Fotografavo Ričardas Šileika
Kada pradėjau skaityti – neatmenu, atmenu tik, kad darželyje „gamindavau“ knygeles. Užtat gerai atmenu tą dieną, kai pirmą kartą pajutau skaitąs mintimis. Kaip tuo metu buvo įprasta (turbūt tai buvo pirmos klasės antroji pusė?), per pertrauką vaikštinėjome ratais, o aš turėjau humoristinių poemų knygutę, kurios autoriaus dabar nepamenu, bet ten buvo pasaka apie kurmiuką ir saulę, apie delfinų pokalbį apie dykumą („Susitikę vandenyne kartą kalbas du delfinai – vienas tarė: ten, kur dykumos, būna daug nuostabių dalykų, pagalvoki, balandėli, žuvys ten gyvena smėly, rausia urvus sau erdvius, – bet bičiulis jo guvus pašnekovą greit nutraukia: nemeluoki, mielas drauge, jos tenai ant medžių auga.“). Ir staiga jaučiu, kad man nebereikia judinti lūpų! Visada mėgau ritmą ir skambesį, dėl to vaikystėje skaičiau (ir klausiau) daug poezijos, paprastai ji buvo romantinė – herojinė: tėvai ar vėliau jau pats – pasileidžiu plokštelę, užsidedu ausines ir klausau: Maironį, A. Mickevičių ar kokius vaikiškus spektaklius. Kai ėmiau skaityti savarankiškai, skaitydavau viską, ką tik rasdavau: Prano Mašioto knygynėlį, „Drąsiųjų kelius“ (klasikinių ir nuotykinių knygų serija), „Horizontus“ (kelionių knygų serija) ir visa kita, ką
Su draugais Gintautu ir Antanu Skodinių kaime. Asmeninio
albumo nuotrauka
rasdavau tėvų ir draugų bibliotekose. Atskira istorija – skaitymai kaime, kuriems nebuvo daug laiko, nes reikdavo žvejoti, skinti serbentus ir vilkti visą kitą miesčioniuko katorgą, tad ten esančias knygas suskaitydavau po keletą kartų. Tarp tokių buvo ir A. Vienuolio „Kryžkelės“, ir F. Carsac „Eldorado liūtai“.
Žinoma, labai sunku sudaryti savo „dvyliktuką“ ir jame viską aprėpti. Bet nusprendžiau pamėginti tą padaryti chronologiškai – keliausiu nuo ankstyvųjų skaitinių iki vėlyvesniųjų, ir matysim, kokios knygos čia sukris. Vėlgi, nereikėtų įsivaizduoti, kad knygos keliauja nuo geresnių prie geriausių: jos visos man labai vertingos, nors turbūt jokių stebuklų ar užslėptų raštų neatskleisiu.
- Martynas Vainilaitis – „Bruknelė“. Kaip sakiau, visada mėgau poeziją, o mokykliniais metais man net teko susipažinti su Martynu Vainilaičiu, kai jo jubiliejui buvo filmuojama Lietuvos televizijos laida. „Bruknelė“ man taip patiko, kad didžiąją jos dalį moku mintinai, ir, žinoma, tas mitologinis pasaulis pateko ir į mano knygas, pirmiausia – Gugio nuotykius. Aš iki šiol juo neatsigrožiu ir iki šiol man ausyse skamba T. Vaisietos ir N. Gelžinytės balsai.
Petras Tarasenka– „Pabėgimas“. Esu ne kartą minėjęs, kad ši knyga vaikystėje man dovanojo daugiau meilės Lietuvos istorijai nei visos istorijos pamokos. Būtent ji žadino ankstyvąją svajonę tapti archeologu ar istoriku. Netapau, bet nepamiršau, ir, vėlgi, istorinė tematika ar žaidimas istoriniais dalykais ateina į visas mano knygas.- John Wyndham– „Trifidų dienos“. Vienas iš pirmųjų susidūrimų su moksline fantastika ir antiutopija. Žmonės ir išlikimas sugriuvusiame pasaulyje – tema, vis nepaleidžianti ir šiomis dienomis.
- Vincas Mykolaitis-Putinas – „Altorių šešėly“. Turbūt pirmasis lietuviškas mokyklinės programos kūrinys, kurį skaičiau su malonumu. Kitų programinių kūrinių ir vengdavau, ir nepatiko.
- Andrzej Sapkowski– „Raganius“ (ciklas). Laužyti žanro standartus, apipinti jį šiandienos ir istorinėmis paralelėmis. Žaviuosi šio autoriaus talentu ir manau, kad Europos fantasy lobiuose jis – geriausia, ką turime.
- Balys Sruoga – „Dievų miškas“. Dar viena „mokyklinė“ knyga, prie kurios baisu liestis iš naujo, bet kuri paliko neišdildomą įspūdį.
- Umberto Eco– „Fuko švytuoklė“. Dabar net sunku pasakyti, kuo ji man taip patiko. Gal sąmokslo teorijos dekonstravimu? Skaičiau seniai, detalių neatmenu, susipynė ir su kitomis U. Eco knygomis, bet įspūdis buvo didžiulis ir vis planuoju sugrįžti.
- Terry Pratchett– „Mažieji laisvūnai“. „Disko pasaulio“ negali nepamėgti, deja, lietuviškai jų išleista vos keletas, dar mažiau jų išversta taip, kaip dera versti genialų humoristą, humanistą ir fantastą. „Mažieji laisvūnai“ ir „Skrybėlė, pilna dangaus“ – kaip tik tokios.
- Simon Sebag Montefiore– „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“. Tai – publicistika, labai stipri publicistika, pasakojimas apie Staliną ir jo artimiausią aplinką. Toks įtaigus, kad tikrai pasijauti, lyg pats dalyvautum vieno didžiausių pasaulio nusikaltėlių ir žudikų bei jo aplinkos gyvenime. Baisi knyga, bet būtina perskaityti, norint suvokti, kas dedasi tokių megalomaniakų galvose. Ypač šiomis dienomis.
Tomas Venclova – „Vilnius: asmeninė istorija“. Knyga, kurią perskaitęs į Vilnių pažvelgiau kitaip. Po jos fragmentiškos istorijos žinios, smalsavimai susipynė į audinį, kurį vėliau ėmiau austi ir pats.- Gintarė Adomaitytė – „Šokis ant stalo“. Nedidelės apimties eseistikos knygelė, bet Gintarės eseistika man turbūt gražiausia ir artimiausia iš lietuviškos – jaučiu sielos brolybę tai emocijai ir tam gražiam, geram pasauliui, kuris joje iškyla.
- Mikhail Bulgakov– „Meistras ir Margarita“. Viena iš kelių knygų, kuri jau suaugus skaityta kelis kartus. Net sunku apibūdinti, kur slypi jos didžiausias patrauklumas, – ar kultūriniuose kontekstuose, ar pasakojimo labirintuose, ar moraliniame kode.
Rašytojas Justinas Žilinskas. Fotografavo Laura Vancevičienė.