Ona Jautakė
Ona Jautakė: ,,Nešuos gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką“
Su Kelmėje gyvenančia rašytoja Ona Jautake kalbasi Gintarė Adomaitytė
Miela Onute, Tau be galo tinka Tavo pavardė – Jautakė. Bet juk mergautinė pavardė kita? Labai noriu išgirsti apie Tavo mergautinius laikus. Kaip, kur ir su kuo augai? Kas jie, Tau įtakingi žmonės?
Tai sutrumpinta Jautakienės pavardė. Vieniems patinka, kitiems ne. Skaičiau, kad kažkuri tarmė taip vadina baidyklę. Net jei ir taip, nieko baisaus. Juk Žagarėj organizuoja vyšnių baidyklių grožio konkursus… Žemaičiai, ačiū jiems, jautakėm baidyklių nevadina. Bent jau mūsų krašte.
Mano mergautinė pavardė man visada buvo labai graži – Umantaitė. Tekėdama labai nenorėjau jos keisti, nusileidau tik anytos ašaroms. Dabar suvokiu, kad padariau klaidą, pirmąsias knygas leisdama Jautakienės, vėliau Jautakės pavarde. Mano gyvenime visada trūko strategijos, numatymo į priekį, bet užteko žaismės, ekspromto, visokių pokštų. Vaikiški norai tapti rašytoja seniai buvo palaidoti, pirmąją pasakų knygą Vilko lagaminas tariausi parašiusi dukrai Rasuolei, ne daugiau. Bet tos pasakos vis kaupėsi…
Kartais pagalvoju, gal reikėtų susigrąžinti pavardę, dovanotą man labai puikių žmonių. Jų jau daug metų nėra šiame pasaulyje, bet kuo vyresnė darausi, tuo labiau suvokiu, kokie išmintingi jie buvo, nors ir neragavę didesnių mokslų. Ir koks nelengvas buvo jų kartos žmonių gyvenimas…
Jie ir yra svarbiausi mano gyvenimo žmonės. Šeima apskritai man atrodo pati didžiausia žemiška vertybė. Artimi žmonės. Visa kita tik detalės.
Su tėvais
Turėjau laimingą, darželių ir kitų civilizuotumų nesujauktą vaikystę. Didelis, neaprėpiamas pamiškės vienkiemio vaiko pasaulis, pilnas vertingiausių atradimų. Pražydusių pirmųjų pavasario gėlių. Po pelkyno keružiu beržu gyvenančio driežiuko. Sodo takais šmirinėjančių ežių ir pirmą kartą lizdą palikusių pelėdžiukų, sėdinčių ant liaunų skirpsto šakų lyg Kalėdų žvakutės. Apstybė visokių keistenybių ir įdomybių, tik spėk sužiūrėti ir suvokti… O kur dar žmonės, kaimynai ir atėjūnai, atlaidai, šermenys ir laidotuvės su gūdžiais žemaičių Kalnais, kur pakelių kryžiai su savo paslaptingom istorijom, kur kelionė į pirmąjį miestą – Skaudvilę, maudynės Ančioje, grybavimai, riešutavimai ir kitokie dalykai? Svarbi, pati svarbiausia vaiko galimybė būti visur ir visada su mama, o kartais ir tėvu, stebėti jų darbus ir pagal galias kartu darbuotis, klausytis mamos, pasakotojos ir dainininkės…
Kai ir beržai, ir mudvi su Mama dar buvom jaunos ir gražios…
Meilė motinai mumyse užkoduota žmoguje kartu su skausmo šešėliu, ne veltui visos geros knygos yra pilnos liūdnumo. Kad ir Romaino Gary Aušros pažadas…
Apie tą savo pasaulį papasakojau ne vienoje knygoje. Bet gal daugiausia jo yra novelių apysakoje Kamanės sekmadienis.
Pirmoje klasėje dar turėjau kasas…
Išlenda tos Vaidatonių kalvos ir gojeliai kur ir kada užsimano, nei klausia, nei prašosi… O kaip kitaip? Nešies tą savo gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką slaptoj terbelėj, kai išalksti, pavalgai, kai sužvarbsti, pasišildai. Jei pavyksta, sušildai ir kitus…
Skaudvilės vidurinės mokyklos abiturientės. Dešinėje – M. Beresnevaitė, dabar gydytoja
O kas dar? Neakivaizdžiai baigiau universitetą, dirbau, keliavau, skaičiau knygas, įsimylėjau, ir ne sykį per ilgą gyvenimą… Vėlai ištekėjau, turiu dvyliktokę dukterį. Kiekvieną dieną stengiuosi mėgautis gyvenimu, net ir tada, kai logika reikalautų daužyti galva į sieną… Vis ką nors studijuoju, mėginu susivokti pasauly ir savyje. Svarbiausia, žinoma, savyje.
Ar visada norėjai būti žurnaliste, rašytoja? Ar būna taip, kad atsidūsti: galėjau eiti kitu keliu…
Kad būsiu rašytoja, šventai žinojau antroje ar trečioje klasėje, kai parašiau įkvėptą eilėraštį apie zylutę, lesančią lašinukus… Eilėraštis buvo labai gražus, tai ir pasiunčiau jį į tuomet leistą laikraštuką vaikams Lietuvos pionierius. Labai laukiau, kada jį išspausdins, buvau įsitikinusi, kad laikraščio pareiga išspausdinti viską, ką sukuria jo skaitytojai, o gavau poeto ir skyriaus vedėjo Jono Šiožinio laišką, kuriuo jis, kaip man tuomet atrodė, negailestingai ir žiauriai sukritikavo mano vargšą kūrinį…
Ilgai laižiausi žaizdas, bet po kelerių metų užmiršau širdies sopulį ir vėl ėmiau gadinti popierių. Ir net sulaukiau šiokio tokio pripažinimo: vienuoliktokė tapau respublikinio jaunųjų literatų konkurso laureate. Už šią ir kitas savo pergales esu dėkinga ir skolinga savo lituanistei iš Skaudvilės Stasei Krušinskienei. Gaila, dėstė ji man tik vienerius metus, bet lydėjo ir globojo iki pat mokyklos baigimo… O vaikinukas, Moksleivio žurnale parašęs vieno mano eilėraščio recenziją, rado jame tokias gelmes ir aliuzijas, kokių nė neįtariau ten esant. Taip ir tęsiasi mano vargai su kritikais: arba daužo, arba mato tai, ko nėra…
O jei rimtai, žurnalistiką rinkausi kaip artimiausią rašinėtojos pomėgiui. Tikėjausi, kad žurnalistui nenuobodu gyventi.
Šis lūkestis išsipildė su kaupu.
Jei būčiau vyras, gal rinkčiausi kunigystę? Paauglystėje troškau romantikos, tokie mes tuomet buvome, norėjau plaukioti jūra, būti archeologe ar geologe, o pažįstami kartais stebisi mano gamtos pažinimu ir sako, kad turėjau rinktis gamtininkės kelią…
Pasako ir dar linksmiau: galėtum su savo žiniom dirbti zoologijos sode.
Ne, ten negalėčiau, tikrai žinau.
Norėčiau dirbti nebent teatre. Tik ne aktore. Man patinka teatro kvapas, saldžios jo dulkės. Mūsų Kelmės mažasis teatras, beje, profesionalus, yra pastatęs mano pjesę.
Premjerą išgyvenau dramatiškai.
Bet teatras tebekvepia.
Skaitymai netradicinėje erdvėje, rašytojos O. Jautakės kieme
Kai keliauju (klajoju) po Lietuvą, būtinai tame ar aname mieste nusiperku vietos laikraštį. Neabejoju, kad tikrų tikriausia žurnalistika gimsta ne sostinėje. O gal yra kitaip? Kas kamuoja rajono žurnalistus? Kas džiugina?
Žurnalistika serga, kaip serga, drįstu sakyti, ir mūsų valstybė. Ligos tos pačios ir mieste, ir kaime. Profesionalumo stoka, jei trumpai. Profesionalumas– tai ne vien sugebėjimas suprasti reiškinio esmę ir papasakoti apie ją taisyklinga, tikslia, žodinga GIMTĄJA kalba, bet ir šventi garbingumo principai: neparsiduoti, nekeršyti, nesuvedinėti asmeninių sąskaitų, nesinaudoti tarnybine padėtimi ir t.t.
Ko norėt iš žurnalistų, jei šių principų nesilaiko policininkai, prokurorai, teisėjai, seimūnai ir kiti valdžiūnai?
Savo rajono laikraštyje dirbu 40-uosius metus. Nuo 2000-ųjų esu jo redaktorė. Iš šios varpinės žvelgiant, provincijoje labiausiai trūksta profesionalių žurnalistų.
Ir dar. Mes esame arčiau žmonių. Jie mus labiau myli ir labiau baudžia. Iš sostinės atvažiavęs žurnalistas gali ir nuvaryti į pievas, o mums reikės savo herojus kasdien sutikti. Bet tai nereiškia, kad mes bijome kritikuoti. Anaiptol. Rajone neatsipirksi, aprašęs kokio pono n-tąsias skyrybas ar ponios batų kolekciją. Rajone mes manom, kad tai yra banalu, pigu ir neįdomu. Ne lygis, kitaip sakant.
Primink, kiek knygų esi parašiusi? Paminėk tas, kurios Tau svarbiausios.
Gal šešiolika? Ne visos storos ir respektabiliai atrodančios, taip jau nutinka poetams ir vaikų rašytojams… Kur ten, nė vienos tokios, jei sakysim teisybę…
Lyginant su pasaulio literatūra, svarbių nebūtų. O man? Ta, kurią rašau ir negaliu pabaigti. Nesiseka, dėl to įdomu.
Nes juk knygos įvairiai ateina: lengvai, vienu įkvėpimu, per kelias dienas, beveik be pataisymų. Taip gimė Avinėlis Jakobas, Gimtadienis su Žvirbliu, daugelis pasakų. Arba su metų pertrauka ir visišku perrašymu, kaip buvo rašant apysaką Kai aš buvau Kleo…
Regis, su paskutine apysaka esu dar drūčiau įstrigusi. Ir gerai. Pažiūrėkit, kas knygynuos dedasi… Pagailėkit medžių, kaip sakė vienos rašytojos brolis gydytojas.
Kurie pasaulio miestai Tave traukia, vilioja? Kaip jautiesi atvykusi į Lietuvos sostinę?
Miestai manęs apskritai nevilioja. Mano kojos greitai pavargsta nuo akmens, ausys nuo triukšmo. Ne tiek to pasaulio ir mačiau, daugiau rytų nei vakarų, tačiau jei galima rinktis, noriu švarios žolės ir medžių, ežerų, jūros, kalnų, dykumų, tik ne megapolių.
Vilniuje turiu savų žmonių. Tai traukia. Traukia ir Katedra, bažnyčia, kurioj kažkodėl labiau jaučiuosi sava nei Kelmėje. Pats Vilnius nebežavi taip, kaip jaunystėje.
Nepripratau prie jo stiklinių bokštų, užsienietiškų iškabų, gražių ponų ir išmaldos prašančių gal girtuoklių, o gal tikrų varguolių… Na, ir užraičiau, lyg girtuoklis nebūtų pats tikriausias varguolis! Turbūt turi būti Zuokas, kad toks Vilnius patiktų. Mano širdyje tebegyvena anas, mano studijų, Vilnius. Jo senamiestis, dar ne komercinis, nenulaižytas. Tas, iš Jurgio Kunčino, jo Tūlos. Gražus tuo, kad senas ir nelabai gražus. Kaip senas žmogus, tikras ir nemeluojantis.
Šiaip, jei būtų galimybė, keliaučiau ne erdve, o laiku. Kažkur link Turgenevo, Puškino epochų.
Nors pripažįstu, kad kompiuteris – geras išradimas. Naudingas rašančiam žmogui.
Nors rašau daugiausia šratinuku. Ypač eilėraščius.
Sąvoka provincija man atrodo romantiška, slaptinga ir patraukli. Tačiau daugumai tai – lyg ir niekinamas žodis. O Tau? Tai kas gi ta provincija iš tiesų yra – jei ji yra?
Kas ta provincija? Pažįstamas žvirblis, kas rytą čirškiantis tame pačiame krūme. Tie patys veidai, kuriuos sutinki kas rytą eidama į darbą. Pardavėja, kuri deda tau suknelę į krepšį sakydama: neškitės, namuose ramiai pasimatuosit, o rytoj atnešit arba suknelę, arba pinigus.
Provincija – ne tiek geografinė sąvoka, kiek būsena, kai pasaulis mažas, pažįstamas iki panagių, kasdieniškas. Tai vieta, kur mažai įvykių ir nuotykių, kur teatras, jei tai ne Domino, atvažiuoja kas kelinti metai, kur mažesnis ne tik renginių, bet ir daiktų pasirinkimas… Kur, jei šnekėsim nevyniodami į vatą, mažiau ir talentingų, kuo nors išsiskiriančių žmonių, ir tai yra natūralu, prisimenant, kad mūsų talentus metų metus siurbia sostinė ir kiti didmiesčiai, o dabar jau ir plačioji Europa.
Provincija turi keistą savybę nevertinti to, kuo graži ir kitokia: gamtos, kuri švaresnė ir mažiau civilizacijos sudarkyta, žmonių, kurie jai ištikimai dirba ir kuria… Kažkoks pelkės sindromas: mes visi vienodi, visi nevykėliai, ir mūsų kraštas toks… Perfrazuojant dainą, mes todėl tokie maži, kad mažos mūsų mamos. Ir mus visada gali nustebinti Vilnius ar Kaunas, o mes jų ne. Nes mes maži ir kvaili. Mes provincialai.
Gyventi provincijoje reiškia investuoti į save daugiau, o gauti mažiau. Važiuoti kultūros į Vilnių ar bent jau Šiaulius, prarasti daug laiko kelionei ir pinigų. O mūsų atlyginimai kuklesni nei didmiesčiuose. Mažai darbo vietų, nėra iš ko rinktis. Na, bet jei visi supultume į Vilnių, nutįstų jis iki Žemaitijos, provincijos iš viso nebeliktų… O jei rimtai, tiesiog taip susiklosto gyvenimas, kad vieni išvažiuojame į kitą pasaulio kraštą, o kiti liekame prie namų ar namuose… Prisitaikome, gyvename ir išgyvename.
Turbūt iš mūsų norų, aplinkybių, galimybių chaoso gimsta ir koks drovus tobulumas. Vladas Kalvaitis gyvena Tytuvėnuose, o kuria didelę, visoje Lietuvoje pripažintą literatūrą. Ir Telšiai – provincija, o įsivaizduok poetą Vytautą Stulpiną gyvenant ir kuriant kitur… Ir Utena – ne sostapilis, o kokius eilėraščius rašo Regina Katinaitė ar Vytautas Kaziela… Aukštaičių ir žemaičių poetai, gyvenantys ne sostinėje, prieš keletą metų ėmė leisti almanachus Atokios stotys. Jau keturi išėjo. O Utenos ir Telšių merai įsteigė savo premijas almanacho kūrėjams. Nieko keisto: uteniškis Alvydas Katinas ir pats poetas, o telšiškis Vytautas Kleiva baigęs konservatoriją… Įdomu ne tik almanachas, kurį sumanė ir leidžia Vytautas Kaziela, bet ir tai, kad susitinkame, rengiame vakarus, bendraujame. Esame tarsi bendraminčių klubas.
V. Kalvaičio skaitymai Tytuvėnuose. 2014
O bendrauti su panašiais į save juk būtina. Vilniečiams bepigu: gali užeit į Rašytnamį, sutikti draugų kurio leidinio redakcijoj.
Gasparas Aleksa teigia, kad ir ant ledo lyties rastų ką veikti, o ypač kartu su žmona Violeta. Ar galėtum jam antrinti Tu? Gal ir tikrai ne taip svarbu KUR gyvename, o su KUO?
Jei turi galvą ir širdį, visada rasi ką veikti. Ar žmogui pačiam su savimi gali būti nuobodu? Nuo ledo lyties galima spoksoti į pavasario dangų, debesis, paukščius etc.
Su kuo mes gyvename? Turbūt pirmiausia su savimi… O tik paskui jau su mylimais, bet vis dėlto liekančiais išorėje: tėvais, sutuoktiniais, vaikais…
Jaunystėje įstrigo H. Fallados knygos pavadinimas – Žmogus miršta vienas. Ne tik miršta. Ar galime atspėti, nujausti ar nulemti ant tos pačios pagalvės miegančiojo sapnus? Ar nujaučiame, ką jis galvoja?.. Viskas– tik atspindžiai, spėlionės, mūsų mėginimai išprotauti, jausmai ir jutimai… Visas mūsų gyvenimas toks.
Ant ledo lyties ir ne. Mieste ir kaime. Vienatvėje ir žmonių knibždėlyne. Rūkų rūkai, bibline kalba kalbant.
Esu vienišė. Nekeliu gyvenimui kokių praktinių, merkantiliškų reikalavimų, – manau, jis užtektinai nuvargęs nuo mano vidinių virpesių ir kliedesių. Tikrai nėra svarbu KUR, bet tebus vis dėlto Lietuvoj ar į ją gamta nors kiek panašioj valstybėj. Kokioj Kanadoj ar Suomijoj. Gal dar kur prie Baikalo… O štai SU KUO… Baisu apsirikti, esu prisiskaičiusi apie astronautus, sensorinę izoliaciją. Jei tai negyvenama sala, gal geriau neimčiau į ją nieko, nors kirba pagunda sakyti – dukrą… Bet juk tai reikštų tik nesveiką motinos egoizmą.
Su šeima Nidoje. 2008
Vaikystėje ilgai skaičiau pasakas, gal iki kokios septintos ar aštuntos klasės, gal dėl to ir dabar sugaunu save svajojant, kad kažkur už jūrų marių, o gal net kitoje planetoje, yra teisinga šalis, kur gėris nugali, blogis nubaudžiamas… Jei tokia šalis būtų, norėčiau gyventi TEN. Bet būtų baisi problema SU KUO, nes bandyčiau su savimi išsitempti kuo daugiau žmonių. Manyčiau daranti jiems gera.
Bet kvailių svajonės nesipildo, sako protingi ir turtingi.
Belieka rašyti knygas. Tai juk irgi bandymas keisti pasaulį. Nors gal Dievas ir įsižeis dėl tokio nepamatuoto pasitikėjimo savimi…
Nežinau, ar jis iš viso yra, bet tikiuosi.