12 esminių gyvenimo knygų? O, kaip įdomu, tariau sau, reikia pabandyti. 12 – toks gražus skaičius, įstrigęs nuo vaikystės, nuo dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių… O kai pamėginau tą sąrašą sudaryti, paaiškėjo: tai neįmanoma! Ir pasielgiau gal ne visai sąžiningai, greta tų dvylikos minėdama kitus autorius ir skaudama širdimi palikdama už borto daugybę numylėtų, prisimenamų, cituojamų…
Raides pažinau anksti ir lengvai, stebindama tėvus ir kaimynus, bet paskui man jos niekaip nelipo nei į skiemenis, nei į žodžius… Kiek mane dėl to lupo, kiek ašarų išliejau, ilgai reikėtų pasakoti. Bet į pirmąją klasę žengiau ne tik mintinai
mokėdama „Saulutę“, – skaičiau viską, kas pasitaikė. Mokyklos bibliotekininkė man nedavė storesnių knygų, o tų plonyčių užtekdavo pusvalandžiui. Štai tada ir pradėjau prašyti tėvų, kad iš miesto lauktuvių parvežtų knygų. Parveždavo, nors kapeikos mano vaikystės kolūkiečių namuose kišenių nedraskė. O aš skaičiau tai, ką parveždavo: neretai storus romanus arba iš pelių apgraužto, palėpėje pamesto tėvo jaunystės fanerinio lagaminėlio išlukštentas prieškarines knygas. Po to, kai iš to lagaminėlio ištrauktą Lietuvos kariuomenės albumą su klasioku Remigijum išmainiau į spalvotą anglišką pasakų knygelę, gal iš kokio siuntinio, nežinau, lagaminėlis dingo amžiams, ir man jo iki šiol gaila labiausiai iš visų per ilgą gyvenimą prarastų daiktų… O visa ta įžanga tam, kad prisipažinčiau: esu knygų žiurkė! Tikra tikriausia, per gyvenimą sugraužusi gal milijoną ar kelis milijonus knygų, pavydinti visiems, kas ir po keleto metų gali papasakoti knygos siužetą. Man siužetai neįstringa– nei gyvenimo, nei knygų. Lieka kažkas nenusakomo, talento blyksniai, nuotaika, vaizdiniai…
Didvyriškai sukandusi dantis, bandau išskirti 12 gyvenimo knygų, žiauriai skanių(kas tai yra, žino tik knygų žiurkės).
1.K.Kubilinsko„Varlė karalienė“ ir visos kitos mano vaikystėje išleistos jo knygos. Tik nereikia manęs auklėti – pokario tragediją gerai žinau; tada, aišku, nežinojau, bet sutarkim: talentas sau, biografija sau. Tokio tobulo, linksmo eiliavimo niekas daugiau neįvaldė, norėjos ne tik skaityti, bet ir vaidinti: „Visos varlės kvarkia, visos varlės verkia, kad varlytė Kurkulytė už karaliaus teka.“ K.Kubilinskas įvedė mane į poezijos pasaulį, ačiū jam.
2.H. K. Anderseno „Sniego karalienė“(knyga, kurią mama dovanojo Kalėdoms) ir visos jo knygos, kurias skaičiau ir savo dukrai. Andersenas kaltas, kad nekertu eglutės, kad žinau, jog alavinis kareivėlis turi meilės kupiną širdį, o gėlės nėra tik mieganti gyvybės forma. Įtariu, jog Andersenas kaltas ir dėl to, kad tapau vaikų rašytoja ir iki šiol mėgstu pasakas.
3.O.Lutsas, estų klasikas, ir jo nuostabusis „Pavasaris“. Joje be galo daug šviesos ir meilės gyvenimui, vaikystei.
4.S.Nėris. Visa jos kūryba, nuo eiliuotų pasakų iki „Prie didelio kelio“. Didelė poezija, ką čia bepridursi. „Veža“, kaip dabar sako.
5.P.Cvirka, „FrankKruk“ ir „Nemuno šalies pasakos“. Jo humoro jausmas nepakartojamas!
6.V.Mykolaitis-Putinas, jo vėlyvoji poezija, ne visa mano mokyklinėj jaunystė leista ir išleista, bet atrasta gal devintoj ar dešimtoj klasėj, rašant darbą Jaunųjų filologų mokyklai. Atrasta visam gyvenimui.
7.A. Ambraso „Žeme, nepalik mūsų“ –kukli pomirtinė knygelė iš Pirmųjų knygų serijos, septyniolikmetės praryta per vieną vakarą. Ar galėjau tuomet nujausti, kad po daugelio metų likimas suves su Arvydo studijų draugu Petru Gintalu, ir mes abu skaitysime amžinai jauno poeto eilėraščius jo atminimo vakare Vilniuje: „Aš negirtas, bent neatrodo, tik lietpalčio nepavelku balto…“
8.V.Mačernis, jo „Vizijos“, jo knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“, mano šviesaus atminimo istorijos mokytojo, keistuolio knygiaus Algimanto Žemaičio padovanota man, neva vilčių teikiančiai Skaudvilės vidurinės mokyklos jaunajai poetei. Ką bepridursi, tik aklas, kurčias ir durnas gali nejaustiV.Mačernio didumo…
9.A.Mackus, jo kukli sovietinėj Lietuvoj išleista knygelė „Poezija“ bjauriai rudu dryžuotu aplanku. Tik po daugelio metų a.a. G. Vėžys, A.Mackaus fondo valdytojas, atsiųs man neįkainojamą dovaną: jo dar A.Pagėgio slapyvardžiu išleistą pirmąją knygelę „Elegijos“ ir gražiai iliustruotą, berods, dail. V.K.Jonyno, „Augintinių žemę“. Tos knygos turbūt brangiausios mano bibliotekoje, o aš vis kartoju, kad jokios žemės atlaužos nepasiimsiu ir nieko neturėsiu savo, nors žemei iškritęs sniegas ir man baltavo…
10. D. Kajoko „Poezija, o gal ne ji“. Įžūliai susimedžiojau autografą, pripuolusi renginy prie sutuoktinių Kajokų ir per pusę sakinio nutraukusi autoriaus žmoną, už ką seniai noriu atsiprašyti. Juktik Kajokas galėjo parašyti: dar penkios minutės nakties… Tai apie meilę, kas nežinot.
Pala, o O.Baliukonytės „Iš kelio dulkių“, J.Strielkūno „Vėjas rugiuos“, A.Miškinis,S.Geda, J.Aistis,R.Danys, V.Daujotė, S.Stulpinas ir kiti? Kur rusų Sidabro amžiaus poetai?
11.N.Nabert „Kartūzų maldos“ ir „Odilės“ neseniai labai gražiai išleista G.Narekaci „Sielvartingų giedojimų knyga“. Poezija, kuriai tūkstantis metų ar kiek mažiau, padariusi man didesnį įspūdį nei Biblija. Narekaci vertė S.Geda, kaip ir Koraną, tai turbūt irgi daug pasako.
12.Tebus F.Pessoa „Nerimo knyga“, nuostabiai išversta A.Musteikio, net seilė varva nuo kalbos gražumo skaitant. Bet ne dėl to ji šitam sąraše. Žiūriu į knygos veidrodį ir matau save. Deja…
Už borto liko daugybė svarbių knygų, ypač filosofų, užsienio autorių, žinynų ir kitokių veikalų protui. Reikėjo rinktis– Metzlerio filosofijos žinynas ar plona eilėraščių knyga. Rinkaus širdį, t.y. eilėraščius… Rinkaus daugiau lietuvių autorius, nes įtariu, kad jie visada buvo svarbesni man, nes savesni. Savi marškiniai, kurie, kaip žinome, visada arčiau kūno.
O šiaip knygų ryti niekam nepatariu. Jos gadina žmogaus gyvenimą, daro tave labai jautrų ir dėl to labai pažeidžiamą. Tampi botaniku. Žole tarp kitų smilgų… Nebent skaitai, kaip uždirbti milijoną, cha cha. Bet man jau po laiko… Liga chroniška ir nebepagydoma.
Onos Jautakės kūrybą skaitykite čia
https://www.menobangos.lt/ona-jautake-ir-jos-haiku-improvizacijos/
Daugiau apie Oną Jautakę skaitykite čia