Fotografavo Ričardas Šileika
Nuo vaikystės mokausi gimtosios kalbos. Mama pasakojo, kaip mane išmokė pirmųjų garsų. Pirmasis mano ištartas garsas skambėjo gu, gu – man tai tarsi žmogaus balsu kuriama melodija. Pagalvojau, kad mūsų kalbėsena yra tarsi muzikos garsai, nes mes kiekvienas turime savitą balso intonaciją, savitai tariame garsus, juos vainikuoja kiekvieno skirtingas balso tembras. Kaip kompozitorius kuria dainą, taip visi mes kuriame kalbą.
Kai kalbu, jaučiu kiekvieną savo ištartą garsą. Kiekvienas tarsi paukštis paleistas garsas sušildo mano širdį, nes turėdama savo gimtąją kalbą esu išskirtinė, kalba tarsi mano dalis. Ypač stiprus santykis su kalba užsimezgė, kai šešerių metukų pradėjau mokytis groti dideliu instrumentu. Tuomet jo pavadinimas man skambėjo labai išdidžiai – pianinas. O galėjimas savo gležnais piršteliais paliesti klavišą – stebuklas. Mano grojami muzikos akordai ir kartu tariami kadaise protėvių sukurtų dainų kad ir labai paprastučiai žodžiai ūčia ūčia groju, aš ūčia lia lia groju… man leidžia pasijusti gimtosios kalbos pasakos kūrėja, nes aš vienintelė galiu taip ištarti žodžius, galiu juos papuošti muzika. Kai esu rami ir susikaupusi aš groju andante, kai aš – skubanti ir jaučiu viduje laimę, skamba vivace, o kai dūšia liūdi, galima išgirsti mano grojamus grave garsus.
Kai dainuoju dainas, kurios pasakoja apie laukus ir kaimą, mintyse matau močiutės kaimą, laukus po kuriuos mėgau palakstyti ir padūkti. Ir užuodžiu tuos šiltus blynelius, užmaišytus su močiutės pamelžtu pieneliu, iškeptus ant kaimiškos krosnies. Kokią galią kiekvienas iš mūsų turi – tarti ar dainuoti savo gimtus žodžius…
Grodama aš jaučiu savo kalbą, muzikos garsuose aš girdžiu a, bė, cė ir visas kitas abėcėlės raides. Muzika ir lietuvių liaudies dainos mane artina su gimtąja kalba. Grodama jaučiu pirštais tą kalbą. Grodama pianinu lietuvių liaudies dainas jaučiu dalelytę savo gimtosios lietuvių kalbos. Kiekvieną kartą grodama šiuo dideliu ir garsiai skambančiu instrumentu, aš vis dar artėju prie savo kalbos. Mokytoja man sakydavo: „Grok, nebijok sukurti naujų garsų, tu juk groji lietuvių liaudies dainas, pajusk, kokia tu artima su lietuvių kalba.“
Grodama garselius girdžiu žodžius:
do – tai kalba, kuri yra bendras meilės ryšys
re – vienybės motina
mi – pilietiškumo tėvas
fa – valstybės sargas
Kiekviena styga – vis naujas garselis, kuris pripildo mano širdį ir leidžia kurti. Aš klausausi ir kuriu muzikos ir kalbos pasaką.
Iveta Utovkaitė
Vilniaus Simono Daukanto progimnazija
Konsultavo mokytoja Viktorija Noreikevičiūtė
Tekstas spausdintas žurnale „Gimtoji kalba“ (2023 m. Nr. 10)
Konkurse LIETUVIŠKOS ISTORIJOS: PASAKOJIMAI APIE LIETUVIŲ KALBĄ šis tekstas mokinių grupėje pelnė I vietą. Daugiau apie konkursą skaitykite čia https://www.menobangos.lt/irena-baltakiene-akse-manespi/