalykų, kuriuos dar galėtume tobulinti, yra sprendimų, kurie mums patiems atrodo ne iki galo pavykę. Bet gebėjimas atpažinti klaidas ir stengtis jas taisyti man atrodo svarbi vertybė, kurią stengiuosi taikyti savo veikloje.
Dideliuose miestuose, tokiuose kaip Vilnius ar Kaunas, savaime lengviau pritraukti daugiau lankytojų, o kartu ir pajamų parduodant bilietus. Tuo tarpu atokesnėse vietovėse, kaip Rokiškio rajonas, tai yra sudėtingiau. Todėl ypač svarbus valstybinių institucijų finansavimas, nes jos veikia daugiau ar mažiau savarankiškai ir yra prižiūrimos ekspertų, kurie galvoja ne vien apie pajamas. O tai itin svarbu, jei sieki kokybės, atvirumo ir kritiško meno reflektavimo.
Vis dėlto visur kultūrinėse institucijose yra tam tikras patogumo, inercijos pavojus – galbūt dar stipresnis atokesnėse vietovėse. Ten dažnai atsiranda jausmas: „Neverta stengtis, nes… niekam iš tiesų nerūpi.“ Ir viskas galiausiai susiveda į pinigų klausimą.
Karina: Labai dėkingi jums, Indre už palaikymą ir dėmesį.
Mūsų pokalbyje aktyviai „dalyvavo“ uogienę prie sūrio Klauso ir Karinos kiemelyje užjutusi vapsva. Šifruodama įrašą pagalvojau – gal meno žmonės ir turi būti truputėlį kaip vapsvos – greitai užjuntančios, kur esama gerų dalykų, ir atkakliai zurzenančios, kol pasiekia savo… Linkiu drąsos ir bendraminčių Klausui su Karina bei „Barbariškio kultūros ir meno sodui“, o festivalio dokumentaciją galima rasti (ir informacijos apie būsimus renginius ieškoti) puslapyje https://vaguewagon.lt ir FB paskyroje https://www.facebook.com/profile.php?id=61577131275746
Kalbino Indrė Klimkaitė, nuotraukų autoriai Klaus Leo Richter ir Rima Driskienė
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS KELIAI IR KRYŽKELĖS iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
