Guoda Skukauskaitė. Asmeninio albumo nuotrauka
Guoda Skukauskaitė – Kupiškio rajono Subačiaus gimnazijos dešimtokė. Ji tokia kaip ir visi: būna su draugais, sportuoja, tik mokslams gal didesnį dėmesį skiria, juk nori būti gydytoja. Ši profesija jai atrodo įdomi ir prasminga, nes mergaitė iš prigimties gera, jautri, rūpestinga, bendraujanti, linkusi padėti kitiems.
Iš kitų Guoda išsiskiria ir meile knygai, gamtai, giliu tikėjimu, šiltu ir pagarbiu bendravimu su artimaisiais, mokytojais, kaimynais. Patirti išgyvenimai įkvėpė ją išbandyti kūrybinius gebėjimus, dalyvauti Jaunųjų filologų konkurse. Apybraižoje „Geriausia mano draugė“ ji pasakoja apie gražią draugystę su ilgaamže kaimyne tremtine, atskleidžia senolės išmintį, gerumą, tvirtybę. Ryškėja ir pasakotojos pasaulis, labai spalvingas ir tyras.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vita Špokauskienė
MENO BANGOS sveikina Guodą Skukauskaitę, Jaunųjų filologų konkurse (Klaipėda, 2025) publicistikos ir eseistikos sekcijoje laimėjusią II vietą. Skaitytojoms bei skaitytojams siūlome susipažinti su jos rašyta apybraiža.
***
Kaimukai
Jeigu kartais kur nors važiuotumėt keliu Panevėžys-Kupiškis, prieš Lėvens upę kairėje pusėje pamatytumėt užrašą Akmeniai. Dar geriau būtų, jeigu sugalvotumėt čia užsukti ir pasidairyti. Tiesa, norint pamatyti mano istorijos herojės namus, reikėtų kiek pavažiuoti ir nusukti į miškelį. Ten, pravažiavus nedidukę lapuočių giraitę, atsivėrus pievoms, stovi jos baltas namelis vidury slėnio. Pamatysit ir tris nedidelius miškelius, palei kuriuos teka upelis, ir žvyro karjerą. O jei dar užmatysit keliuką, einantį viršun kalniuko, ir sodybą vidury laukų, tai galit užsukti pas mane į svečius. Tiesa, tai jau kitas kaimas. Mūsų nedidelius kaimukus ir skiria tik tas kalniukas, kaip koks portalas iš vieno kaimo į kitą. Dažnai pasijuokdavome, kad ant kalniuko ir jo papėdėje net oras skiriasi, mat kažkada prie mano namų snigo, o apačioje lijo.
Fotografavo Auksė Žiūkienė
Kiek pamatau, pajuntu ir užuodžiu šiame slėnyje! Kiekvienais metais, atėjus pavasariui, upelyje esantys krūmokšniai parodo pirmuosiuos geltonpūkius pumpurėlius – kačiukus, tada jau žinau, kad tikrai atėjo pavasaris. O dar įspūdingiau atrodo, kai visos pievos nusidažo ryškia geltona spalva. Jose dūzgia bitės, rinkdamos pirmąsias žiedadulkes, o aš lakstau, fotografuoju ar vaikštau po pievas netekusi amo. Pavymui nužydėjusioms kiaulpienėms ir jų pūkelius išsklaidžiusiam vėjui ateina vasara. Tada atgyja žvyro karjero ežeriukai, juose maudosi žmonės, ten ir aš mėgstu pabūti, ypač kokį ramesnį vakarą pasėdėti ant suoliuko ir pasvajoti stebėdama plaukiojančias antis, gulbes ir raibuliuojančiame vandenyje matyti saulėlydžio atspindį, kuris tarsi sako, kad laikas namo. Tos pačios geltonos pievos tampa violetinės nuo žydinčios liucernos ir praeinant glosto nosį, paskui pamatai kurį nors birželio vakarą atvažiuojant ūkininkus, o kitą dieną ji atokaitoje džiūsta ir pakvimpa šviežutėliu šienu. Vasaros vakarais ar ankstyvais rytais tarp susuktų rulonų neretai galima pamatyti žaidžiančius lapiukus arba besislepiančias kurapkų šeimynėles. Praūžus vasarai, nepastebi, kaip vėl tenka rytais keliauti šiuo slėniu iki mokyklinio autobusiuko stotelės ir matyti visos nakties vorų triūsą, paskandintą mažuose rasos lašeliuose, arba dar neprasisklaidžiusį rūką, kuriame jautiesi kaip ežiukas iš vaikystės filmuko. Pasitaikius šiltam rudeniui, smagu nors kelias minutes paplaukioti ežerėlyje tarp dar tik pavienių nukritusių lapų, kurie sukasi ir pinasi tarp mano auksinių plaukų. Miškeliai pasidabina tokios pat spalvos rūbais, o po truputį vis pamesdami juos užkloja grybų kepurėles, kurių išsijuosę ieško grybautojai. Gaila, kad tik kelias savaites pasisvečiuoja auksinis ruduo. Užėjus lapkričio vėjams paskutiniai lapeliai būna nudraskomi be gailesčio, o medžiai užminga iki pavasario. Vėjai ir lietūs siaučia, kol kurį nors rytą pabudus aikteliu: jau pasnigo! Baltutėlis sniegas pradžiugina paniurusią žemę, medžiai apsirengia baltai. O aš irgi apsirengusi šiltą paltą išeinu į lauką gaudyt krintančių snaigių, pačiaužyti ant užšalusio žvyryno ežerėlio, pakeliui užsukdama pasisvečiuoti į namelį, stovintį vidury žiemos užliūliuoto slėnio. Čia ir gyveno ypatingas man žmogus, mano sielos dvynė, geriausia mano draugė.
Draugė
Subačiaus gyventojai 1928 metais švenčia Lietuvos atkūrimo 10-metį.
Nuotrauka iš VLE
Penktadienis. Graži pavasario diena. Mane prie keliuko paleidžia mokyklinis autobusiukas. „Ach, pagaliau praėjo ši savaitė“ – pagalvoju ir pasileidžiu tekina namo. Vos tik praveriu kambario duris, iš karto numetu kuprinę prie rašomojo stalo kampo. Atidarau spintos duris. Ir ką čia apsirengti? Netrukus (o retai taip būna!) randu rožinį kiek saulės nudegintais pečiais džemperį ir melsvas kelnes, kurios gerai nebeišsiskalbia po praeito rudens bulviakasio. Na, neatrodau labai madinga, tačiau šiandien man nusispjaut ant visko – juk ne kasdien penktadienis! Pagaliau lėkti pas draugę ir džiaugtis aplinkui atbundančia gamta man didelis malonumas! Žinau, kad žmonės kalba: „Vis abi ir abi. Ir ką tas vaikas su senu žmogum veikia? Ir iš kur tiek kalbos randa?“ Man nesvarbu – skriste skrendu per pievą žemyn kalneliu, šiltas pavasarinio vėjo gūsis įsisuka į plaukus, juos suveldamas, o griovyje neseniai išsprogusių kačiukų žiedadulkės net priverčia saldžiai nusičiaudėti. Aš jau čia… Štai seniai pažįstamas sodas, kuris turbūt mano prosenelių laikus mena ir ruošiasi sužydėti dar kartą, kaip ir kiekvieną pavasarį. Senoviškas tvartas visu savo senoviškos statybos grožiu puikuojasi kiemo vidury, truputį atokiau stovi sena daržinė, į kurią dieną užėjus galima pamatyti daug žvaigždžių stoge, o mįslinga dūminė pirtelė tūno susirietus po senu klevu. Gaila, bet ji jau kiūžta nuo metų naštos. Pilnas gėlynas palei namą gražiausių ir ryškiausių gėlių prisodintas, o laiptai štai veda į verandą. Koridoriuku paėjus dar vienos durys – baltos, be galo sunkios, su senovišku atidarymo mechanizmu, kurį nelengva įveikti. Pabarbenus į duris pasigirsta malonus senos moters balsas: „Užeik, prašom, prašom.“ Kiekvieną kartą išgirdus šį balsą mane apgaubia šių namų šiluma ir jaukumas. Už keleto žingsnių krėsle prie stalo sėdi senutė. Jos veidas gyvenimo vingių pilnas, bet šypsena kaip saulės spindulys ankstų rytą! Nors senatvė daug ką pakeitė jos veide, bet ta šypsena išliko lyg koks jaunystės simbolis. Nors nesu mačiusi senolės jaunos, bet ir žodžių nebereikia, kad pamatytum jos jaunatvišką sielą. Ant nosies neretai puikuojasi raudonais rėmeliais ir storais stiklais akiniai, kurių jai prisireikia tik tada, kai skaito knygas ir laikraščius, mat į tolį puikiai mato. Plaukai baltučiai ir atrodo lengvi kaip pūkas. Štai tokia ta mano draugė… Nors amžiaus skirtumas aštuoniasdešimt metų ir mes esame kaimynės, tačiau esam tokios draugės! Kaip man malonu atėjus pasiklausyti pasakojimų, kartu pasijuokti ar išsipasakoti. Šiaip net neprisimenu, kada pradėjau pas ją lankytis ir iš kur tas ryšys tarp mudviejų atsirado. Na, matyt, nuo mano pampersiškos vaikystės, kai tėtis ant rankų nusinešdavo eidamas į svečius. Dar įdomus tas dalykas, jog mano giminė ir Genutės (toks mano senosios draugės vardas) giminė turi seniai įsišaknijusius draugystės saitus. Kadaise namuose, kur su šeima dabar įsikūrusi, gyveno ir mano prosenelė, tėčio močiutė. Ji ir Genutė buvo labai geros draugės. Kadangi mano prosenelė buvo 15 metų vyresnė, tai Genutė jai padėdavo ir buvo susidraugavusi su jos dukterimi, mano tėčio teta Vida. Taigi nuėjus pas bobutę visuomet išgirstu daug nostalgiškų pasakojimų apie savo giminės senuosius… Deja, daugumos jų jau nebėra šiame pasaulyje, bet Genutės prisiminimuose jie vis dar gyvi, kartais net pabandau įsivaizduoti pasakojamus įvykius ir atrodo, lyg viskas vyktų čia ir dabar, o ne gilioje praeityje. Tikrai daug visko sužinau, to net negalėtų joks kitas mano pažįstamas žmogus papasakot.
Akys
Visuomet maniau, kad močiutės akys buvo mėlynos, tik amžiui bėgant apsitraukė pilku šydu, tačiau vieną kartą dėl įdomumo jos paklausiau:
– O kokios spalvos buvo tavo akys?
– Akys? – pasitikrindama paklausė, o man linktelėjus atsakė, – mano akys buvo rudos.
– Rudos? – nuo atsakymo beveik žandikaulis atvipo ir dar kartą kaip pasitikrindama bandžiau geriau į jos akis įsižiūrėti , tačiau negalėjau, nes, matyt, tiek daug prabėgusių metų jas bus nublukinę, kaip saulė daiktus nublukina.
– Mano akys buvo tamsiai rudos, paskui iššviesėjo. Seniau sakydavo, kad rudos akys yra stiprios, bet gal ir iš tikro, aš gi dabar da, šitokių jau metų, o vat matyt tolyn gerai galiu, tik va skaitymui akinių reikia. Tu žinotum – jei ten, pakrūmėj, kas aina, aš visku matau pro langu: ar kažkoks žvėrelis ar žmogus, visku matau… – pati stebisi senolė ir parodė pirštu į tolį…
Žvaigždės
Kai buvau mažesnė, gal devynerių, dažnai laiką leisdavau su Genutės sesers anūku, mat jisai dažniausiai čia, kaime, būdavo per atostogas. Jis porą metų už mane vyresnis. Neretai prisigalvodavome įvairių išdaigų ir šiaip įdomios veiklos. Vienas iš mėgstamiausių žaidimų buvo bazių statymas ir „namų“ žaidimas su šunimis ar katėmis. Ak, ta vaikystė, kartais ir dabar pagalvojus norisi sugrįžti… Kaip ir minėjusi esu, atokiau nuo kiemo stovėjo daržinė, po šienapjūtės ūkininkas ten suveždavo šieno rulonus. Na, ten mūsų niekas neleisdavo, nes pavojinga, bet uždraustas vaisius juk saldžiausias. Taigi, šis mažas ir truputį nelegalus reikalas galėjo būti įveikiamas nelengvai: pirma misija būdavo tyliai ir ramiai pasišalinti nuo mus „saugančių“ suaugusiųjų, antra – patraukti nuo daržinės durų didžiulį ir sunkų rąstą, kuris remdavo duris, kad užėjęs stiprus vėjas neįsilaužtų vidun, na, o tada prasidėdavo visas linksmumas! Užsikardavome į patį rulonų viršų, lakstydavome pasišokinėdami, o paskui pavargę rengdavomės bazę ( į jos rengimą įeidavo dar šunų ar kačiukų užkėlimas į viršų, ant rulonų). Sėdėdama pakeldavau akis į „naktinį“ dangų… Taip, taip – į dangų, nes matydavosi priberta daug mažų žvaigždučių. Būdavau tokia pakerėta jų grožio! Iš tiesų tas žvaigždėtas dangus dieną buvo tik kadaise buvusios ledo krušos išdaužyti šiferio lakštai, pro kurių skylutes saulėtą vasaros dieną žaismingai skverbdavos saulės spinduliai…
Metai
Kiekvieną kartą užėjusi ir prisėdusi paklausiu to paties klausimo. Nesitikiu kitokio atsakymo, bet vis tiek:
– Kas pas tave naujo?
– Kas čia bus naujo, vis sėdžiu ir sėdžiu. Žinai, Guodut, tik sėdėt ir gulėt begaliu. Bet žinai, Dievui reikia dėkavoti, kad man niekas neskauda ir nereikia visų laikų gulėt, – džiaugiasi močiutė. Tik ji taip moka džiaugtis mažais dalykais, kurie gyvenimą padaro lengvesnį, šviesesnį, skaidresnį. Mes taip nemokam: kol dar esam jauni, net nekreipiam į tai dėmesio, nes jaustis sveikam ir energingam yra tarsi per daug kasdieniška, kad būtų galima sureikšminti. Aišku, tikrai ne visi sulauksime tokio garbaus amžiaus, o ką jau kalbėti apie geležinę sveikatą…
– Kažna, ar sulauksiu šimto metų, – atsikrenkštusi bobutė lyg ir savęs, lyg kažko kito užklausia.
– Sulauksi, bobut, ne kiek čia beliko, devyniasdešimt penkerių metų sulaukei, o dabar penkerių nebepalauksi, – linksmai padrąsina bobulytės dukra Vilė.
– Tadu unt sklepa užlipsiu ir dainuosiu, – ramiu tvirtu balsu pareiškia Genutė. Aš tik nusikvatoju iš tokio linksmo jos sprendimo ir paklausiu:
– O ką tu dainuosi?
– Tai vis kokių dainų išmoksiu gal,– atšauna man tuojau pat, – kad girdėtų visas kaimas. Na, ką galiu pasakyt, tikrai šito momento labiausiai laukiu. – Bet va, atrodo, lyg ir negyventa, viskas praėji… Buvo sunkus mano gyvenimas nuo pat jaunystės, nuo pat vaikystės… O va – vis tiek tebekabaluoju tokiam amžiuje, – toliau ilgesingai tęsia pokalbį senutė. Mane priverčia susimąstyti apie tai, kad gyvenimas greitai praeina, visi sunkumai ir negandos netrunka amžinai, bet vis tiek mintys susivelia. Dabar atrodo: oi, kiek dar visko prieš akis, aš jauna, o ta senatvė iš viso už kalnų toliausiai… Paklausius bobutės išvadų, net nežinau, kaip kitaip pavadinti tai, kad gyvenimas labai greitai praeina. Aš mintyse gyvenimą imu lyginti su vasara: kol dar pavasaris, vasara atrodo ilgas laikas, galvoji, ką nuveiksi, pilna įvairiausių planų, galbūt svajonių ar užsibrėžtų tikslų, tačiau maždaug nuo rugpjūčio vidurio tik supranti, kad neišnaudojai laiko, o planų susikrovė trupučiuką per daug…
Genutės vaikystė, mokslo metai
Man visada atrodydavo, kad gyvenimas stovi vietoje ir daugmaž niekas nesikeičia. Na taip, per mano gyvenimo metus nėra kažkas kardinaliai pasikeitę pasaulyje, Lietuvoje ar mūsų mokykloje, tačiau kai imu lyginti Genutės ir savo vaikystę, būna net sunku patikėti. Kaip gerai, kad dar turiu žmogų, kuris tiek visko gali papasakoti. Jokiam vadovėly to nerasi.
– Aš dar prisimenu, kad mano vaikystėje niekas vaikų į mokyklą nelaisdavo nuo rugsėjo. Visad pirma gyvulių ganyti varydavo, buvo netgi išėjęs toks įstatymas, kad nuo lapkričio mokyklon. Mat nuo rugsėjo niekas neina, visi būdavo prie tų darbų pristatyti. Dauguma karves ganydavo, nors labai nesinorėdavo… Bet man ir neteko. Nebuvo pievų kaip dabar, karves po visokius miškus ir krūmus ganydavo, o dirbamą žemę žmonės labai taupydavo. Seniau žmonės daug tamsesni buvo. Vyresnio amžiaus taigi nei mokykloj buvo buvę, nei skaityti mokėjo.
– O koks žmonių amžius seniau būdavo?
– Nu visaip buvo, kai kurie ir ilgesnio amžiaus sulaukdavo.
– Kaip tavo, ar ne?
–Hmm, aha, aš irgi dar senovinė, – nusijuokia bobutė ir plačiai besišypsodama tęsia pasakojimus toliau. Matyt, jai šypseną sukelia tai, jog sunkumai praeityje, o dabar yra ką prisiminti. – Mano amžiuje jau buvo tos mokyklos. Mūsų namuose buvo mokykla. Būdavo keturi skyriai, kaip dabar klasės, bet seniau skyriais vadindavo. Tai aš tuos keturis skyrius ir baigus.
– Tau gerai buvo, nereikėjo niekur eiti, iškart atsikeli, ir mokykla šalia, – matyt suveikė mano vidinis tinginys šitą sakinį sakant.
– O aš norėdavau, man atrodydavo, kad va aiti par lauku kaip gera tiem vaikam, o man namie, – atsako ji. Matosi močiutei iš akių, kad jei dabar ji būtų jauna mergaitė ir turėtų galimybę eiti į mokyklą per laukus, tai tikrai pasileistų plaukus ir lėktų kuprinę ant peties užsimaukšlinusi. Mano vaizduotė jau piešia šį linksmą paveikslą ir aš sakau:
– Na taip, jei netoli mokykla, tai gerai eiti, bet jei kažkur už keliolikos kilometrų, tai…
Subačiaus pradinės mokyklos mokiniai su mokytoju,
1927. Nuotrauka iš e-paveldas
– Nu tai tėp, seniau gi būdavo toli tos mokyklos, žinai, pas mus buvo ir už aštuonių kilometrų kita. Mano tetė storojosi labai, kaip čia pradėt mums į mokyklą aiti. Taigi ir užlaidė visų namų beveik, mes tik turėjom vienų kambariukų ir virtuvį. Dar, matai, mokytoja gyveno vienam kambary.
– Oho, tai kaip viskas taip sutilpo? – nustebau, nes ir šiuolaikiniuose namuose vargu ar tiek tilptų, o juk senovinėje gryčioje tiek veiksmo buvo.
– Labai didela ta mūsų gryčia buvo, kaip seniau, be pertvėrimų. Gi parėjo keturių skyrių suolai, viskas, – nuramindama mano abejojimus atsako močiutė. Na, kaip ir seniau minėjau, bobutė mėgsta lyginti dabartį ir praeitį, lyginti, kaip viskas buvo, tai ir toliau pratęsia pasakojimą, tenkindama mano susidomėjimą. – Gyvenimas taip vietoje neturi stovėt, bet kai palygini mano vaikystę ir dabar kaip yra, tai oi kaip viskas paskeiti, kaip diena ir naktis. Buvo labai skurdus augimas vaikų, viską dirbti reikėjo. Aš, žinotum, pradėjau eit mokyklon aštuonių metų , o jau melžiau karves. Būdavo, paskui, kad ir mokyklon, nors ji ir savo namuose buvo, bet reikėdavo anksti keltis. Tą klasę reikia sutvarkyt, pašluoti, suolus nuvalyti ir karves pamelžti, o tada jau mokyklon… Iš pat mažumės vaikai įdarbinti buvo. Aišku, dabar ir darbo tokio nebėra, viskas technika nudirbama, o seniau tik rankomis. Javus pjaudavo su dalgiais, oi, kiek darbo su jais būdavo – surišti ir į gubas sustatyti. Paskui veža klojimuosna, o rudenį, kai visa apsidirba, juos pradeda kulti su tokiais kultuvais.
– O tai pelės nesugrauždavo grūdų? – kaip visada aš turiu daug klausimų.
– Tai visko buvo, bet turėdavome katinų ne po vieną ir ne po du,– vėl nusijuokia senolė.
Iš močiutės prisiminimų apie tremtį
Vienas iš žiauriausių ir bene labiausiai į lietuvių atmintį įsirėžusių įvykių buvo tremtis į Sibirą. Dar yra gyvų žmonių, kurių pasakojimai atkuria Sibiro plotų vaizdus ir traukinio gaudesį, aimanas vagonuose. Mano mylimiausia kaimynė, taip pat išgyvenusi tremtį, nenustoja pasakot ir pasakot, o man labai įdomu, klausau, o paskui jau viena apmąstau viską, svarstau, ką aš būčiau dariusi, labai tikėdama, kad niekad niekam nebeteks nieko panašaus patirti.
– Baisus laikas buvo. Nežinojom, kad veš. Buvo tų vežimų, bet atrodė, kad gal mumy nelies. Vienas vežimas prieš Kalėdas buvo, o mum vežė gegužės mėnesį. 1948 metų gegužės 22 dieną. Mano vieno brolio neišvežė, jo nebuvo namuose. Buvo prisiprašęs tetes pusbrolis, kad paganytų karves, kol piemenį gaus. Jį išleido ganyt, tai taip ir atliko. Paskui jį mamos sesuo pasiėmė, kurgi vienas pagyvins. Gal kokių dvylikos tik metų buvo. Ir tėtės to pusbrolio šeimų vežė, o jis atliko. Buvo dar toks ruskelis Valodka, pabėgėlis rusas, tai su tuo abu ir liko… Išvažiuoji, viską palieki, ką gi pasiimsi? Na, pasiimti tai davė, bet nieko daug su savim nepasiimsi… Daugiausia tai tik maisto. Iš mūsų seniūnijos dvidešimt penkias šeimas išvežė. O seniau tai šeimos didelos būdavo… Traukiniu teko ilgai važiuoti, pusę mėnesio ,– bobutė, atsidusdama ir lyg iš naujo jusdama to traukinio dundėsį, pradeda pasakojimą.
– Tikrai ilga kelionė… O ką reikėdavo daryti įsinorėjus į tualetą? – šito tikrai seniai norėjau paklausti, nes neįsivaizduoju, kaip dvi savaites gyvuliniame vagone iškentėt tektų, kai tualetų nėra.
– Nu tai stotyse sustoja, būdavo viduryje vagono skylė padaryta, o niekur mūsų neišleisdavo, tai po vagonais ir darydavom. Pritūpdavo ir vyrai, ir moterys – visi kartu, – oi, kad saldžiai nusijuokia Genutė, turbūt kokį nors kuriozą prisiminus bus. – Mus nuvežė iki Komerčiagos, tenai naktį išlaipino, oi lietus lijo, visų naktį taip davė. Perlijo, šlapi visi, šalta baisiai. Rytą kažkiek saulė pasirodė, apdžiūvom. Tai tik apie pietus pradėjo išvežioti. Atvažiuoja mašinos, sukrauna ir barakuosna veža. O jau visi, kas iš Lietuvos, buvom kaip savi. To pati bėda, tas pats gyvenimas. Tenai buvo mokykla, tiktai toli labai. Valia ėjo, baigė septynias klases rusų kalba. Matai, nepilnamečių nepriimdavo darban, nes miško darbai… Matyt, valdžia buvo atsakinga: jei koks medis grius, tai užmuš. Iš mūsų šeimos du atliko tenai. Mano tėtis mirė kelionėje. Jį jau sergantį išvežė, o dar ir susinervino labai. Kai buvo mus išlaipinę, tai paėmė jį į sanitarinę ligoninę. Aš per naktį pašalėj išbuvau, nes nelaikė manęs toj prieglaudoj, kad ryte dar pamatyčiau. O jis ryte dar šnekėjo: „Aš tai, sako, tikrai mirsiu tuoj, baisiai bloga man, bet kur tu dėsiesi be šeimos, jeigu išveš šeimą, viena be nieko.“ Jis labai rūpinosi manim, bet aš nebijojau nieko. Grįžau, netrukus ir išvežiojo mus, – pasakoja Genutė, o aš jau įsivaizduoju save jos vietoj. Labai nusiminiau, nes turiu tėtį, kurį labai myliu, ir pagalvojus net gumulas gerklėje užstringa, turbūt pražūčiau vien iš sielvarto.
Tremtiniai miško kirtimo darbuose, 1952.
Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus fondų
– O baba mano nuvažiavo, gyveno dar du metus. Buvo jai aštuoniasdešimt penki kokie tada… Nu tai tenai aš su vyriausiu broliu tik dirbau. Jis su elektrine piela dirbo, o aš šakas genėjau. Pirmus gal du metus dirbom visą savaite, o paskui padarė, kad šeštadienį ir sekmadienį nedirbtume. Bet namuose būdavo to darbo, reikėjo bulbas, kiek pasisodindavom, apeit, žemę miške išsibedžioti su lopeta. Karvę paskui nusipirkom, šieną susiruošt tekdavo. Na, ir apsiskalbti reikėjo. Karvei bernai buvo tvarteliukų pastati, vietiniai rusai tai ištisą žiemą laikydavo karvę lauke…
Atidžiai klausausi savo draugės pasakojimo, deduosi viską ne tik į galvą, bet ir į širdį. Mane stebina, kad, nors ir darbų krūvos, žmonės rasdavo laiko tradicijoms. Šventės – neatsiejama kiekvienos šeimos, tautos gyvenimo dalis. Tai mūsų tradicijos, siela, bendravimas. Taigi nors ir ne Lietuvos žemėje, o gūdžiuose Sibiro taigos kloduose, tradicijų niekas nesugadino, gal net dar labiau suartino žmones bendrauti, dalintis šiluma…
– Mes, lietuviai, švęsdavom Kalėdas, Velykas. Barakuose susirenka žmonės į vienų vietu. Melsdavomės bendrai. Ir kiekvienų vakarų susirinkdavome melstis. Aš vėlai, būdavo, grįžtu iš darbo, tai visi laukdavo mani. Tada pravesdavo tokie Gailišiai, turėjo gerus balsus, litanijas giedodavo. Tai žinotum, buvo kelios grytelkos netoli tų barakų, gyveno rusai. Tai suėjį, būdavo, toliau, pulkelis stovi ir klausosi, – močiutė užsisvajoja pažvelgusi į lubas, ramiai atsidūsta…
Kai viskas pasikeitė…
Fotografavo Auksė Žiūkienė
Kiekvieną sykį, kai užeidavau pas savo senąją draugę, metų metus ji sėdėdavo virtuvėje, krėsle prie lango. Vieną gruodžio popietę užsukus pasisvečiuoti, pastebėjau, jog ji jau nebesėdi krėsle, bet guli kitame kambaryje, lovoje. Močiutės dukros paaiškino, kad ji susirgo. Taip praėjo Kalėdos, Naujieji metai, atėjo ir praėjo Velykos. Ji pasveiko, bet nusilpo ir iš lovos pasikelti pasidarė per daug sudėtinga. Kiekvieną penktadienį po mokyklos užeidavau į svečius, bet tik kartais pavykdavo pasikalbėti, nes dažniausiai ji pavargusi miegodavo. Kartais prisėsdavau ant taburetės šalia jos lovos ir atrodė, kad galėčiau visą amžinybę žiūrėti į jos pilkšvai melsvas akis ir lyg ant balto sniego pabertų pelenų spalvos plaukus. Kartais akys kalba garsiau už žodžius ir nežinau kodėl, bet tada šalia jos pajusdavau ramybę ir palaimą. Mes viena kitą per daug gerai suprasdavome be žodžių ir aš buvau net ir tada, tyliai prie jos sėdėdama, labai laiminga, kad pabėgusi nuo viso pasaulio šurmulio galiu ramiai atsisėsti ir žiūrėti, žiūrėti… Galbūt pagalvosite, jog žmogus, gulintis mirties patale, yra silpnas? Taip, tiesa, fiziškai tikrai silpnas, dažnas ir psichologiškai, bet tik ne ji, tik ne mano senoji geroji bičiulė. Iš jos akių ir veido galėjau pamatyti tokią stiprybę ir ramybę, kad net pati pasijusdavau stipresnė. Kartais, kai niekas nematydavo, apkabindavau ją, nors šiaip nemėgstu apsikabinimų. Jos negalėdavau paleisti, bet kai pajusdavau, kad pradeda akyse ašaros tvenktis, atsitraukdavau. Jaučiuosi laiminga būdama šalia jos. Tada, eidama namo, jaučiausi ramesnė, kad paskutines jos gyvenimo dienas būnu kartu. Kartais, kai nepavykdavo nei pasikalbėti, nei šalia pasėdėti, nei išgirsti sunkiai tariamo „Guodute, Guodute“, net sėdėdama virtuvėje jaučiau jos būtį, ir man to pakako. Pakako to jausmo, kad ji šalia kažkur už sienos miega, jai nieko neskauda, kartais išgirsdavau, kad nusižiovauja ar kažką sumurma per miegus. Aš džiaugiausi būdama šalia už sienos. Buvau kažkur girdėjusi sakant, jog reikia džiaugtis ir žavėtis mažais dalykais, kad sugebėtum rasti džiaugsmą didžiuose. Taip ir buvo…
***
Jau atėjo mano gimtadienis, man suėjo šešiolika. Įsidėjusi į indelį torto gabaliuką nuskubėjau pas bobutę. Šįsyk man pasisekė – pasikalbėjome. Kartu gėrėme arbatą su mano gimtadienio torto gabaliuku. Už penkių dienų po mano gimtadienio būna jos gimtadienis. Jai jau devyniasdešimt šešeri artėja… Apkalbėjome, kaip greitai laikas bėga… Pamenu, kai dar į pirmą klasę pradėjau eiti ir kasdien išmokydavo mokytoja po vieną raidę parašyt, tai po pamokų visad bėgdavau pas bobutę ir ant laikraščio užrašydavau, ką išmokusi. Dažnai aptardavome ir žurnalus bei laikraščius, kurie gulėdavo ant stalo, arba kaimo naujienas. Vasaromis ji augindavo daug įvairiausių daržovių ir kiekvieną sykį atėjusi apžiūrėdavau jas ir mėsinius viščiukus, kuriuos be galo smagu būdavo į gardą suvyti. Mėgdavau tiesiog kartu sėdėti ir stebėti, kaip vėjo plaikstomos šoka smilgos, užburdavo mane taip, kad net kartais mano maža ir niekad nenustojanti čiauškėti burna nepratardavo nė žodžio, aišku, neilgam, vos kelioms sekundėms. Kažkada, pasigavus pelytę už uodegos, nusinešiau parodyt, tačiau kai ateidavo ruduo ir į jos namus pribėgdavo pelių, bijodavau koridoriumi eiti, keista, ar ne? Paskui pripratau paaugusi: kai sėdėdavome, gerdavome arbatą ir pamatydavome, kaip pelytė iškiša snukutį iš po spintelės, net nusijuokdavome, kai aš nesėkmingai bandydavau ją pagauti. Taip pat rudenį stebėdavau, kaip ji grėbia lapus ir didžiuliais glėbiais neša, na, ir linksmiausia dalis – užkurdavome laužą, aš tada prižiūrėdavau, kad ugnis negestų, visa kaip išrūkyta pasidarydavau, vėjui pūstelėjus dūmų į mano pusę. Dar labai patikdavo suptis ant sūpynių, kol ji sėdėdavo ant suoliuko ir mes kalbėdavomės. Kai būdavo ruduo, ji pridžiovindavo obuolių ir duodavo man namo parsinešti, žinojo, kad labai juos mėgstu, pakeliui netgi grįždavau pilna burna. Ir tas šviežio pyrago kvapas, pasklidęs po visus namus, kurį ji visad kepdavo krosnyje, džiugindavo mane. Visad prieš kelias dienas pranešdavo, kada keps, kad galėčiau atskubėjus dar pamatyti, kaip traukiamas iš krosnies garuoja, o paskui, šiek tiek pravėsus, pasidarydavome sumuštinių su arbata. Kartais ateidavau daug anksčiau, ir iš tos pyrago tešlos bobutė iškepdavo mielinių blynų, kurie taip iškildavo, kad atrodė, jog tuoj pradės per keptuvės kraštus lipti. Niekada nesu valgiusi skanesnių blynų ir pyrago… Žiemą per pusnis perplaukdavau, aplipusius batus ant krosnies pasidėdavau ir, kol arbata sušildydavo kūną, tai ir batai sudžiūdavo… Oi, koks geras jausmas yra kojas įsimauti į šiltus batus. Kol pareidavau namo, dar šiluma laikydavosi.
Fotografavo Auksė Žiūkienė
Jau gerokai man paaugus, kai pamokos ir reikalai pradėjo užimti vis daugiau laiko, atsirado tradicija – kiekvieną penktadienį po pamokų užeiti pasisvečiuoti. Net neįsivaizduodavau kitokių penktadienių – po pamokų tiesiu taikiniu pas bobutę. Pamenu ir tą paskutinį penktadienį, kai ją apkabinau… Tas vaizdas, kaip stoviu ir žiūriu į ją, ramiai užsimerkusią…Visi jau sakė, kad laiko liko nedaug, seko valandos… Jaučiau, kaip kūnas dreba, o akys vis labiau ašarojo. Apkabinau ją, o ji man tik sušnabždėjo, taip dusliai ir ramiai: ,Guodut, aš jau mirsiu.“ Aš žinojau, aš žinojau, aš gi supratau, kad kada nors taip bus, tačiau realybė mane pasigavo daug skaudžiau nei tikėjausi, tai buvo tas momentas, kai aš suvokiau, jog greitai viskas bus kitaip – mano draugė, mano geroji, mano kantrioji, švelnioji draugė pamažu išeina… Namo važiuodama dviračiu vos mačiau kelią, ašaras, tekančias per skruostus, pasivijo ir lietaus lašai, matyt, dangus irgi pravirko…
Po keliolikos dienų, birželio 13 dieną, realybė galutinai pasivijo mane.
Laidotuvės. Juodas kaspinas rišo plaukus, paskutiniai žvilgsniai ir tuštuma, nežinojau, kas toliau. Paskutinis prisilietimas, toks šaltas ir keistas, pirštus stingdantis. Net nespėjau pamatyti, kaip užveriamas karstas, o jau ir žemės pilasi. Pasiėmusi saujelę drėgno smėlio stipriai sugniaužiau kumštelyje ir paleidau, pasigirdo dusliai garsus dunktelėjimas. Per kelias minutes užpylė, suformavo kapą, apdėjo gėlėmis, uždegė žvakes… Aš tik žiūrėjau ir mąsčiau, koks negailestingas dalykas yra mirtis, girdėjau iš paskutinių jėgų jos tariamus žodžius: „Guodut, Guodut… Guodut, ar ateisi į mano laidotuves? Noriu mirti, kai gražus oras, šilta, nes ten plonai aprengia… Ir jums nebūtų šalta stovėti…“
– Viskas gerai, brangioji, viskas kaip tu norėjai – dabar šilta, šviečia saulė, birželio vidurys mūsų kaimukuose… Saugok mane iš dangaus, drauge mano…