Kelmenso Kupriūno ekslibris poetui Vladui Braziūnui. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Nilūno 100-osioms metinėms
Gintarė Adomaitytė
Apie paukščius, poetus ir dainas
Ignalinos dienoraštis
Kartais Ignalinos būna per maža. Vilniaus – per daug. Štai kodėl mano vasara prasidėjo Daugpilyje. Birželio pirmą dieną, ankstų rytą, Ignalinos traukinių stotyje mus išlydėjo gegutė ir jos duslus kukavimas. Ai, ne gegutė kukuoja. Tai geginai (ar gegužiai) verčia mus raustis po kišenes, skaičiuoti kažką, nežinia ką, bet visada savo naudai… Ignalinos pamiškių gegužiokas tikras juokdarys. Gegužės dvyliktą – rinkimų dieną – jis plėšėsi taip, kad aidėjo ir gatvėse, ir pastatuose. Kažin ar bent vienas žmogus suprato, katram ir kodėl jis skiria savo reiklų balsą.
O kol kas – mudu traukinyje. Tereikia vienos valandos – ir jau užsienyje, ir einame abu su Mariumi lėtu žingsniu, niekur neskubėdami, kaštonų alėja, apimti šeštadienio ryto ramybės. Planai kuklūs: Bažnyčių kalnas ir būtinai – būtiniausiai – Markas Rotho, jo tapyba. Dar tramvajus, svarbu pasivažinėti tramvajais, išklausyti jų bildesio ir gaudesio. Kur kitur, jei ne Daugpilyje, kadaise pamačiau pirmuosius savo tramvajus – tuos traukinių pusbrolius. Baugu skaičiuoti, kada tai buvo… Na, per Onines, na, tada, kai buvau baigusi net devynias klases, kai…
Daugpilis ir jo ežeras dėl daug ko mano gyvenime dėtas, o gal net kaltas. Mūsų keturvietė valtis į finišą atlėkė (kad tik neparašyčiau atplūduriavo) pirmoji – kas galėjo pamanyti? Laukė rimtesnės varžybos, po jų – jau labai rimtos, rimčiausios. Jei kam rūpi, ką visa tai man davė, tai atsakymas aiškus ir trumpas: sapnus. Juose daug vandens ir žalių krantų, juose valtis be jokių pastangų slysta dainuodama. Davė ir daugiau: pramokau (išmokti neįmanoma) laimėti ir pralaimėti, tramdyti jausmus sukandus lūpas, neskubėti vadinti savęs meistre. Galiu pabūti ir pameistre.
Politikos skyrelis šiame rašinyje buvo trumputėlis, ką tik paskaitėte kiek ilgesnį – sporto, o dabar jau apie svarbesnius įvykius, apie dabartį – apie vasarą ir birželį. Apie Marką Rotho.
Savo dienoraštyje 1964 m. poetas Alfonsas Nyka Niliūnas rašė: „… negaliu suprasti, kodėl Jacson Pollock, Mark Rotho ir Jean Dubuffet laikomi dideliais tapytojais. Skonio dalykas? Nemanau. Nejaugi būčiau pradėjęs „užsiverti“, t.y. nebesimokyti?“ .
Ši frazė man svarbesnė gal net už visa tai, ką mačiau Daugpilio tvirtovėje, tapusioje muziejumi ir Marko Rotho meno centru. Kaip išmokti nesakyti apie amžininkų meną: siaubas, nesąmonė; kaip neskubėti teigti: čia ne menas – čia pinigų plovimas. Kaip sugebėti ištarti: tai aš pats ar pati užsivėriau, tai aš nebesimokau. Beje, ir į Rotho, ir į kitas parodas žvelgiau atlapa, visiškai atsivėrusi. Juk važiavau į Daugpilį šiek tiek „pasimokiusi“.
Modus vivendi – štai lotyniški žodžiai, kuriuos dienoraščiuose dažnai kartoja Alfonsas Nyka Niliūnas. Ką čia slėpti: buvau prasta mokinė per lotynų kalbos pamokas, bet vis dėlto – aš jos truputį mokiausi, aš ir dabar tebemoku suprasti ar nuspėti vieną kitą posakį.
Modus vivendi poeto dienoraščiuose – kai rašoma apie kitą poetą – apie Antaną Miškinį, kai bandoma užmegzti su jo kūryba artesnį, glaudesnį santykį, sudaryti šiokias tokias, kad ir laikinas, paliaubas.
Toks buvo mano birželis: pakaitomis skaityti Nyką ir Miškinį, emigrantą ir lagerių kalinį. Kai Nyka Niliūnas vaikštinėja po neapsakomo dydžio ir turtingumo Kongreso biblioteką Vašingtone, Miškinis brolio Motiejaus prašo atsiųsti į lagerį Jacko Londono knygą, būtinai anglų kalba. Jo laiškas slaptas, aplenkęs prižiūrėtojų kontrolę, pasirašytas slapyvardžiu Lena.
Kai Ignalinos mažoka, o Vilnius slegia, nebūtina važiuoti į Daugpilį. Galima į Uteną. Jei ieškai Nykos Niliūno ir Miškinio, važiuoti reikia.
9-toji tarptautinė poezijos šventė Aukštaitijos literatūrinė vasara „…ir saulas diementas žėruos…“ ‒ štai kas mus išviliojo. Traukė pati Utena. Jau laikas susipažinti su miestu, pro kurį tik pralekiu, tik pravažiuoju.
Šiek tiek pažinau Uteną 1990 metais. Buvome ką tik įkūrę Šiaurės Atėnus. Saulius Šaltenis ruošėsi į Aukščiausiąją Tarybą. Kažkur giliai giliai plastiko dėžėse, tarp svarbių man užrašų, slepiasi nespalvota nuotrauka. Stoviu scenoje (kažkurioje Utenos scenoje…) tarp dviejų aukštų vyrų – Sauliaus Šaltenio ir Arvydo Juozaičio, visi trys apdovanoti gležnomis tulpėmis. Mes – komanda. Atrodė, kad stipri. Paaiškėjo, kad iš lėto vystanti – visai kaip tos tulpės.
Vienaip ar kitaip, tuomet rinkimų akcija pavyko: Saulių išrinko į tarybą, jis tapo signataru. Ne todėl, kad mudu su Arvydu uoliai ir nuoširdžiai agitavome. Todėl, kad Utena ir Saulius Šaltenis – tai neatskiriama. Gerokai vėliau, jau Ignalinoje, mačiau Sauliaus Šaltenio „Jasoną“, vaidinamą Utenos teatro mėgėjų. Tų jasonų teko stebėti ir daugiau, itin profesionaliai režisuotų ir vaidintų. Ką jūs, ką jūs… Profesionalus menas mėgėjiškam retsykiais gali ir nusilenkti: labiausiai, kai savą interpretuoja savi. Ką ten interpretuoja – Utenos vaidintojai tekstu gyveno, alsavo.
Šį kartą Utenoje mūsų laukė štai kas: Klemo Kupriūno ekslibrių paroda, skirta Alfonso Nykos Niliūno šimtmečiui, poezijos skaitymai ant Dauniškio ežero liepto, o kitą dieną – Antano Miškinio premijos įteikimas jo gimtuosiuose Juknėnuose. Į skaitymus ir Vilniaus kvarteto koncertą Užpaliuose, Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje, nespėjome. Kiti žmonės gal ir sakytų: išmoksiu, būtinai išmoksiu vairuoti, įgysiu automobilį – tuomet nulėksiu visur.
Mudu taip niekada nesakome. Mums svarbios ir suprantamos stotys – traukinių, autobusų, sklidinos keisčiausių istorijų, persmelktos išsiskyrimų ir pasimatymų operetėmis ir dramomis. Nėra stebukladario, kuris mus pakeistų.
Klemenso Kupriūno ekslibris poetui Ričardui Šileikai. Iš parodos, skirtos Alfonso Nykos Niliūino 100-osioms metinėms
Klemenso Kupriūno ekslibris poetei ir vertėjai Indrai Brūverei. Iš parodos, skirtos Alfondo Nykos-Niliūno 100-osioms metinėms
Kragai, laukiai, antinai, kirai – visi kaip pasamdyti, kaip iš anksto ruošti – skrajojo, plaukiojo, nardė Dauniškyje tą valandą, kai Lietuvos, Sakartvelo ir Latvijos poetės bei poetai skaitė savo eiles. Pušynėlyje jiems pritarė varnos, pagerbdamos Antaną Miškinį, jo 1935 metų knygą „Varnos prie plento“. Apie kultūros ir natūros kryžkeles savo rašiniuose esu samprotavusi ne kartą: deduosi neapsakoma šių sąvokų žinove. Bet kad šitaip… kad taip…
Vėlų vakarą, tykioje Utenio aikštėje, kai ant viešbutuko laiptų gurkšnojome vyną, žingsnis po žingsnio, gal net žingsnelis po žingsnelio, lėčiau nei lėtas, Bažnyčios gatvės link pėdino ir ja nupėdino senyvas žmogus – toks aukštas ir liesas, toks permatomas, vienišas, toks atpažįstamai neatpažįstamas, kad… Kas draus man, Hoffmanno gerbėjai ir pasakų rašytojai, manyti: juk man, žinoma, man, tik man vienai vienintelei, sutemose vaidenosi kitas Hoffmanno gerbėjas.
Kuris?
Galbūt jis – Alfonsas Nyka Niliūnas, žvelgiąs į savo šimtmetį, galbūt jo bičiulis – Utenoje, Bažnyčios gatvėje, mėgęs svečiuotis pasakų kūrėjas Julius Kaupas.
Utenos gatvelėmis klajodama kartais pasijusdavau kaip Kaune, gimtajame Žaliakalnyje: tie medinukai ir mūrinukai, tie darželiai sodeliai palei juos, tos pakalnės ir nuokalnės, ta vasariška ramybė. Arba kitaip: lyg skaityčiau Nyką Niliūną, lyg būčiau apsigyvenusi jo knygose, persmelktose aistra, meile, ilgesiu vieninteliam pasaulio miestui – Utenai. Jeigu tik pamenate jo „Vasaros simfonijas“: Žemyn nuo kalno ėjo gatvė. / Prie jos stovėjo antakius suraukęs namas, / Kuriam labai giliai miegojo / Užburtas vasaros šaltinis.
O kitą dieną…
Antano Miškinio premijos laureatai Rimvydas Stankevičius, Antanas A. Jonynas, Viktoras Rudžianskas, Marius Burokas. Palmiros Mikėnaitės nuotrauka
Juknėnuose, Antano ir Motiejaus Miškinių sodyboje, tapusioje jaukiu etnografiniu-literatūriniu muziejumi, ir vėl klausėmės poezijos. Rimvydas Stankevičius, šių metų Antano Miškinio premijos laureatas, prisiminė, kaip mokyklos metais bandė deklamuoti „Kampe voratinklis mažytis…“. Jam šis eilėraštis atrodęs smagus, net juokingas. Mokytoja laiku atvėrusi akis: posmus apie vorelį Miškinis parašęs lageryje.
„Pasaulis pilnas neparašytų eilėraščių“, ‒ tvirtino Rimvydas Stankevičius tartum guosdamas visus, norinčius rašyti poeziją, bet nelabai mokančius. Man belieka atitarti: kokia laimė, kad pasaulis pilnas jau parašytų eilėraščių, poečių ir poetų, ieškančių, net randančių modus vivendi su skirtingiausiais pasauliais.
Arba kitaip: laimė, kad ar Utenoje, ar Juknėnuose poetės ir poetai neskaitė vien patys sau, kaip dažnokai nutinka. Publikos būta – ne bet kokios. Grįždami iš Juknėnų, autobuse išklausėme šiokio tokio renginio aptarimo – anaiptol ne literatūrologinio, labiau mėgėjiško, nuoširdaus, spontaniško. Ką gi, jau antrą kartą šiame tekste rašau: mėgėjams ir jų traktuotei retsykiais dera nusilenkti.
Ko man iš tikrųjų stinga Ignalinoje?
Akademinės, klasikinės muzikos. Aukšto rango koncertų, festivalių. Seilė varva, kai per radiją girdžiu anonsus apie Beatričės vasaros festivalį Šakių rajone arba Oginskio festivalį Plungėje. Neįtikėtina: šalia Ignalinos, Ceikiniuose ir Palūšėje, augo Mikas ir Kipras Petrauskai. Nesakau, kad jie pamiršti – tikrai ne. Bet jiems – būtent jiems abiem skirtos galingos šventės – į kurią rinktųsi Lietuva, nė šešėlio, nė aido.
Šiokia tokia paguoda – Paliesiaus dvaras, jo Pasagos salė, į kurią mus, pėsčiuosius, automobiliu nuskraidina bičiuliai Vida ir Arnoldas. Birželiui besibaigiant, Pasagoje dainavo graži ir stipri kaip valkirija Inesa Linaburgytė, o akomponavo Linas Dužinskas.
Sarmata prisipažinti, bet ilgokai po koncerto dainavau ir aš. Giliai, labai giliai širdyje – taip, kad niekas negirdėtų, net neįtartų. Aš ir dabar, rašydama, dainuoju Poulencą, jo „Les chemins de l‘amour“.
Vis dėlto ne Poulencas, o Mahleris, jo „Keliaujančio pameistrio dainos“, man tapo šio birželio svarbiausiu įvykiu. Koncerto klausėsi ir maestro Vaclovas Daunoras. Atmintis išsaugojo tokius jo žodžius: „Koks džiaugsmas važiuoti Aukštaitijos keliais ir patekti tiesiai į Mahlerį“.
Mano keliai šią gegužę ir birželį sklaidėsi po visą Lietuvą. Esu šiokia tokia jų kolekcininkė. Ilgokai mylimiausiu laikiau kelią Vilnius–Prienai per Aukštadvarį. Bet ar tik jį? O Jurbarkas–Kaunas palei Nemuną? Arba Utena‒Ignalina? Bet ir į Šakius smagu važiuoti – jeigu palei Zapyškį. Visa tai ir dar daugiau visai neseniai patyriau. Štai kodėl dainuoju „Les chemins de l‘amour“ – man regis, tai reiškia meilės keliai.
Neįtikėtina: mano užrašinės būsimi puslapiai balti baltutėliai. Iki rugsėjo jokių kvietimų į mokyklas, bibliotekas, jokių planų aplankyti draugus, jokių norų nuvykti į tolimus kraštus, tiesiog – nieko. Ta tuštuma nėra bauginanti. Tiek visko sumanyta, bet neparašyta. Keliai ir be manęs keliauja ten, kur jiems lemta, pakylėdami ar nugramzdindami meistrystę, pameistrystę ir visa kita, kas tyko kryžkelėse.