Fotografavo Ričardas Šileika
Ji buvo optimistė iš prigimties.
Kiekvieną rytą nuvalydavo dulkes nuo gėlių lapų. Gerdavo arbatą iš to paties puodelio su įskilusia ąsele. Tvarkingai sudėliodavo sūnaus kojines į spintą. Ji buvo patenkinta savo gyvenimu.
Gyventi jai reiškė būti kažko reikšmingo ir svarbaus dalimi.
Priešais esančiame name rytais taip pat kažkas virtuvėje gerdavo arbatą. Ji matydavo ant palangės stovinčias mėsingas gėles su švariai nuvalytais lapais. Tai visada teikdavo pasitikėjimo savimi ir žinojimo, kad yra tobulai sutvarkyto pasaulio mechanizmo detalė.
Ji negirdėdavo, kaip sūnus išeina į darbą. Kai atsikeldavo ryte, dažniausiai jo nebebūdavo. Ilgainiui ėmė pamiršti, kaip jis atrodo. Tačiau prisiminė, kad jo batų dydis – keturiasdešimtas. Tad sūnus vis dar priklausė jai.
Kiekvieną rytą perpildytu troleibusu ji važiuodavo į darbą, traukdama į plaučius svetimų rūbų, odos ir plaukų kvapą. Ir jausdamasi tobulai priderinta šios masės detalė.
Kartą stovėdama prie dulkėto lango ir mintyse spręsdama kryžiažodį pajuto, kad kažkieno ranka atsargiai naršo po jos palto kišenę. Nė nekrustelėdama ji laukė. Netrukus ranka pasišalino, o kartu su ja ir piniginė. Ji nežymiai apsidairė aplinkui. Iš dešinės stovėjo moteris rausvu paltu ir putliomis lūpomis, ji spaudė išsipūtusią rankinę prie iškilaus biusto, aptemto nublukusiu kremplenu. Iš kairės siūbavo laibas stuomuo, įsuptas į juodos vilnos apsiaustą, trenkiantį tabaku. Stuomens savininkas abejingai žvelgė iš po skrybėlės nulinkusiais kraštais kažkur virš keleivių
galvų. Tiesiai priešais pūpsojo kažkieno pilvas su perlamutru žvilgančiomis rožės formos sagomis, o už nugaros nervingai šnopavo rudaplaukis strazdanotas pilietis.
Čia jos dėmesį patraukė liesas vidutinio amžiaus vyriškis, stovintis profiliu. Jis žvelgė pro langą, įdėmiai sekdamas pro šalį lekiančius automobilius. Ji pasilenkė prie jo ausies:
– Atsiprašau, gal galėtumėte atiduoti mano piniginę?
Jis krūptelėjo, bet nepasukdamas galvos toliau stebėjo skriejančius vaizdus. Atsakė beveik ramiai, lyg paaiškindamas surinkus ne tą numerį:
– Jūs suklydote. Aš neėmiau jūsų piniginės.
– O kaip gi, ėmėte. Jūs ką tik įkišote ranką man į kišenę ir ją ištraukėt. Tačiau man jos labai reikia.
– Šit kaip… – jis sumirksėjo ir vos vos pasuko galvą, bet ne tiek, kad pažvelgtų jai į akis. – Na tada, žinoma, kitas reikalas. Aš nežinojau…
– Šiandien turiu nupirkti sūnui porą kojinių, kilogramą dešrelių ir puskepalį duonos. Man labai reikia tų pinigų. Atlyginimą mokės dar negreitai.
Jis neramiai pasimuistė. Po ilgu vilnoniu paltu atrodė kiek pakumpęs.
– Aš apgailestauju, tačiau… Man irgi reikia pinigų, na žinot, šiais laikais… – tada grįžtelėjo ir pažvelgė jai į veidą, tai truko tik sekundę. – Na gerai, imkite!
Ji ištiesė ranką ir pajuto, kaip ją palietė įšilusi odinė keturkampė piniginė. Skubiai įsikišusi ją į kišenę dėkingai nusišypsojo ir kuo greičiau nusiyrė link durų.
Darbo diena pasitaikė kaip niekad sunki. Eidama namo ji pamiršo užsukti į parduotuvę. Sėdėdama džiovintais obuoliais kvepiančioje virtuvės prietemoje, lėtai tepėsi sviestą ant duonos, lyg atlikdama kasdienį magišką ritualą. Laikydama prakąstą riekę rankoje, pamažu nušlepsėjo į koridorių, įkišo ranką į aptriušusio palto kišenę ir išsitraukė piniginę.
Po kelių akimirkų sugrįžęs sūnus rado ją stovinčią prie praviro lango su palaiminga šypsena lūpose. Kai jis irzliai paklausė, kas čia darosi, motina atsakė:
– Šiandien man pasirodė Kristus!
Kelis ateinančius mėnesius ji keldavosi paryčiais, važinėdavo pustuščiais troleibusais ir stebėjo keleivius. Štai senelis su dviem anūkais, dėvinčiais vienodas raudonas kepuraites ir pūkuotus šalikus. Visi trys žiūri pro langą ir juokiasi panašiais jaunais balsais. Štai pusamžė pora – moteris rausvais, žnyplėmis garbanotais plaukais, o vyras – apvalia, švytinčia plike. Štai studentė trumpais kailinukais ir pamėlusiomis blauzdomis, o štai pirštinėtas jaunuolis, tas blauzdas varstantis žvilgsniais.
Tačiau paslaptingas liesas vyriškis ilgu paltu taip ir nepasirodė. Galiausiai ji neteko vilties dar kada nors jį pamatyti. Nustojo anksti keltis ir ilgainiui pamiršo, kaip atrodo tekanti saulė virš miegančio miesto. Vėl ėmė važinėti į darbą perpildytais troleibusais, traukdama į plaučius svetimos odos ir plaukų kvapą.
Kartą vaikštinėdama po parduotuvę, kurioje apsipirkdavo kiekvieną trečiadienį, prisiartino prie vaisių prekystalio. Paprastai ji tai darydavo tik tam, kad apžiūrėtų savo batus virš vaisų kabančiame veidrodyje. Tačiau šį kartą pasilenkė prie tobulos spalvos ir formos kriaušių, lyg norėdama įsitikinti, ar jos tikros. Ir pakėlusi akis veidrodyje išvydo juodus vyriškus batus. Atsisukusi spėjo pamatyti nueinantį liesą vyriškį ilgu paltu. Jis lėtai žingsniavo per pieno produktų skyrių. Paskui užsuko į saldumynų, o vėliau – į mėsos skyrius. Tačiau tai nebuvo tinkama vieta.
Štai vyras sustojo ir įsistebeilijo į daugybę blizgančių naujutėlių kompaktinių diskų, tvarkingai sudėliotų ilgose lentynose. Palubėje kabojo keli dekoratyviniai „cd”, it mažutės planetos, besisukančios apie savo ašį.
Tyliai prisėlinusi, ji atsistojo greta ir tarė:
– Kodėl jūs tai padarėte?
Jis krūptelėjo ir pažvelgė jos pusėn, bet ne tiek, kad jų akys susitiktų.
– Jūs manęs prašėte.
– Aš maniau, kad tai jūs ištraukėte man iš kišenės piniginę.
Kadangi vyriškis tylėjo, ji pridūrė:
– Bet tai buvot ne jūs.
Ir skubiai išėmusi kažką iš krepšio, įbruko jam į delną.
– Štai! Atidavėte man savo piniginę. Kodėl?
Jis nieko neatsakė, tik sumirksėjo, žiūrėdamas į savo batus. Kiek sumišusi ji žvelgė į ilganosį vyro profilį. Jiems virš galvų sukosi miniatiūrinės švytinčios planetos.
Eidama namo ji galvojo, kad tikriausiai kažko tikėjosi iš šio susitikimo, jei dabar jaučiasi tokia nusivylusi. Bet buvo optimistė iš prigimties. Ir įprato nusivilti.
Liesas vyriškis ilgu paltu pasivijo ją tuščiame skersgatvyje. Jo veidas buvo kaulėtas ir išraudęs, o akys – mėlynos. Rankose laikė piniginę, kurią vieną rudens rytą kažkas ištraukė jai iš kišenės.
– Prašau atleisti, tai buvau aš… Atiduodamas netyčia supainiojau pinigines… Tada troleibuse norėjau įkišti ranką būtent į jūsų palto kišenę ir ištraukti ką nors, kas priklauso būtent jums…
Grįžusi namo ji užsikaitė arbatos ir priėjo prie lango pažiūrėti, ar ant kaimynų palangės vis dar auga gėlės mėsingais lapais. Tačiau toje vietoje stovėjo vaza su ką tik prasiskleidusiomis baltomis rožėmis. Gerai įsižiūrėjusi ji pamatė, kad vienos rožės žiedlapiai turi žavingą purpurinį apvadą.
Kita diena buvo šeštadienis ir ji paprašė sūnaus, kad savo automobiliu nuvežtų ją į turgų. Čia jiedu nusipirko didžiulį prinokusį melioną ir stiklainį medaus.
Valgydamas melioną sūnus netikėtai papasakojo jai apie merginą, su kurią draugavo jau pusę metų.
– Kodėl tu man anksčiau nieko nesakei?
Jis nežinojo. Melionas buvo saldus ir jų rankos tapo lipnios ir gaivios.
Ilgainiui sūnus ėmė kiekvieną rytą vežioti ją į darbą. Tačiau retkarčiais ji atsikeldavo paryčiais ir važinėdavosi pustuščiais troleibusais. Žinojo, kad gali čia susitikti liesą vyriškį ilgu paltu. Ji buvo iš prigimties optimistė.