Neringa Mikalauskienė. Nidos atradimai ‒ kunigo Edmundo Atkočiūno istorija

Nidos atradimai ‒ kunigo Edmundo Atkočiūno istorija

Neringa Mikalauskienė

„Nida visada yra Nida. Įkvepi gaivaus pušų ir jūros oro, pereini pamariu, akimis apkabini smėlio kalvas, vakarais, pasilypėjęs ant senųjų kopų, nulydi jūron grimztančią saulę arba rytais pasitinki ją, kylančią iš už marių, ir… pasijunti ramus. Tu namie.“ ‒ V. Kavaliauskienė „Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“.

Į Tarptautinį vertėjų ir rašytojų centrą Nidoje važiuoju padirbėti. Man reikia jūros. Jos erdvės, jos kvapo. Ir vienumos, kad atsirastų istorija. Arba ‒ vertimas. Šiuokart vežuosi Marko Roger romaną Grégoire et le vieux librairie („Gregoiras ir senasis knygininkas“). Tai bus šeštoji mano išversta knyga. Dvi paskutiniąsias įsimetu padovanoti centro bibliotekėlei ‒ kol kas tai tik kelios lentynos bendrosiose patalpose (šis centras atvėrė duris tik 2018-aisiais). Didžiuodamasi paduodu jas administratoriui. Jis nudžiugęs deda į lentynas ir lyg tarp kita ko tarsteli: „Ir aš esu knygą išleidęs… gal norite pavartyti?“

Žinoma, noriu.

Virginija Kavaliauskienė „Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“.

Tyrinėju nuotrauką ant viršelio. Lyg ir tas pats ‒ administratorius. Veidus įsidėmiu sunkiai, net jei žmogus kasdien šmėžuoja man prieš akis. Dėl to kartais jaučiuosi lyg skęsčiau. Bandau įsidėmėti pagal eiseną, gestus, kalbėjimo manierą… Lengviau, kai matau žmogų „jo aplinkoje“. Vertėjų ir rašytojų centro administratorius ir dvasininkas ‒ vienas ir tas pats asmuo?.. Staiga ima ryškėti dėlionės detalės. Smulkmenos, bet… Pasisiūlė paimti mane nuo Nidos stoties, nors kaip administratorius neprivalėjo. Atvežęs su pasididžiavimu mostelėjo į vėtrungę: štai, šiemet pastatėm, juk Nidoje be vėtrungės namai ‒ ne namai! Ir: „Svajoju čia dar ir kavos aparatą pastatyti, už aukas. Gal suaukotų apsistojantieji po eurą ar du, kaip manot?..“ Šypsausi, nes taip šiltai, ne valdiškai skamba ‒ „kavos aparatas už aukas“. Bet dabar man jau aišku…

Tarptautinis Nidos vertėjų ir rašytojų centras.

Ėmus skaityti knygą pasidaro dar aiškiau.

Pavartyti neužteks.

Istorija mane įtraukia. Visiškai.

Iš pradžių, kaip literatūros kritikė, dar bandau pasiaiškinti struktūros ypatumus: dalis teksto rašyta paprastu šriftu, trečiuoju asmeniu (čia, matyt, V. Kavaliauskienė pateikia faktus, biografijos detales), dalis ‒ pasviruoju, pirmuoju asmeniu (čia veikiausiai girdime paties Edmundo Atkočiūno balsą, jo mintis, vertinimus, interpretacijas). Tačiau istorija ir pamąstymai galiausiai susipina į vientisą audinį. Telieka sekti ta gija…

Pirmiausia ‒ Edmundo mamos istorija. Jauna mergina Emilija Danisevičiūtė, gimusi 1918-aisiais, su tėvais į Sibirą buvo ištremta 1940-aisiais. Pasakojimas ryškus, rodos, matau ją, einančią per speigus su kitų tremtinių įduotais vasariniais drabužiais išmainyti jų į kibirėlį bulvių su… morka burnoje, turėjusia gelbėti, kai jėgos apleis. Tik tą morką ji atidavė kely sutiktai sustirusiai, beveik merdėjančiai žmogystai. Pasidalino su tuo, kam reikėjo labiau.

Dalintis. Tai vienas iš šios knygos leitmotyvų. Dalintis tuo, ką turi. Svarbiausias vienuolio Pranciškaus principas. Tuo mokymu vėliau norės sekti Edmundas. Jam pranciškonai atrodė artimesni už kitus. Net tada, kai broliai nesuprato ir nusigręžė dėl to, jog pamilęs ryžosi būti atviras ‒ neturėti, kaip kai kurie, slaptų mylimųjų ir vaikų, bet vesti ir kurti šeimą.

O kol kas prieš mano akis Edmundas dar vaikas. Grįžusi iš tremties Emilija sukūrė šeimą, gimė du vaikai ‒ jis ir jaunesnė sesuo. Motina išsiskyrė, iš Vilniaus persikėlė į Palangą. Vaikystėje jie daug dirbo ‒ Edmundas su seseria tvarkydavo poilsiautojų kambarius, nešdavo skalbinius į skalbyklą, plaudavo valgykloje grindis.  Keletą vasarų jam pavyko įsidarbinti atrakcionų ir botanikos parkuose. Butas buvo be patogumų, tekdavo ir malkas skaldyti, ir vandens pritempti. Sutaupiusi pinigų, mama nupirko dviratį „Kregždutė“. Visi juos laikė vargšais. O mokykloje vaikai kentėdavo ir dėl religingumo.

Juk sovietmetis.

Seminarija. Dalis dėstytojų kolaboravo. Sklandė gandai, kad iš pirmo karto įstoja tik tie, kurie pažada tarnauti sovietų valdžiai, būti akyli ir stebėti bendrakursius. Į miestą pasivaikščioti išleisdavo po du ‒ ir niekada nežinojai, ar su draugu eini, ar su užverbuotuoju. Net seminarijos rektorius Viktoras Butkus važinėjo į Rytų Vokietiją „ginti taikos“. O Edmundui pasisekė: niekam neprisižadėjęs, nepaisant tų gandų, įstojo iš pirmo karto.

Pirmosios mišios Palangoje. Bičiulio įteikta rugiagėlių puokštė.

Edelveisai, jau vėliau. Būdamas Almatoje „… sudėjo puokštę šio tauraus baltumo ir, įdėjęs į dėžutę, per brolį pranciškoną, vykstantį į Lietuvą, perdavė Nidos žmonėms. Jį pavaduojantis pranciškonas vienuolis padalijo po baltą kalnų žiedelį visiems parapijiečiams. Lyg Švenčiausiąjį Sakramentą…“ (p. 121)

Nida. Jos čia daug. Gal todėl negaliu paleisti knygos iš rankų. Nešuosi prie marių ar prie jūros. Klausausi pušų ir raidžių, byrančių tarsi laiko smiltys, pasakojančių ir Nidos parapijos istoriją.

Ten, kur anksčiau veikė ūkio prekių parduotuvė, atsidarė klebonijos durys. Viduj ‒ didžiulė erdvė, fortepijonas. Jei nori, gali atsigerti arbatos. Vakarais ‒ religiniai filmai.

Edmundas vežė nidiškius į Taizė, į kitus Europos miestus, Lenkijoje susitiko su popiežiumi.

1998-ųjų rugpjūčio 23 d. broliai Egidijus, Alvydas, Artūras, Gediminas iš Orvido sodybos atsivežė akmenų  ir kartu su Edmundu  užnešė ant kopų. Prie šio altorėlio Edmundas ne kartą ėjo melstis su grupėmis, jaunimu. Žmonės rašydavo prašymus Dievui, ten palikdavo. Nidos gydytojas Lipnickas išsaugojo ‒ anot jo, altorėlis neutralioje vietoje tarp Neringos ir Rusijos, rado sušlapusius, išmėtytus, reikia perkelti.

Pažintis su Gerimanta, švelniai pavadinta „Nidos mergaite“. Ką tik baigusi vidurinę, įstojusi mokytis verslo administravimo specialybės, dainuojanti Nidos folkloro ansamblyje, su ansambliu kviečiama ir į renginius bažnyčioje. Draugystės pradžia. Anot Edmundo ‒ primiausia draugystės, giminingų sielų, tik vėliau supratusių, kad per gyvenimą nori eiti kartu.

Vedusio kunigo istorija turėtų intriguoti. Bet ne intriga mane puslapis po puslapio veda į priekį. Gal labiau Edmundo tvirtybė, ryžtas laikytis užsibrėžto tikslo. Abejonių būta tik varžančiomis bažnyčios dogmomis, bet ne tikėjimu, ne jausmu.

„Niekas nieko negali įšventinti į kunigus. Tikru kunigu ‒ asmenybe tampama suvokiant  meilės ir laisvės, amžinybės ir laiko santykį. Dievo neprisiviliosi nei kokia nors apeiga, nei prversi tarnauti jį savo tikslams“

„Pats Kūrėjas priveda tave prie dieviškojo klausimo ir tada tu tampi kunigu. Pradedi artėti prie Jo ir kartu vėl tolti, nes Jis ‒ begalinis. Susitapatini, tampi viena su Juo. Nes meilė nuvelka drabužius ‒ formas, ir visi, ir viskas susivienija į vienį.“

Edmundas ryžosi keliauti į JAV. Užsienyje ieškojo vedusių kunigų organizacijos. Tikėjosi, kad ten, laisvoje šalyje, žmonės bus supratingesni. Lietuviai nebuvo. Net broliai pranciškonai jautrumo neparodė ‒ nepaisydami prašymo nejaudinti pasiligojusios mamos, atvežė jai Edmundo daiktus ir pasakė, kad jis iš kunigų pašalintas. Nors pašalinti nėra tas pats, kas eksliaustruoti (suspenduoti). O Edmundas juk ne Kristaus mokymą išdavė ‒ tik pažeidė Romos katalikų bažnyčios priimtą administracinį potvarkį. 1022 m. dvasininkams tuoktis uždraudė popiežius Benediktas VIII, o 1139-aisiais Laterano II-asis susirinkimas nusprendė celibatui įpareigoti visus, priimančius kunigystės sakramentą. Taigi nusprendė žmonės kadaise, net jei ir vadinami Deivo vietininkais. Visai įmanoma, kad tiek amžių praėjus tai pasikeis. Edmundas pašaukimą būti dvasininku jaučia. Jis jautė ir tai, kad  „nauja gyvybė turi ateiti iš kiekvieno.“

JAV viena po kitos gimė dukterys Ėlėja, Noatė, Dorėja. Tėvas Stanislovas vienintelis parašė laišką ir pasveikino joms gimus. Edmundas iki šiol prisimena jo žodžius: „Pradėkite tvarkyti bažnyčią nuo rankenos. Žmogus paima rankeną, o ji šalta, nenuvalyta ir vinis išlindusi…“

Anot Edmundo, religija yra mąstymas ar matymas, kaip, kuo reikia grįsti kasdienį gyvenimą, kad ir tau, ir kitam būtų gerai.

Skaitai knygą ir suvoki ‒ jei eisi atvira širdimi, tai nepaisant tų, kurie nesuprato, atstūmė, netgi įžvelgė savanaudiškumą, gerų žmonių sutiksi kur kas daugiau. Ir Edmundui buvo padedančių ‒ tiek materialiai, tiek geru žodžiu. Po daugybės metų grįžęs į Lietuvą jis gyvena tomis pat vertybėmis.

Dabar ‒ Nidoje. Dėkodamas už visas patirtis. Dalindamasis.

„Lietuviškasis Dievas ‒ tai mūsų gamta, saulėlydžiai, pušynai, kalneliai, visa, ką matai pro langą. Kitos tautos mato kitaip. (…) Esmė ‒ visiems sutarti, kad yra Dievas, ir neverta kovoti dėl formų, kaip ištisus šimtmečius kovojo viena konfesija su kita… Esmė ‒ mes visi Dievo kūriniai.“

Neringos Dangvydės nuotraukos.