Fotografavo Ričardas Šileika
Kazimieros Kazijevaitės poezijoje telpa namų jaukumas, o kartais ir jo palydovas nuovargis, ir dar kelios itin svarbios smulkmenos. Visa tai peržengia buitiškumo ribas, nuvilioja į tik Kazimierai pažįstamas erdves. Žodis po žodžio, eilutė po eilutės ir tos erdvės atsiveria, įtraukia skaitančiuosius. Poetės balsas nėra pasiklydęs, bet klaidžioti mėgsta ir moka. Vilniaus senamiestis, Bernardinų sodas, Katedros aikštė – tai tik kelios vietos, atsispindinčios poetės matiniame veidrodyje, anaiptol ne saloniniame, gal labiau panašiame į vandenį ramią vasaros dieną, audros ir vėtrų išvakarėse.
ga
***
Pamestas balsas
Mano balsas pasiklydo
Senamiesčio gatvelėse
Anądien kažkas jį matė
Slampinėjantį Pilies gatvėje
Buvo panašus į benamį šunį
Aplodavo kiekvieną praeivį
Galiausiai jį suradusi
Bandžiau privilioti kaulu
Bet šis tik pabruko uodegą
Gailiai sukaukė ir paspruko
***
Pamečiau jį kadaise
Neaiškiomis aplinkybėmis
Galbūt įkrito į Vilnelę tą vakarą
Kai ilgai braidėme tarp vandenžolių
Tenorėjau, kad ir toliau nenumaldomai
Kvepėtų alyvos čiurlentų vanduo
Bet taip ir neišdrįsau paklausti
Pats žinai ko (ar tu dar ateisi?)
***
O gal praradau jį tą vasarą
Kai patylom išdovanojau visas staltieses
Kadaise babos išsiuvinėtas
Šilko siūlais ir perlų ašaromis
Čia tau, vaikeli, bus kraičiui
Gal gausi vyrą geresnį, nei tėvą
***
Bet veikiausiai – tą vakarą Katedros aikštėje
Kai apsimetei, kad manęs nepažįsti
Sėdėjai prie staliuko ir gėrei kavą
Su dviem dailiomis moterimis
Sustojau visai šalimais: kojinaitės purvinos,
Keliai nubrozdinti, viena kasa išsipynusi
Žvelgiau į tave primušto šuns akimis
Alsavau į nugarą kaip visą vaikystę
Tik neišspaudžiau nė vieno žodžio
Tarsi mane būtų smaugusi tavo gėda
***
O galop – jis sugrįžo
Sėdėjau po senu kaštonu Jaunimsody
Klausydama, kaip viena po kitos
Švelniai traškėdamos
Užsidega jo žvakės
Kaip sodas čiurlena Vilnele
Burkuoja balandžiais
Krykštauja vaikų balsais
Ošia medžių viršūnėmis
Ir staiga štai – pragydo!
Pažinčiau tave
Net jei būčiau apkurtusi
Prisišaukčiau
Net likusi nebyle
Svetimas veidas
Kojos tvirtai stovi ant žemės
Jei reikia brenda per purvą
Per sniegą per vandenį
Tylios atkaklios mina ir mina
Virtuvė valgomasis virtuvė podėlis daržas
Permainų trypia daigus vos prasikala
Traiško glebius pumpurėlius svajonių
Rankos skuta trina mala mazgoja
Pina šukuoja aprengia nurengia prausia
Net kai iš nuovargio svyra nepaleidžia neleidžia
Spaudžia smaugia kad net ir norėdamas
Iš glėbio nebeištrūktum
Akys stebi pastebi mato
Pripėduotas grindis išmėtytas kojines
Nepraleidžia nė vienos dulkelės
Be gailesčio nudelbia kiekvieną
Kertę namų ir pasaulio
Aštrios skvarbios ir šaltos lyg plienas
Tarsi skalpelis skrodžia
Gyvenimo švelnų paviršių
O kai jau mano
Kad viską o viską pažįsta
Ir niekas daugiau
Nenustebins negąsdins
Staiga išsiplečia
Netikėtai nuvėrusios
Matinį veidrodžio stiklą
Kas tai?
Kieno gi tas veidas?
Po dievo langais
Viena mano ranka šluoja grindis
Kita – plauna ir šluosto indus
Kojos nepailsdamos paslaugiai zuja
Nugara laikosi tiesiai nelinksta
Akys akylai stebi verdantį puodą
Ausys uoliai klausosi svetimų nuoskaudų
Gimdoje vienas po kito auga kūdikiai
Krūtys išmaitina visus pasaulio pavargėlius
Mano kūnas nuolankiai atlieka visas priedermes
Skirtas moterims šiame dievo pasauly
Tiktai balsas vis nenori paklusti nutilti
Rėkia dainuoja svaičioja rauda
Šnabžda keikiasi juokias maldauja
Eina ligpat dangaus kur putlūs
Raudonskruosčiai angelai
Tingiai snaudžia sočioje amžinybėje
Nepažinę nei vargo nei rūpesčio
Dreba dievo langai nuo manojo balso
Dzingsi taurelės dievo indaujoje
Ašarų skaidrumo krištolo grafine
Teliūškuoja vyšnių trauktinė
Raudona lyg nusidėjėlių kraujas
Ir tokia pat saldi
Išklausyk nors tu mane, viešpatie!
Nes pati savęs jau seniai negirdžiu
Mylimieji sapnuoja viens kito sapnus
Mylimieji sapnuoja viens kito sapnus
Užbaigia vienas kito sakinius
Vaikšto susikibę už rankų
Glaustosi troleibusuose
Mylimieji bučiuojasi mylisi
Ilsisi kits kito glėbyje
Švelniai juokiasi
Ginčijasi pykstasi rėkia
Paklaikę iš skausmo
Kartais grįžta iš praeities
Kupini ilgesio ir nepasakytų žodžių
Kuriuos šitiek kartų bandė užrašyti
Išsiųsti, atiduoti, sudeginti
Kartais alsiai dainuoja užstalėse
Ir vemia tarpuvartėse
Apsinuodiję pigiu vynu
Ir savo likimais
Mylimieji sapnuoja viens kito sapnus
Nuspėja, kada pasirodyti
O kada – vėl išnykti
Kieno pavidalą šįkart įgauti
Kad geriausiai išpildytų pažadą, duotą
Prieš daugel gyvenimų
Malda Vakarei žvaigždei
Klausykis, sese, klausykis
Kaip medžiai per naktį šnabžda
Maldą vakarei žvaigždei
Kaip meilėj prisipažįsta
Vienas kitam horizontai
Klausykis, sese, klausykis
Kaip vėjas neša viltingą
Pargrįžtančių gervių klyksmą
Klausykis oro ir žemės
Ugnies ir vandens klausykis
Tik žodžių nesiklausyki
Aštrių, kibių lyg erškėčiai
O jei jie tave sužeistų
Jei pervertų tarsi strėlės
Išeiki į ryto rūką
Tegul tau kūną nuaudžia
Vorai iš sidabro gijų
Tegul tau širdį užpildo
Kylančios saulės blyksnis
Mano sielos girios niekas neiškirs
Mano sielos girios niekas neiškirs
Aršiai ginsiu kiekvieną medelį
Net kreivus ar nedailiai nuaugusius, paliegusius ir nenaudingus
Net nežinomų rūšių ir svetimus, prie kitų nepritampančius
Net ir tuos, kurie neveda vaisių nei uogų,
O nori vien ošti ir vėjo klausytis be galo be krašto
Mano sielos girios niekas neiškirs
Nepavers jos susivėlusių tankynių steriliomis IKĖJOS plynėmis
Neišdraskys jos kemsuotų šabakštynų, pilnų neregėtų paukščių, giesmių ir šešėlių
Jei ateis medkirčiai, paklaidinsiu juos tankmėje
Priversiu sukti ir sukti ratus po susipynusiomis medžių šakomis,
Kol parklups po aukštu lapijos stogu
Lyg po šventovės skliautu
Ir iš lėto įleis šaknis
Į minkštą, gailestingą žemę
Pažadas Pilies gatvėje
Pakeliui namo iš Jaunimsodžio
Netikėtai kelią pastoja
Didžiulė minia
Žmonės stumdosi klega:
Bananai! Bananai!
Nežinau, kas tie bananai
Bet žodis sklinda
Iš lūpų į lūpas tarsi burtažodis
Galintis perkelti į kitą pasaulį,
Kur ant kiekvieno kampo
Stūkso nauji prekybcentriai
Pilni šviežių įvairiaspalvių
Vaisių ir daržovių
Kuo įvairiausių sūrių ir dešrų
Ir paslaugių pardavėjų
Prieinančių vos tik pakvietus
Braunuosi per bananais
Apsvaigusią minią
Ir kartu su ja vis labiau
Grimztu į sapną apie
Vakarietišką rojų,
Kol mus visus pažadina
Išgąstingas balsas:
Žmonės, nepirkit, žmonės!
Raudonskruostis vaikigalis
Pasirišęs nešvarią prijuostę
Neramiai muistosi
Už palaikio prekystalio
Nukrauto pasibjaurėtinais
Rudais vaisiais, išmuštais
Juodomis dėmėmis
Žmonės, nepirkit, žmonės!
Liko tiktai supuvę!
Bet kam tai rūpi?
Čia gi ba-na-nai!
Minia puola vargšą vaikėzą
Sakytumei plėšrūs pesliai
Ir ištąso rudą ištęžusį grobį
O aš taip ir lieku stovėti
Net visiems išsiskirsčius
Apdujus nuo skirtumo
Tarp realybės ir sapno
Mergaite! Taip, taip, tu…
Še, imk, čia tau.
Kelis, dar nesugedusius,
Laikiau po prekystaliu
Nešuosi namo tvirtai suspaudusi
Mažame prakaituotam delne
Geltoną prinokusį pažadą
Apie geresnį gyvenimą
Šventoji Europos Sąjunga
Suku ratus po didžiulį prekybcentrį
Stumiu apytuštį vežimėlį ir savo apsunkusį pilvą
Tavo sesę veduosi už rankos ji nori
Sūrelio sūrelio sūrelio sūrelio
Pykina nuo kvapų linksta kojos
Iki ašarų noriu lašišos
Bet man ji per brangi neįperku
Sūrelio sūrelio sūrelio sūrelio
O, šventoji Europos Sąjunga,
O, plačiai atsivėręs Vakarų pasauli,
Priimkit mane atgal į sapną
Apie geresnį gyvenimą,
Kuris man buvo skirtas, man pažadėtas,
Man ir mano kartai, kuriai nebeteks
Nei vargti, nei skursti, nebeteks
Drebant iš šalčio gruodžio naktį eiti
Ieškoti surūdijusios taksofono būdelės,
Nebeteks drebančiom rankom raustis
Seno palto kišenėje ieškant penkių kapeikų
Alio, čia avarinė?
Piliete, jūs ne ten pataikėte.
Prašau, nepadėkit ragelio!
Tai mano paskutinė moneta.
Mano name srogo vamzdis,
Per sienas kliokia vanduo
Palikau namie mažą vaiką,
Paskambinkit į avarinę, būkit tokia maloni…
Prie kasos ilgai rausiuosi piniginėje
Krapštau centus kiti pirkėjai niurna
Nesuprantu, ko tu visą laiką skundiesi,
Mes tai va nejaučiam jokios krizės,
Reikėjo rinktis geresnę profesiją,
Reikėjo daryti, kaip mokytojai sakė,
Mokykis matematikos, o tai eisi gatvių šluoti,
Bedarbių gretas papildysi…
O šventoji Europos sąjunga, atleisk man mano kaltes,
Atleisk mano naivumą, atleisk, kad klausiausi savęs,
Savęs, vis savęs, o ne jų…
Mergaite, jūs perkate tuos bananus, ar ne?
Kad aš jau seniai ne mergaitė, štai, turiu vaiką,
O kitas pilve, ką, nematote?
Esu suaugusi, bent turėčiau būti tokia,
Bent taip parašyta naujam europiniam pase!
Gerai, supratau, nereikia čia rėkti, mamyte.
O Šventoji Europos sąjunga, melskis už mus nusidėjelius,
Dabar ir mūsų mirties valandą, amen.
Kojinytės
Tu turi dvidešimt porų dailučių kojinyčių.
Jos visos tvarkingai sudėtos į mažos komodėlės stalčių.
Yra dryžuotų, yra taškuotų, kelios poros rožinių,
koks tuzinas – su blizgučiais ir kaspinėliais.
Visos labai mielos, švarios, tvarkingos ir gerai išauklėtos.
Visiškai nepavojingos ir lengvai nuspėjamos.
Tavo juokas – visai kas kita.
Mes neišmanome, ką su juo daryti!
Kaip jį pažaboti, kaip išauklėti ir įsprausti į stalčių?
Jis nevaldomai aidi po visus namus, plazdena ir šokinėja,
Ritinėjasi po kambarius, supasi ant liustrų,
Žyra ir rieda po grindis lyg maži karoliukai.
Mes juos stengiamės sušluot ar susiurbti,
Kad ant jų nepaslystume ir neišsitėkštume,
Kad neišvirstume iš koto ir nepradėtume
Nevaldomai kvatotis, kad netaptume pernelyg pašėlę,
Patrakę ir nesivaldantys, vaikiški ir neatsakingi…
Viskas veltui. Juokas purto, juokas žadina,
Juokas sūkuriuoja aplink net tada, kai tavęs jau nėra namuose,
Kai tu jau seniai užaugusi matuojiesi kojinytes kažkur tolimuose kraštuose.