Fotografavo Ričardas Šileika
Pasakoti apie tuziną įtakingų knygų – įdomu, svarbu ir egoistiška, nes kalbėdama apie jas, beveik viską pasakau apie save. Kaip knygas sudėlioti, kuo pradėti, o kuo baigti? Tinka abėcėlė arba – autorių gimimo metai. Pasirinkau gimimą.
Vienaip ar kitaip tas knygas ir jų autorius dėliočiau, o Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas vis tiek būtų pirmas.
Mano tuzine (tai senoviškas dvylikos pavadinimas) – jau Anapus iškeliavę žmonės. Ne todėl, kad neskaityčiau ar nemėgčiau šiuolaikinio meno. Dar ir kaip mėgstu.
Bet… Gyvieji tyliau ar garsiau vis dar gali pasipasakoti.
Apie anapusinius ir jų knygas pasakoju aš.
1. E.T.A.Hofmano (1776–1822),,Katino Murklio užrašai“. Žinoma, ir ,,Aukso puodas“, ir ,,Smėlio žmogus“, ir Hofmano įkvėpta Ofenbacho opera ,,Hofmano pasakos“.
Aš vis bandau, vis stengiuosi aprašyti vieną savo gyvenimo istoriją, bet man nepavyksta.
Kaip apgynusi baigiamąjį darbą nuėjau į Filharmoniją, apimta liūdesio ir džiaugsmo. Neatsimenu, ko ten klausiausi, bet niekada nepamiršiu, kad tą kartą sutikau žmogų, panašų į Hofmaną. Vadinkime jį Muziku. Buvau pakviesta į svečius – ir nuėjau. Jis nuomojosi kambarį kartu su Aktoriumi. Tai buvo reta naktis: daug klasikinės muzikos, daug pokalbių, absoliuti Muziko blaivystė, o Aktoriaus nuožmus svaiginimasis degtine, dar– mano lėtas gurkšnojimas.
Jiedu – reti žmonės, su jais galėjau kalbėtis apie Hofmaną. Kaip jis vilioja arba atstumia, kokias augina baimes ar viltis įsitraukusiems, kaip įtikina, kad kiekviena turgaus boba gali tapti lemtinga žiniuone.
O buvo tas jų kambarėlis ,,komunalkėje“ ( bendrame bute) – ten, kur dabar Adomo Mickevičiaus bibliotekos gražiausieji plotai. Gal net atsimenu tų žmonių vardus ir pavardes, gal net žinau, kur jie dabar.
Hofmaniška naktis – vienintelė tokia, skatinusi ir drąsinusi Hofmaną mėgti dar labiau. Ir – du žmonės, stiprinę vakarykštę studenčiokę gyventi taip, kaip aš gyvenu dabar.
Adomo Mickevičiaus bibliotekoje dirbantys žmonės jums gali papasakoti, kad žymusis poetas ten vaidenasi ir dabar.
Manote, kad tik jis?Aš ten regiu maestro Hofmano šešėlį. Bet juk tai – tik mano vienos reikalas.
2.Viktoro Hugo (1802–1885),,Vargdieniai“. Skaičiau, kai man buvo penkiolika. Įsijautusi, viskuo tikėdama. Ar įsivaizduojate? Aš, aštuntokė, ankstų rytą prieš mokyklą riju paskutiniuosius puslapius ir girdžiu, kaip vyresnioji sesuo Dainora mane skundžia: ,,Gintarė ir vėl skaito, o dar verkia.“ Ji melavo. Aš neverkiau. Raudojau.
Svarbu: ,,Vargdienių“ po to niekada nebeskaičiau ir neskaitysiu – kad neprarasčiau penkiolikmetės iliuzijų.
Gintarė. Apie 1967 m.
3. Hanso Kristijano Anderseno (1805–1875) „Pasakos“. Man atrodo, kad apie savo istoriją su Andersenu pasakoju dažnai, net per dažnai. Bet dar kartą: mano mama lanko gimnazijos laikų bendraklasę, jos sūnus Saulius, kiek vyresnis nei aš, nenori su manimi žaisti, tad paduoda knygą – Anderseno pasakas. Štai tada ir prasidėjo mano tikrasis skaitymas. Beje, Saulius Stoma, kai kartu kūrėme ,,Šiaurės Atėnus“, niekaip negalėjo prisiminti to apsilankymo.
4. Selmos Lagerliof (1858–1940) ,,Sakmė apie Gestą Berlingą“ ir viskas – viskas! – ką tik jos skaičiau ir tebeskaitau. Neįtikėtina realizmo ir sąlygiškumo jungtis, vienatvės, o retsykiais – bendrystės jausmas. Veikėjų silpnumas ir ydos pinasi su neįtikėtina jėga, jų keistenybės – su kilnumu. Ir tiek gamtos, tiek žemiško rupumo. Esu laimingas žmogus: svečiavausi rašytojos gimtojoje Morbakoje – šeimos ūkyje, prarastame ir… atgautame už rašytojos premiją.
O dar – prieš dešimtį metų bendravau su televizijos diktoriumi, vėliau ir politiku Roku Žilinsku, žymios rašytojos Vytautės Žilinskaitės sūnėnu. Ir jam Gesta Berlingas buvo svarbiausia gyvenimo knyga, tik kad tas Roko gyvenimas per anksti nutrūko. Vienas kitam žadėjome susitikti, daugybę knygų aptarti, bet…
Rokai Žilinskai, kilnusis kavalieriau, aš juk viską, tikrai viską prisimenu.
Židikuose, Šatrijos Raganos kapavietės link, 2011 m.
Fotografavo Regimantas Tamošaitis
5. Šatrijos Raganos (1877–1930) ,,Irkos tragedija“ ir daugybė svarbių dalykų, kuriuos galime sieti su jos laiku, jos karta, tais dvareliais, palivarkėliais, o dar – neįtikėtinai stipria rašančių moterų galia. Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, abi Lazdynų Pelėdos… Man taip viskas suprantama, taip artima, lyg ir aš pati būčiau iš kokio medinio palivarko, iš alėjų, iš naivių romansų ir kuo realiausios valstiečių buities.
O juk ne – esu kuo tikriausias daugiabučių, jų kiemų ir laiptinių vaikas, to niekada nesigailėjusi.
7. Janušo Korčako (1878–1942) ,,Karalius Motiejukas Pirmasis“. Aš vis tebesėdžiu ant suoliuko po alyvų krūmuVilniuje, Antakalnio gatvės 51 kieme, vis tebeskaitau tą Motiejuką. Nes tai yra tikra, teisinga. Tuomet, kai buvau Antakalnyje ką tik apsigyvenęs vaikas, net neįtariau, koks žmogus rašė apie Motiejuką, kaip savo gyvenimu ir žūtimi Treblinkoje patvirtino tobulai parašytą knygą.
6.Karen Bliksen (1885–1962) ,,Iš Afrikos“. Gera pasakotoja, istorijų sekėja. Manyje kyla prieštaros: ar tikrai jai reikėjo vykti į svetimą žemę ir ten artinti prie europinės kultūros Afrikos žmones? Kita vertus, tik jos dėka pamilau masajus. Tik paklausykite: jie dalyvavo kare ir už narsą gauna ordinus, bet yra beveik nuogi, tad nežino, kur juos prisegti. Jie išvis nesupranta tų geležėlių vertės. Masajus prisimenu visada, kai tik matau premijų teikimus ar dar baisiau: geležies prie atlapo prisegimus prezidentūroje ar kitoje panašioje vietoje.
8. Česlovo Milošo (1911–2004) ,,Isos slėnis“. Oi ne, nesu milošistė, nė kiek. Bet Isos slėnis arti manęs. Galbūt tai siejasi su dvarelių jausmu – apie tai jau pasakojau, rašydama apie Šatrijos Raganą. Gal man patinka Algio Kalėdos vertimas – tekstas taip sklandžiai, taip lengvai liejasi.
9. Tuvės Janson (1914–2001),,Vasaros knyga“. Būtent ji – knyga suaugusiems. Suomijos švedė rašė daug ir gerai – ir nebūtinai tik vaikams, ne tik apie trolius mumius. Man gaila ir liūdna, kad jos tekstų suaugusiems Lietuvoje beveik nėra. Tik ,,Vasaros knyga“, atskleidžianti vaikystę ir senatvę neįprastu rakursu.
9. Birutės Pukelevičiūtės (1923–2007) ,,Aštuoni lapai“. Stiprus, įtaigus romanas. Poetiškas, tikrovės žiaurumo persmelktas tekstas. Dokumentiškas. Iš asmeninės patirties. Birutė Pukelevičiūtė – talentinga, vis dar neatrasta, per menkai pripažinta prozininkė, poetė, vaikų literatūros autorė.
10.Marijos Gripės(1923–2007) ,,Elvi, Elvi“. Tai mano studijų metai, jų beveik pabaiga, tai sovietijos nykumas, tai neapsakomas troškulys rasti bent šį tą, parašytą kitaip. O kitaip tai ir buvo Marija Gripė, jos giluma – visai kitoks rašymas nei žymiosios Astridos Lindgren. Man liūdna, kad Gripė Lietuvoje nebuvo nei atrasta (kiek kartų savo dvyliktuke jau rašau šį žodį?), nei suvokta, nei reikalinga – o juk tiek išleista jos knygų.
,,Neprasukta“ – gal tik aš bandau dabar bent kiek ją sukti, gal galėčiau prie to ,,prasukimo“ ir daugiau prisidėti.
Svarbu minėti, kad Elviu kliedėjome kartu su bendrakurse Audra Baranauskaite, šiemet (pagaliau!) tapusia absoliučiai pripažinta vaikų literatūros autore.
11. Sebastijano Žaprizo (1931–2003) „Pinklės Pelenei“. Daugybė skaitančių žmonių negali atsiplėšti nuo detektyvų. Vieni to varžosi, kiti prisipažįsta. Tai ir aš prisipažįstu, kad visą gyvenimą prieš mano akis, lentynoje, buvo ir tebėra viena ,,Drąsiųjų“ serijos knyga. Tai–trijų detektyvų rašytojų tekstų rinkinys.
Atmeskime pirmąjį – lenkų autorių, atmeskime net ir žymiąją Agatą, nes viršenybė priklauso Žaprizo kūriniui ,,Pinklės Pelenei“. Parašyta grakščiai, elegantiškai ir taupiai, o dar – mano mėgstamu esamuoju laiku. Be jokių šaudymų gaudymų, tartum be smurto, o juk su juo. Tiek slapties, tiek klastos ir daugybė atpažįstamų, net dabar, XXI amžiuje, suvokiamų detalių.
12. Juditos Vaičiūnaitės (1937–2001) ,,Vaikystės veidrodyje“. Ir poezija. Ir pati Judita, jos Vilniaus ar Kauno jausmas.
Vis svarstau, gal jau laikas man rengti interviu su rašytojais knygą – juk turiu savo stalčiuje ne vieną pokalbį, kartu su jais – ir J.Vaičiūnaitės atsakymus, rašytus Jos mašinėle, su Jos autografu. Ji man patiko ir patinka viskuo: inteligencija, jautrumu, atvirumu.
Į mano klausimus, skirtus šiokiam anokiam žurnalui, Ji man atsakė raštu, bet mudvi dar ir kalbėjomės– ir prieš atsakymus, ir jau po jų. Mano idealas, mano deivė buvo itin paprasta, žemiška, nuoširdi, atvira. Išklausinėjo manęs, kaip aš gyvenu, su kuo – apie visą giminę. Tartum mano gyvenimas būtų svarbesnis nei Jos.
O juk smagiai, nelauktai pati sau apsukau ratą – nuo E. T. A. Hofmano iki Juditos Vaičiūnaitės. Judviejų žingsniai man aidi ir aidės –senamiestyje, Trakų ir Vilniaus gatvėse.
Ir ne tik jose.