Fotografavo Ričardas Šileika
„Kaleidoskopą“ rašiau kompiuterio ekrane ir savo galvoje. Pirmasis būdas kaip ir savaime aiškus. Dažniausiai vakare prisėsdavau prie kompiuterio, namuose ar kavinėje su puodeliu kavos ar kokio kito šilto gėrimo ir rašydavau. Na, o kitas būdas jau net ir man pačiam įdomesnis. Kūrinio idėjas nešiojausi galvoje labai labai ilgai. Klausydamas muzikos įsivaizduodavau, kas galėtų vykti, koks veiksmas, dialogas. Didžioji dalis to kūrinio parašyta klausantis tam tikros muzikos ir išgyvenant jos sukeltus jausmus. Pavyzdžiui, kūrinio pabaigą parašiau klausydamasis „Sea Power“ Want To Be Free. Netgi klasėje, ypač per literatūros pamoką, išgirdus įdomią eilutę ar mintį ar iš Kafkos, ar iš Granausko, ar iš Škėmos, visada mąsčiau apie tai, kas galėtų įvykti mano kūrinyje, o vakare telikdavo užrašyti taip gerai, kaip galiu.“ – taip apie savo kūrinį Kaleidoskopas Meno bangose pasakoja Adrijus Jalmokas, Jaunųjų filologų konkurso (Palanga, 2024) laureatas. Siūlome ištrauką.
– Tu atėjai! – tarė Sara, kai atsisėdau šalia jos ant suoliuko visiškai apleistoje parko dalyje. Tada buvo žiema. Šaltas ir atšiaurus vakaras su žvaigždėmis, sniegu, šniokščiančiu vėju medžiuose.
Ji sėdėjo tamsoje viena, be striukės, be kepurės, su vasariniais batais ir savo firminiu per dideliu megztiniu.
– Žinoma, kad taip, niekur kitur nenorėčiau būti, – atsakiau, – beje, kokio velnio tu be striukės?
– Tėvai apsipyko, man trūko gryno oro, – atsakė ji.
– Ir tu tiesiog… pamiršai striukę, kai lauke akivaizdžiai sninga? – nusijuokiau, bet iškart surimtėjau. – Kodėl mes vėl išėjome?
Pasakiau ir susmukau ant suolo, ištraukęs vieną ranką iš palto parodžiau jai, kad prisislinktų arčiau. Ji palindo po mano paltu ir aš apkabinau ją per pečius. Buvo šalta kaip ledas, mane iki kaulų net nudegino tas nelemtas šaltis.
-Todėl, kad atsinešiau kai ką, ko negalime turėti prie suaugusiųjų, gerasis pone, – atsakė ji į mano klausimą ir pabandė atsegti savo krepšį.
Ji buvo be pirštinių, o jos judesiai labai lėti. Jos rankos ryškiai raudonos, ir ji stengėsi įsikibti į užtrauktuką, kovodama su nuo šalčio sustingusiais pirštais.
Sėkmingai atsegusi kuprinę, ji ištraukė skaidraus stiklo butelį su alkoholiu. Žiemos oras apgaubė mus kaip vėsus apkabinimas, o Sara laikė butelį tarsi senovinį lobį. Snaigės šoko ore, švelniai leisdamosi ant žemės kaip milijonas išsibarsčiusių norų.
Galiausiai žaismingai nusišypsojusi ji padavė man butelį.
– Niekada nesi gėręs, ar ne? – paklausė ji, o aš patvirtinau papurtydamas galvą. – Na, tada tu pirmas išgerk. Pirmasis gurkšnis, Sebai. Tai didelis pasiekimas. Bent dabar žinosi, kaip vaizduot girtą.
Suabejojau, paskui atkimšau stiklinį butelį. Etanolio kvapas svaigino šaltame ore. Gurktelėjau, tikėdamasis kažko nuostabaus, kažko, kas galbūt paaiškintų, kodėl kai kurie žmonės dėl to sugriauna savo gyvenimą. Vietoj to, pasijutau it nurijęs skystos ugnies. Atsikvėpęs gaudžiau orą, bet gerklėje tebedegino. Sara krūptelėjo. Buvo šlykštu, tiek pamenu, jaučiau, kaip skrandis susitraukia iš panikos ir jis šaukia: ,,Kas tai? Ką tu darai?! Sustok tuoj pat, kvaily!“
– Stiprus, a? – pašmaikštavo ji.
Aš silpnai šyptelėjau:
– Taip, stiprus. Nelabai malonus jausmas, man labiau patinka arbata.
– Arbata? – nusijuokė Sara. – Daug praleidai, bičiuli. Už arbatos – platus pasaulis.
Toliau gurkšnojome tos skystos ugnies, ji su visu tuo susitvarkė kur kas geriau nei aš. Nenorėdamas jaustis atstumtas ar priversti ją jaustis nepatogiai, taip pat gėriau daugiau. Po kurio laiko jaučiausi šiek tiek apsvaigęs, gerti nebebuvo taip nemalonu, o mūsų žodžiai tekėjo svaiginančiai laisvai. Sara kalbėjo poetiškai šmaikštaudama ir savo šmaikštumu tapė pasaulį atspalviais, kurių niekada neįsivaizdavau esant arba buvau per daug blaivus, kad įsivaizduočiau. Spėju, dabar žinau, iš kur ji tiek daug žinojo apie mano girtų personažų nenuoseklumą.
Tylėdami žvelgėme į dangų. Ten spindėjo nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių. Jos liepsnojo pykčiu, degė džiaugsmu, švytėjo iš meilės ir blėso iš sielvarto. Kai kurios švietė ryškiai, nušviesdamos dangų aplink save, o kitos mirgėjo blankiai. Trečios ėmė ir užgeso, išnyko nakties gilumose ir beliko tik gražus prisiminimas, o jas pakeitę naujos ryškios žvaigždės.
– Kaip manai, kiek jų ten? – galiausiai paklausiau, pavargęs nuo tylos ir prisiminęs mūsų pokalbį autobuse vos prieš kelis mėnesius.
– Milijardai, – atsakė ji, – milijardai jų buvo, milijardai jų bus dar ilgai po to, kai mūsų čia nebebus.
– Viskas skamba taip… – užsikirtau, alkoholis strigdė mano smegenų veiklą.
– Gražu? – paklausė ji neatitraukdama žvilgsnio nuo šviesų.
– Norėjau pasakyti, kad tai baisu, – atsakiau. – Ten chaosas, deganti dujų, sprogimų ir ugnies košė.
– Tas pats, – pasakė ji ir nusišypsojo. – Chaosas gražus, kosmosas begalinis ir tobulas. Tame chaose yra tvarka. Vieni miršta, kiti šviečia iš naujo. Vieni šviečia labiau, kiti mažiau. Per tą didžiulę ir gražią erdvę jie apšviečia tamsybes ir kartu vienas kitą, tačiau visi yra tos pačios didžiosios šviesos dalis.
– Vis dėlto… argi nebaisu? – paklausiau. – Kas iš tos vienos žvaigždės? Tik dalis didesnės šviesos, kurios ji net nemato?
– Tikriausiai, bet pasėdėjus čia kurį laiką pasidaro daug aiškiau, – ji nutilo maždaug minutei, paskui tęsė. – Ir net jeigu taip, žvaigždei nereikia žinoti, kokios šviesos ji yra dalis, tai nenutolins dienos, kada ji ims ir užges. Nėra prasmės mąstyti apie švytėjimą, kai gali tiesiog šviesti.
Sniegu padengtas parkas tapo tylia auditorija mūsų vėlyviems naktiniams apmąstymams. Galvojau, ar ji ir savo eilėraščius rašė išgėrusi, nes tai buvo tokie pasauliai, kuriuose dar neteko buvoti. Tušti parko suoliukai stovėjo kaip stoiški liudininkai, gaudydami mūsų skambios tylos aidą. Tolimi miesto žiburiai mirgėjo kaip pamiršti žvaigždynai, pasiklydę nakties dangaus platybėse. Mėnulis atsiskleidė tarp krintančio sniego debesų.
Buteliui tuštėjant, Saros mintys darėsi vis gilesnės ir liūdnesnės, tarsi tolumoje siaučianti audra. Ji kalbėjo apie svajones ir laiko trapumą, o kiekvienas žodis buvo tarsi kruopščiai parinkta mūsų pokalbio simfonijos nata.
– Pavogiau tai iš tėčio, – nusijuokė ji, žiūrėdama į butelį. – Manau, bus vienu mažiau.
Aš nieko nekomentavau, tačiau net apgirtusios mano smegenys įžvelgė nedidelį susirūpinimą. Ji niekada nekalbėjo apie savo šeimą, išskyrus įprastas frazes: „tėtis padėjo ruošti namų darbus“ arba „mama pagamino pietus“. Aš taip pat niekada nesilankiau pas ją. Ji visada primygtinai reikalaudavo eiti pas mane arba išvis nesusitikti.
– Žinai, parašiau dar vieną eilėraštį, – prisipažino ji, o jos akys atspindėjo mėnulio šviesą.
– Kodėl nepasidalinai su manimi? – pakėliau antakį. – Maniau, mes susitarėm!
Sara nusišypsojo:
– Ketinau. Tiesiog reikėjo pridėti keletą baigiamųjų akcentų. Vakar būčiau tau jį davusi perskaityti mokykloje, bet muzikos mokytoja užlaikė per fortepijono pamoką, o tu tuo metu jau buvai išėjęs namo.
– Tu groji pianinu?
Ji linktelėjo galva:
– Dažniausiai klasikinę muziką, bet bandau viską. Tai mano maža paslaptis. Muzikos mokytoja padeda man laisvalaikiu be jokio atlygio.
Žavėjausi šiuo atradimu, nauju Saros veidu, kurio dar niekada nebuvau matęs.
– Kodėl man nesakei? – galop paklausiau.
Ji atsikvėpė, į žiemos orą nusklendė atodūsis.
– Kai kuriuos dalykus reikia puoselėti tyliai. Be to, tai nėra taip šaunu, kaip groti gitara.
– Na, kadangi paslaptis jau atskleista, gal galėtume kada nors pagroti? – paklausiau.
– O gal kartu sukurtume dainą? – Saros akys nušvito iš džiaugsmo, ji net paleido rankovių kraštelius.
Buvau nustebęs.
– Tu rimtai? Sara, matei, kaip aš rimuoju, juk esu beviltiškas! Jau nekalbant apie tai, kad dainuoju kaip dūstančių kačių kvartetas.
Ji linktelėjo galva, o mėnulio šviesa nutvieskė jos veidą.
– Galėtume sujungti tavo gitaros magiją su mano fortepijonu, o aš tau padėsiu dainuoti. Ką manai, Sebai?
Ir štai taip, žiemos vakarą svaigindamiesi saldžiu etanoliu mes susitarėme susitikti pas mane rytoj. Snaigės toliau šoko savo šokį, sukosi ratu lyg tylios melodijos natos. Sara padavė man iš rankinės suglamžytą popieriaus lapą.
– Gal galėtum dabar permest akim?
Paėmiau popierių ir permečiau akimis eilutes.
– Tai nerimuota.
Sara pakėlė antakį.
– Rimas? Kas sakė, kad poezija turi rimuotis?
– Žinai, aš esu klasikos gerbėjas, – atsakiau į jos klausimą ir sukikenau: – Rimų ir ritmų. Be to, iš tikrųjų klausausi mūsų literatūros mokytojos.
Sara dramatiškai atsiduso ir tarė:
– Na, pone Klasike, pasakykite man, ar patys žodžiai turi kokią nors prasmę?
Nusijuokęs perskaičiau jos eilėraštį, kuriame kiekvienas žodis skambėjo nerealiai, tarsi pranoktų bet kokią rimo schemą. Saros poezija buvo jos sielos atspindys, sudėtingas emocijų ir minčių šokis. Bet… šis eilėraštis buvo kitoks. Jis buvo liūdnas, kaip ir visi kiti, bet tuo pat metu kitoks. Liūdesio ir skausmo mišinys. Aš pažvelgiau į ją, o ji į mane.
– Sebai, kaip manai, geriau išsakyti savo mintis ir rizikuoti ką nors įskaudinti ar verčiau patylėti?
Ji paklausė neva pamiršusi apie savo eilėraštį mano rankose.
– Žinoma kalbėti, visuomet kalbėti, – atsakiau.
Ji priėjo arčiau, pasilenkė ir apkabino mano kaklą, jos gobtuvo rankovės užsitraukė aukštyn, jos šalta oda palietė mano, tamsoje vos buvo matyti mėlynės.
– Tokiu atveju aš tave myliu, – ir pasilenkė pabučiuoti, man nespėjus ištarti nė žodžio.