Kaip greitai apsisuka metų vežimo ratas… Konkursas ,,Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ 2023 metais surengtas jau trečiąkart. Esame dėkingi idėjos sumanytojams: Lietuvių kalbos draugijai, „Lituanistų sambūriui“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui bei rėmėjai Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.
Konkurso tikslai: 1) skatinti Lietuvos visuomenę, užsienyje gyvenančius lietuvius, taip pat kitakalbius Lietuvos gyventojus ir užsieniečius, besimokančius lietuvių kalbos, apmąstyti ir atskleisti savo asmeninį santykį su lietuvių kalba, domėtis lietuvių kalbos būkle, raida ir perspektyvomis; 2) skatinti kūrybinę raišką. Darbų laukiama ir iš Lietuvos, ir iš užsienio lietuvių bendruomenių, skiriamos dvi dalyvių grupės: mokiniai (5–12 kl.) ir suaugusieji. Konkursui pateikiamas darbas – laisvos formos rašytinis niekur anksčiau neskelbtas vienas tekstas. Darbų vertinimo kriterijai – originalumas, kūrybiškumas, šiuolaikiškas požiūris į kalbą, jos galimybes ir perspektyvas. Pradžia paskelbta balandžio 5 d., darbų laukta iki gegužės 31 d., baigiamasis renginys įvyko birželio 26 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Baigiamąjį renginį vedė mokytoja Irena Baltakienė, dalyvius sveikino LLTI direktorė, „Lituanistų sambūrio“ valdybos pirmininkė Aušra Martišiūtė-Linartienė, VLKK pirmininkė Violeta Meiliūnaitė, LKD valdybos pirmininkė Vilma Zubaitienė.
Aušra Martišiūtė-Linartienė kalbėjo: „Džiaugiuosi, kad vėl susirinkome Vileišių rūmuose, nes pasakojimai apie kalbą labai susiję su šiais rūmais, jų archyvais. 1904 m. čia įsikūrusi Vileišių šeima rūpinosi kalba, tautosaka, literatūra, menais ir daugybe kitų Lietuvai ir Vilniui svarbių dalykų. 1907 m. čia persikraustė Lietuvių mokslo draugija. Abiejuose LLTI pastatuose saugomi didžiuliai kalbos, tautosakos, literatūros lobynai – nuo seniausių folkloro užrašų, įrašų iki Kristijono Donelaičio ir Simono Daukanto rankraščių, Justino Marcinkevičiaus ir jaunesnių kartų kūrėjų asmeninių archyvų. Esame giliai ir tvirtai šaknimis įaugę į mūsų kultūrą, turime kūrybingai tęsti kalbos kūrėjų ir puoselėtojų misiją, tad galime tik džiaugtis, kad konkursas kasmet užbaigiamas šioje ypatingoje vietoje.“

LLTI direktorė Aušra Martišiūtė-Linartienė ir VLKK pirmininkė Violeta Meiliūnaitė. Fotografavo Aurelija Baniulaitienė
Violeta Meiliūnaitė į konkurso dalyvius kreipėsi tokiais žodžiais: „Lietuvių kalba yra labai įvairi. Kai ją bandoma sudėti į vieną lentynėlę, kurioje parašyta „bendrinė kalba“, viskas labai supaprastinama. Visi turime asmeninę gimtąją kalbą, kokį nors vietinį kalbos variantą. Visi turime stiprų kalbos tvarkytojo pradą. Eini gatve, išgirsti žmogų šnekant ir žinai: šitas iš Panevėžio, o tas iš Marijampolės. Tarsi niekas to specialiai nemokė, nebuvo kursų, kaip iš kalbos nustatyti žmogaus kilimo vietą, bet visi gebame atskirti savus, savesnius ir saviausius. Džiaugiuosi, kad galime kalbėti apie kalbą pačiais įvairiausiais būdais: daina, gestais, ilgesniu ar trumpesniu pasakojimu, o kitą sykį užtenka vieno sakinio ar net žodžio, kad būtų pasakyta visa tai, kas tą akimirką atrodo svarbiausia, ir ten sutelpa gausybė emocijų, galybė reikšmių ir santykių su viskuo, kas mus sieja. Kalbėti apie turtingas, stiprias, gelmes siekiančias lietuvių kalbos šaknis yra labai svarbu. Bet taip pat svarbu ir auginti lietuvių kalbos sparnus, kad atsispyrusi nuo šaknų, ji galėtų skleistis ir skristi, būti ir žavėti. Turime kalbą, kuria galime žavėtis patys ir galime ja sužavėti kitus. Džiaugiuosi jūsų darbais, nes tai yra meilės laiškai lietuvių kalbai.“
Šiais metais konkurso rengėjus pradžiugino išradingi vienos klasės kūrėjai. Tai Alytaus Dzūkijos mokyklos penktokai. Jie, įkvėpti mokytojos Renatos Dudzinskienės, sukūrė vingriausių pasakų ir net primenančių detektyvą istorijų apie kalbą. Kas galėtų pamanyti, kad Taisyklingoji kalba ir Netaisyklingoji kalba – tai dvi konkuruojančios seserys? Tokią pasaką sukūrė Oskaras Bakšys. Tėja Muzikevičiūtė pasakojo, kaip kalba skurdo ir išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Ji kalbos klausė: „Kaip tau sekasi? Ar tau viskas gerai? Aš tave myliu.“ Pasirodo, kalba – tarsi žmogus. Jai, kaip ir mums visiems, reikia meilės ir dėmesio. Justė Karvelytė pasakojo apie dvi kalbas, gerąją ir blogąją (taisyklingąją ir netaisyklingąją). Rokas Mačionis sukūrė istoriją apie Matą, kuris gyveno iš pradžių Anglijoje, o paskui pas senelį Lietuvoje. Matui labai nepatiko mokytis naujos kalbos, nes jis užaugo tarp angliškai kalbančių žmonių. O senelis, nors ir kaip jautė pasipriešinimą, vis tiek nenuleido rankų, mokė ir mokė anūkėlį lietuvių kalbos. Po kiek laiko Matas suprato savo kalbos vertę ir labai stipriai ją pamilo – jos skambų žodį, grakštų raštą. Germantas Jakubauskas sukūrė istoriją, kad mieste vyko kalbų loterija, kur galima buvo laimėti tūkstantį įmantrių žodžių. Elenos Klimavičiūtės pasakoje lietuvių ir anglų kalbos pradėjo ne kariauti, o bendradarbiauti: „Anglų kalba papasakojo kitoms pasaulio kalboms, kad yra tokia lietuvių kalba. Ji pasakojo, kokia lietuvių kalba yra graži, bet labai sunki. Paprašė kitų pasaulio kalbų su ja bendradarbiauti, todėl paskolino daug žodžių – naujadarų, pavyzdžiui: mėsainis, naršyti, tymsai, zūmai…“ Brigita Kibauskaitė pasakojo istoriją, kaip „seniai seniai gyveno sena lietuvių kalba. Žmonės lietuviškai beveik nekalbėjo, nerašė, net lietuviškų knygų neskaitė, vaikai mokyklose, darželiuose kalbėjo, rašė, skaitė angliškai ir rusiškai. Visur tvyrojo liūdesys ir tamsa.“ Gimė nepaprasta mergaitė ir kalbėjo lietuviškai, nes „gėda svetimomis kalbomis kalbėti, o savos gerai nemokėti“. Tada ir kiti pradėjo lietuviškai kalbėti.
Vilniaus Radvilų gimnazijos 9v klasės mokinys Kajus Januška (mokytoja Jurgita Juknevičienė) sukūrė brandų rašinį apie tai, kad „mūsų balsas yra kaip asmeninė identifikavimo kortelė, nes kiekvienas žmogus turi skirtingą balsą ir kalbėjimo būdą“. Iš balso atpažįstame žmogų. Iš pradžių klausome ir girdime kitų balsus, vėliau patys pradedame kalbėti gimtąja kalba.
Sulaukėme rašinio ir iš toli. Kavano lituanistinės mokyklos „Gintarėlis“ (Airija) mokinė Skaistė Kazakauskaitė (mokytoja Rūta Keršienė) aiškinosi, kodėl anglų kalba dominuoja, bet teigė: „Lietuvių kalba gyvuos dar labai ilgai. To jai ir linkiu.“
Vilniaus Simono Daukanto progimnazijos 6e klasės mokinė Arina Utovkaitė rašinyje „Gimtosios kalbos čiulbėjimas“ tvirtino, kad, išmokusi kalbėti, įsiliejo į visos Lietuvos simfoniją: „Aš galiu bendrauti ir čiulbėti savo gimtąja kalba su visais.“ Iveta Utovkaitė rašinyje „Aš gimtosios kalbos pasakos kūrėja“ rašė, kad kalba – tarsi melodija. Pirmieji ištarti gu gu, vėliau kiti prasmingi žodžiai. „Kaip kompozitorius kuria dainą, taip kiekvienas iš mūsų kuriame kalbą.“ Kai pradėjo groti dideliu instrumentu – pianinu – tada ir pajuto, kad garsai yra simfonija. Andante (ramiai), vivace (energingai), grave (liūdnai). Do – kalba, Re – vienybės motina, Mi – pilietiškumo tėvas, Fa – valstybės sargas“. Mokines konsultavo mokytoja Viktorija Noreikevičiūtė.
Vilniaus Radvilų gimnazijos III klasės mokinė Žydrūnė Bakšenskaitė (mokytoja Daina Alksnė) samprotaujamojo pobūdžio rašinyje „Mano kalba arba malda“ rašė: „Sako, kad yra pasaulyje viena kalba, kuria susišneka visur. Šypsena. Nesutinku. Retas lietuvis nusišypso.“ Mokinė teigia, kad mylėti gimtąją kalbą reikia, antros tokios nebus, nes būtent ja kalba meilė, baimė, tikėjimas, liūdesys, pyktis – jausmai, kuriuos geriausiai gali perteikti savo kalba.
Suaugusiųjų grupėje jau ne pirmą kartą džiugino alytiškė Scholastika Kavaliauskienė. Rašinyje „Nudzūkinti ar sudzūkinti“ juokiamasi iš politikų, kurie, vaikydamiesi populiarumo, nori suartėti su paprastu žmogumi, tai vis ima be atvangos „dzūkuoti“. Net jos suolo draugas paskelbė karą garsams c ir dz, tik jau atvirkštinį: militija – milicija, Nedzingė – Nedingė, Vidzgiris – Vidgiris. O juk tarmės suteikia kalbai spalvų. Negėda lietuviškai kalbėti su dzūkiškos šnektos prieskonio trupinėliais.
Ūdekų kaimo (Pakruojo r.) pasakotoja Vilija Kaškelytė-Narvydienė prisipažino: „Aš es kilima no Lionkavos parapijos, Ūdekų kaima, viena su tok’ pavadiniom par viso Lietuvo.“ Jos rašinį gražia šiaurės panevėžiškių šnekta perskaitė Janina Vileikienė – Lietuvos audiosensorinės bibliotekos kultūrinių veiklų kuratorė, pati kilusi iš netolimo Pakruojo. Rašinys padvelkė šimtmečių išmintimi ir ateities viltimi. Rašinyje pasakojama, kaip kaimo moterys susirenka giedoti gegužinių pamaldų, kaip bėga kaimo gyvenimas, džiugindamas, rodos, kasdienėmis smulkmenomis.
Tarmiškai parašytas ir Ievos Jankauskienės rašinys „Mano meilė tiktai Dzūkija“. O tą nuostabią tarmę paveldime iš protėvių. Į jų kraštą visada traukia sugrįžti. Kaip ir katiną Abudėlį: „Išsibūna pas kaimynkas mergas, bet grįžta peliauti į gimtuosius namus.“
Išbandė konkurse plunksną ir vilnietis žurnalistas Povilas Sigitas Krivickas. Rašinyje „Mūsų kalbos grožis ir nemalonūs riktai“ autorius kūrybingai pasišaipė iš įkyrių kalbos madų esą, pakankamai, ta prasme, šiandien dienai ir kt. Jis sakė: „Per 60 metų, kuriuos praleidau Lietuvos spaudoje ir radijuje, teko matyti daug rašinių, braukyti juos ir paleisti į gyvenimą arba sustabdyti. Bet kai pasižiūri į savo rašinius, matai, kad jie menki ir visada yra kažkas aukščiau. Skaitydamas kitų rankraščius, aš kartais kimbu prie netiksliai pavartotų žodžių, kalbos riktų (klaidų, netikslumų), kurie rėžia akį, ir savo įspūdžius išreiškiu eilėmis.“
Rytis Pivoriūnas tiriamąjį darbą primenančiame rašinyje „Žodžių kerai“ pateikė ištisą sąrašą tarptautinių žodžių, keistinų lietuviškais: muziejus – laikintojas, vitrina – laikintuvė, laikena, langena, žavėjosi lietuvynu, tai yra žodynu be tarptautinių žodžių.
Į poetinį žodžio pasaulį nukėlė Lina Buividavičiūtė. Esė „Kaip Jokūbas su angelu“ ji klausė: „Kaip kalbėti apie kalbą, naudojant jos pačios išteklius? Nėra distancijos, visa yra kalboje, su kalba.“ Rašinys panardino į daugybę kultūrinių kontekstų, priminė, kad mūsų santykis su kalba – kaip to Jokūbo, kovojančio su angelu. Nepabėgsime nuo savo kalbos, esame žodininkai, kalbos kūrėjai. Būtų smagu, jei susikalbėtume, jei suprastume, ką sakė žmonės prieš šimtmečius ir „Akšę manęspi“ suprastume ne kaip šaradą, o kaip kvietimą ateiti, bendrauti, draugauti“.

Dainuoja dzūkai – Rita Černiauskienė ir konkurso laureatas Vytautas Černiauskas. Fotografavo Aurelija Baniulaitienė
Vytautas Černiauskas (Merkinė) esė „Dunojaus keltininkas“ atsargiai mėgino užmegzti kalbą su kalba: „Esu kalnas ir upė. Esu ir namie sėdinčių svajotojų poezijoje ir dulkėmis aplipusio piligrimo krepšyje. Keldamas tave per Dunojų, noriu, kad padainuotum man. Ir tu dainuoji. Apie žirgus, apie žydinčius sodus, kukuojančias gegutes. Dainuvė? Klausiu. Tu tyli, nieko nesakai.“
Tradiciškai skambėjo dainos, buvo skaitomos rašinių ištraukos. LKD valdybos sekretorė Rita Urnėžiūtė dėkojo renginio rėmėjams, ir įteikusi dalyviams ir laureatams padėkas bei dovanas, priminė, kad konkurso darbai bus skelbiami žurnale „Gimtoji kalba“ ir portale „Meno bangos“.
Renginį apibendrino LKD valdybos pirmininkė Vilma Zubaitienė: „Turėjo būti įdomu vertinti tuos darbus, nes kiekvieno vertintojo sprendime atsispindi ir jo paties asmenybė. Puiku, kad buvo tartasi, susitarta ir išrinkti geriausi, ypatingi darbai. Vilniaus universitetas visada laukia jaunų žmonių, besidominčių lituanistika. Mūsų, kaip universiteto dėstytojų, tikslas yra ugdyti žmones, kurie skleistų lietuvišką žodį. Dažnai prisimenu savo profesorės Evaldos Jakaitienės mintį, kad žodis yra vienas iš didžiausių žmonijos stebuklų. Linkiu branginti ir auginti tą stebuklą“.
Skelbiame konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ laimėtojus.
Mokinių grupė
I vieta. Iveta Utovkaitė, Arina Utovkaitė (Vilniaus Simono Daukanto progimnazija, konsultavo mokytoja Viktorija Noreikevičiūtė).
II vieta. Žydrūnė Bakšenskaitė (Vilniaus Radvilų gimnazija, mokytoja Daina Alksnė).
III vieta. Oskaras Bakšys, Justė Karvelytė (Alytaus Dzūkijos mokykla, mokytoja Renata Dudzinskienė).

Vileišių rūmai. Dabar – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Nuotrauka iš www.vilniusgo.lt/2017/10/08/vileisiu-rumai/
Suaugusiųjų grupė
I vieta. Vytautas Černiauskas (Merkinė).
II vieta. Lina Buividavičiūtė (Vilnius).
III vieta. Povilas Sigitas Krivickas (Vilnius), Vilija Kaškelytė-Narvydienė (Ūdekai).
Kūrybinis konkursas „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ baigėsi. Lauksime susitikimo kitais metais. Akšę manęspi!
Irena Baltakienė
Straipsnis spausdintas žurnale „Gimtoji kalba“ (2023 m. Nr. 7).