Linas Daukšas. Asmeninio albumo nuotrauka
Esu aštuoniolikmetis iš Palangos. Neretai eksperimentuoju su skirtingomis meno sritimis: piešiu, groju ir, žinoma, rašau. Septynmetėje muzikos mokykloje griežiau violončele, o šiuo metu savarankiškai mokausi skambinti gitara, tad nenuostabu, kad muzika itin svarbi mano kūrybai. Nors nepajėgiu atsispirti Antikos tekstų grožiui, iki tikros knygų žiurkės man dar toli. Įkvėpimo semiuosi iš pačių įvairiausių patirčių, į jas neretai susitelkiu vaikštinėdamas mišku ir pajūriu. Be meno pažinimo, kūrybos mano būtis taptų prėska it kokia kiaušinienė be druskos.
Linas Daukšas, Palangos senoji gimnazija, IVA klasė
***
MENO BANGOS sveikina Liną Daukšą, Jaunųjų filologų konkurse (Klaipėda, 2025) publicistikos ir eseistikos sekcijoje laimėjusį I vietą. Skaitytojoms bei skaitytojams siūlome susipažinti su viena jo esė iš ciklo, pateikto konkursui.
***
Kapt…
Kapt…
Kapt…
Nuo medinių turėklų monotoniškai varva vanduo. Vėjažuvės kaulų spalvos paryčiai švelniai glosto smegenis. Tilto medinės lentos girgžda po tvirtais rudeniniais batais, o gelsvos ir mėlynos kerpės, tarsi paletėje maišomos spalvos, bando pagauti tą kerinčiai žalsvą atspalvį.
Ausyse skamba tylus, bet ritmingas išsikvėpusių bangelių pliuškenimas į, rodos, nepajudinamus tilto polius. O juk dar šią naktį tos pačios bangos skandavo visai ką kita. Drėgname ore vis dar galima užuosti energiją, kuri primena nuožmios audros vaizdinius taip ryškiai, kad beveik gali įžiūrėti, kaip žuvų kaulais apsiginklavusios bangos, besistumdydamos tarpusavy, bando nukauti ne tik tiltą, bet ir visą pakrantę su smėlio kopomis. Ir visgi aš stoviu ant to paties tilto kaip ir prieš audrą, žiūrėdamas į spalvas keičiantį dangų. Kai pagalvoji, kartais ir žmogaus gyvenime pasitaikančios audros, kurios, atrodo, gali imti ir viską riaumodamos nuplauti į niekam nepažįstamas gelmes, taip pat nesugeba iš vietos pajudinti pačių paprasčiausių būties elementų. Kiek kartų pasikeitė ir valdžios, ir valdymo struktūros, ir populiarios pasaulėžiūros, bet žmogaus pačių paprasčiausių troškimų niekas neišjudino – visi ir toliau nori gyventi kuo patogiau, būti pripažinti visuomenėje ir jaustis palieką ką nors po savęs, kad jų egzistencija turėtų tęsinį. Juk socializmui niekada nepavyko sugriauti žmogaus galios skirtumų ir savanaudiškumo, totalitarizmui nepavyko absoliučiai sunaikinti asmenybės individualumo, o demokratijai niekad taip ir nepasisekė išugdyti tobulos valstybės, kurioje visi piliečiai būtų patenkinti. Kartais ima rodytis, kad visai nesvarbu, kokiomis bangomis gyvenimą liūliuosi, tam tikri akmenys stovės kaip stovėję. Kam apskritai tada tas bangas kelti? Ką gali žinoti, galbūt ir pats murkdymasis audrose yra vienas iš labiausiai nepajudinamų žmogaus esybės akmenų?
Fotografavo Ričardas Šileika
Nulipęs nuo tilto einu vėtros negailestingai apkramtytu pajūriu, lėtai dėliodamas kojas tarp sunešto dumblo, smulkių jūros gyvių lavonų ir leisgyvių žuvų. Visa tai atrodo tarsi milžiniško mūšio už gyvastį palaikai, tačiau ne tokie dideli, kad rūpėtų juos minantiems žmonėms. Žmonėms, kurie ne tik be perstojo veliasi į tarpusavio kovas, bet ir kenčia nuo vidinių priešpriešų. Tik jų kovų ir priešpriešų priežastys daug menkesnės: pavydas, geismas, neapykanta, bukumas…
Kelios moteriškės kažką burbėdamos kapstosi toje juodoje maišalynėje ieškodamos gintarų. Vienos randa, kitos – ne. Pastarosios burba kiek energingiau, kartkartėmis padarydamos keistą trūkčiojantį judesį ranka, laikančia pagaikštį dumbliams sklaidyti. Po batu sutraška išblyškusio jūros tarakono kiautas ir pasibaidžiusi varna pameta ankstyvus pusryčius. Akimirką susimąstau pažvelgęs į plekšnę išlestais viduriais. Juk žmogų taip pat gyvenimas pradeda lesti iš vidaus, o kūno suvartoti per daug nesiskubina. Kai kurie girtuokliai, narkomanai ir psichopatai nugyvena gana ilgą gyvenimą, nors jų gyvenimo traumos ir negailestinga aplinka iš jų vidaus tepaliko graužtuką, primenantį kažkur užgniaužtą ir pasislėpusią dvasią tik tiek, kiek reikia kitai pasitenkinimo dozei gauti. Dažniausiai tokie žmonės jau nebeatsitiesia ir po truputį gyvenimas sutirpdo jų tartum egzistavimo prasmės netekusius kūnus. Kiti gi įsijaučia į begalinį aukos vaidmenį taip profesionaliai, kad nuolatinė depresija jiems tampa pačiu geriausiu narkotiku ir pretekstu nieko neveikti, už nieką nesijausti kaltiems ar atsakingiems. Nors, kita vertus, gal žmogaus kūne visai nėra jokios kilnios ir didingos dvasios. Visai gali būti, kad žmogus gyvena tik vedamas įvairių troškimų, o kai nebegali savęs patenkinti moraliais ir visuomenei priimtinais būdais, griebiasi bet ko, kas suteikia pasitenkinimą. Kad ir aš, vaikštau sau patenkintas pajūriu, tinginiauju, įsitikinęs, kad tai man kelia pasitenkinimą, bet kartais tokiais rytais nebūnu tikras, ar toks vaikščiojimas iš tiesų kelia pasitenkinimą, ar mane tik veikia placebo efektas. Galų gale, jei pabandyčiau kokius nors greitesnio pasitenkinimo būdus, veikiausiai tapčiau nuo jų priklausomas, priprasčiau, kaip priprantama prie greito maisto. Tada turbūt nei poezija, nei vėjažuvės kaulų spalvos rytai man nebesuteiktų tiek džiaugsmo. O gal žmogaus fantazija stipresnė už primityvų pasitenkinimą? Gal visgi esama ko nors daugiau, ko be kūrybos niekada nepajaustum?
Fotografavo Ričardas Šileika
Sėdu į autobusą ir važiuoju namo. Kartais laikas nuo ryto iki vakaro prabėga taip greit, kad nė nepastebi. Ir šiandien taip. Rudens diena jau prieš valandą persimainė į nykų vakarą, o dabar dar ir lyti ima. Visai nestipriai, bet labai slegiančiai. Rodos, nieko daugiau ir negali daryti tokiu oru, tik miegoti arba depresuoti paklydęs savo gyvenimo beprasmybės apmąstymų ir rutinos labirintuose. Rankoje vartau mažyčio krabo kiautą. Nežinia kodėl užsimaniau šį audros kautynių įrodymą pasičiupti su savimi eidamas nuo jūros. Net tokiu oru jis išliko šviesus, lengvai paspalvintas rausva ir gelsva spalvomis. Visai kaip liepsnojanti saulė prieš jai paskęstant vasariškai gaivioje jūroje. Nors pati vasara jau baigėsi, o kiauto savininką kažin koks paukštis jau išlesė, jis vis dar spinduliavo gyvastį. Bent jau man susidarė toks įspūdis. Toks jausmas, tartum mano širdis dabar galėtų saugiai plakti pasislėpusi tame kiaute, o ne tirpti bejausmiame lietuje, kuris iškelia visa, ką buvai savyje suslėpęs ir seniausiai pamiršęs.
Išlipęs iš autobuso einu miško taku namų link. Kapišono nesidedu, negaliu pakęsti aplinką nustelbiančio sintetinio audinio traškesio. Plaukai greitai peršlampa ir rudens vėsa ima skverbtis tiesiai į galvą kiek išbudindama ir pagyvindama mintis. Rankoje vis dar laikau tą smulkų chitino gabalėlį. Dauguma lapų jau nukritę ir parudavę, bet vienas dar visas geltonas prilimpa prie kairiojo bato. Ne, aš ne plekšnė, o gyvenimui dar teks labai pasistengti, kad savo snapu pasiektų mano vidų. Sustoju prie pušies ir pusbalsiu nei sau, nei pačiai pušiai tariu:
– Prireiks daugiau nei pilko lietaus, kad…
– Kapt…
– Kapt…
– Kapt…
Mane pertraukia stambūs lašai, nukritę tiesiai ant galvos iš siūbuojančios medžio viršūnės. Nusijuokiu. Lietus vis savo… Ir gerai, tegu bando. Vieną dieną jam vis tiek pasiseks, bet kol kas mano gyvenimas priklauso tik man ir anksčiau laiko savęs visam tam pilkumui neatiduosiu.