Fotografavo Ričardas Šileika
Indrė Zalieckienė rašo eiliuotas knygas vaikams ir pati jas iliustruoja. Jos dėmesio centre – su pasauliu ir jo iššūkiais susipažįstantis šiuolaikinis vaikas. Debiutinė Indrės Zalieckienės knyga „Kapt kapt kapt“ tapo Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuoto Pirmosios knygos konkurso nugalėtoja ir yra dovanojama Lietuvos naujagimiams kaip projekto „Knygų startas“ dalis. 2020 m. poetė pelnė Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią debiutą. Eilėraščių rinkinys „Kaip sutramdyti žvėryną?“ tapo 2021 metų knyga vaikams.
Savo knygų dvyliktuką ji pristato taip: „Vienos šio dvyliktuko knygos atminty įstrigo savo turiniu, kitas įtraukiau dėl su jomis susijusių prisiminimų. 1–4 yra mano vaikystės knygos. O likusios – pastarųjų septynerių metų knygos.“
1. Anzelmo Matučio „Margaspalvė genio kalvė“. Mama man ją skaitė nuo mažų dienų. Daug kartų. Nemažai eilėraščių mokėjau atmintinai jau nuo trejų. Kai mano knygelė „Kapt kapt kapt“ laimėjo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotą Pirmosios knygos konkursą, sužinojau, kad komisija sudvejojo, ar tas eilėraštis kartais nenurašytas nuo Matučio raštų. Štai ką žmogui gali padaryti dažnas eilėraščių skaitymas nuo ankstyvos vaikystės.
2. Pasaulio pasakų serija. Slovakų, vengrų, anglų, austrų, persų, abchazų, kirgizų, indų, turkų ir daugybės kitų tautų pasakos. Manau, kad tose liaudies pasakose rasdavau pastovumą ir saugumą. Juk kad ir kokią pasaką imdavau skaityti, žinojau, kad dažniausiai du kartus pagrindiniam veikėjui nepasiseks, o trečiąjį – pasiseks, ir beveik visada viskas baigsis laimingai.
3. Fransis Scott Fitzgerald – „Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai“. Šią knygą vieną vaikystės vasarą atostogaudama pas močiutę radau Subačiaus bibliotekos apatinėje lentynoje. Buvo neišvaizdi maža knygelė iš fantastikos skyriaus, kurio šiaip privengdavau, bet tąsyk, matyt, neberadau, ką skaityti. Nuoširdžiai nustebau, kai Holivudas pagal ją sukūrė filmą, nes nuo vaikystės buvau naiviai įsitikinusi, kad be manęs apie ją daugiau nelabai kas ir žino.
4. Anglų–lietuvių kalbų žodynas. Paauglystėje nebuvo interneto, o aš labai norėjau išmokti per radijo stotį „M-1“ transliuojamų dainų žodžius. Todėl įsirašydavau dainas į kasetę, leisdavau ir stabdydavau po daugybę kartų, kol užsirašydavau visą dainos tekstą. Tada naršydavau anglų–lietuvių kalbų žodyną ieškodama teisingos tų žodžių rašybos ir vertimo. Manau, kad taip išmokau anglų kalbą.
5–6. Guzel Yakhina – „Zuleicha atmerkia akis“. Išskirtinio vaizdingumo knyga. Skaitydama ją labai ryškiai mačiau aprašomus vaizdus, scenas. Su niekuo nesulyginama patirtis. Nebent su tos pačios autorės knyga „Mano vaikai…“
7. J. Scott – „Habit stacking“. Šią elektroninę knygą įtraukiau į sąrašą dėl jos atsiradimo istorijos. Ją tinklalapyje „Amazon“ būdamas vos ketverių spaudinėdamas atsitiktinius klavišus nupirko sūnus, man nematant prisėdęs prie kompiuterio. Teko perskaityti. Pasirodė, kad tai knyga apie savidiscipliną. Pasibraukiau daugybę dalykų! Ir gal net pritaikiau.
8–9. Sven Nordqvist – „Lapių medžioklė“ ir „Petsono tortas“. Dvi knygos, kurias kaimynė paskolino skaityti sūnui prieš miegą. Abi jos kas kartą mane prajuokina balsu. Kai leidykla pakartojo leidimą, nusipirkau, kad turėčiau savo bibliotekoje. Taip Sven Nordqvist tapo mano mėgstamiausiu vaikų knygų autoriumi. Jo knygose mėgstu viską – ir tekstą, ir iliustracijas.
10. Cori Doerrfeld – „The rabbit listened“. Paveikslėlių knyga apie išbuvimą šalia to, kam sunku. Knygos formatas sufleruoja, kad tai turėtų būti knyga vaikams, bet aš manau, kad ji visgi labiau skirta tėvams. Juk kartais nėra lengva susilaikyti nekišant savo trigrašio, patarimo, nesiūlant problemos sprendimo. O tiesiog pabūti šalia.
Indrė Zalieckienė
11. Germano Zullo ir Albertine – „My little one“. Minimalistinė knyga apie mamos ir sūnaus ryšį. Tekstas taupus, o kuklios iliustracijos pieštos paprastu pieštuku. Bet emocinė jėga prilygsta galingam kriokliui.
12. „Brolis“. Kai dar nebuvo išleista nė viena mano knyga, savo broliui gimtadienio proga parašiau ir iliustravau knygelę apie jo ir mano draugystę. Suformatavau kaip tikrą knygą ir atspausdinau 4 egzempliorius kietais viršeliais fotoknygų paslaugas teikiančioje įmonėje. Laikydama ją rankose pasakiau sau – tai va, koks jausmas matyti savo pavardę ant knygos (kad ir netikros) viršelio. O po 11 mėnesių su „Kapt kapt kapt“ laimėjau Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Pirmosios knygos konkursą ir netrukus mano pavardė atsidūrė jau ant tikros knygos viršelio 16000 egzempliorių tiražu. Sakyčiau, repeticija pavyko.