„Slinktys“ pristato Uršulės Toleikytės knygą „Šuo vaiduoklis“
Jaunųjų rašytojų skaitymai virto festivaliu, o festivalis – leidykla. Šitaip skambėtų skaitytojams jau gerai pažįstamos, šiemet savo dešimtmetį mininčios leidyklos „Slinktys“ istorija, jeigu ją reikėtų užrašyti vienu sakiniu. Apie tai, kaip „Slinktys“ gimė ir keitėsi, kokia kryptimi slenka ir kokius horizontus regi ateityje, pasakoja leidyklos įkūrėjas, asociacijos „Slinktys“ direktorius Juozas Žitkauskas ir vyriausiasis leidyklos redaktorius, literatūros kritikas Martynas Pumputis.
Tikrasis leidyklos jubiliejus buvo spalio mėnesį, tačiau dėl itin intensyvios leidybinės veiklos dešimtmečio minėjimas nusikels į gruodį – gimtadienis bus minimas gruodžio 18 d. 18 val. Vilniaus literatų namuose. „Čia susirinkusiems mūsų autoriams, bendradarbiams, kolegoms bei skaitytojams bus sekama pasaka apie „Slinktis”, kurią seks aktorius Paulius Čižinauskas ir žurnalistas Marius Eidukonis“, – sako J. Žitkauskas.
Pavadinimą sukūrė poetas
Nors leidykla gimė iš J. Žitkausko patirties, sukauptos dirbant Vilniaus mokytojų namuose bei Vilniaus apskrities kultūros centre, o taip pat – iš noro žvelgti ir veikti plačiau nei leidžia biurokratinės biudžetinių įstaigų sienos, „Slinkčių“ užuomazgų reikėtų ieškoti Vilniaus mokytojų namuose, kuriuose kadaise įvyko jaunųjų rašytojų skaitymai „Slinktys“. Sėkmingai prabėgęs ir daug žiūrovų pritraukęs renginys virto jaunuosius rašytojus buriančiu festivaliu „Vilniaus literatūrinės slinktys“, kurios vėliau pakeitė pavadinimą į „Literatūrines slinktis“.
„Už pavadinimą esu dėkingas poetui Aivarui Veikniui – tai jis prieš keliolika metų sumanė tokiu pavadinimu surengti jaunųjų autorių skaitymus Vilniaus mokytojų namuose, po kurių ir gimė mintis organizuoti festivalį. Kai 2015-ųjų vasarą sumaniau steigti asociaciją, kurioje galėčiau laisvai realizuoti savo sumanymus bei tęsti festivalio „Literatūrinės slinktys” organizavimą, šia idėja pasidalinau su poetais Ernestu Noreika ir Mantu Balakausku bei pakviečiau juos prisijungti. Taip trise ir įsteigėme asociaciją „Slinktys”, nuo pat pradžių užsibrėžę, jog tai nebus vien tik literatūros renginius organizuojanti organizacija, bet ir leidykla, leidžianti knygas bei kompaktines plokšteles“, – pasakoja Juozas.
Poetas, leidėjas Juozas Žitkauskas.
Fotografavo Mantvydas Drevinskas
Po pandemijos sekė ne žingsniai, o šuoliai
Pirmasis „Slinkčių“ gyvavimo penkmetis buvo gausus įvairių projektų – organizuoti edukaciniai renginiai, festivalis „Literatūrinės slinktys“, o knygų bei kompaktinių plokštelių per metus buvo išleidžiama vos keletas.
„Nuo pat pradžių mūsų leidybinė veikla, nors ir nežymiai, bet augo, – pasakoja J. Žitkauskas. – Pirmasis rimtesnis lūžis įvyko pandemijos laikotarpiu, o tada, galima sakyti, sekė ne žingsniai, o šuoliai, kurie vis labiau nustelbdavo asociacijos organizacinę veiklą ir įtvirtindavo „Slinktis” kaip visuomenėje matomą leidyklą.“
Žvelgiant iš dešimties metų perspektyvos, Juozui gražiausias atrodo pradžios laikas, pirmieji metai, kai leidykla pamažu augo: „Net ir tas nerimas dėl projektų nesėkmių dabar atrodo jaukiai, šiek tiek nostalgiškai. Kaip ir gyvenimas svajone apie tai, jog kada nors išauš diena, kai išleistoms knygoms vieno staliuko neužteks, diena, kai ir tau pačiam vis mažiau laiko liks savo asmeniniams poreikiams, o ir tie poreikiai taip susimaišys su darbiniais, jog sunku juos bus atskirti. Tas laikas jau atėjo, o gal dar tik beveik atėjo.“
Prisimindamas ryškesnius „Slinkčių“ epizodus, J. Žitkauskas pirmiausia įvardija 2018-aisiais išleistą poetės Dalios Saukaitytės eilėraščių rinktinę „Purpurinis vakaras“. „Poetė vengia viešumos, bet yra labai geidžiama ir laukiama. Tiek aš, tiek Dalia vėliau stebėjomės: juk išleisti rinktinę ją kalbino ne viena didelė leidykla. Už šį pasitikėjimą poetei esu labai dėkingas. Gal ji ir buvo mus įkvėpusi mūza? Kas žino?“, – svarsto Juozas.
Gausi „slinktininkų“ šeima
Šiandien leidyklos branduolį, neskaitant dviejų pastovių dizainerių, sudaro penki žmonės. „Džiaugiuosi savo bendradarbiais, nes jie mane ne tik įkvepia, moko, bet ir padeda neišslinkti iš šiuolaikiško būvio. Tai – jauni, veržlūs, kūrybingi žmonės: Martynas Pumputis, jau pagarsėjęs literatūros kritikas, teisybės ieškotojas ir jos gynėjas, Linas Daugėla, poetas, literatūros kritikas, kultūrai atsidavęs kūrėjas, Rokas Bagočiūnas, kultūros vadybininkas, montažo režisierius, sąžiningumo ramstis ir garantas. Likimas kaip dovaną dešimtmečio proga mums įteikė ir Rūtą Dubauskaitę-Dirgėlę, nuostabią ir aktyvią literatūrinės veiklos organizatorę. O kur dar visi autoriai, vertėjai, redaktoriai… Daug metų mūsų veikloje visomis formomis veikė akyloji redaktorė, korektorė Rasa Milerytė, „Slinktims” įdomių autorių visada pasiūlo vertėja, poetė Kristina Tamulevičiūtė. Čia būtų galima vardinti ir vardinti, bet geriausia būtų peržvelgti mūsų išleistų knygų autorių sąrašą. Tai ir yra mūsų bendruomenė“, – sako J. Žitkauskas.
Rankraščiuose ieško meninės vertės
2022-aisiais į „Slinktis“ atslinko ir literatūros kritikas Martynas Pumputis, kurį pas Juozą prašyti nemokamų knygų egzempliorių recenzijoms nukreipė Rasa Milerytė.
„Vėliau recenzavau ir tuometinį „Literatūrinių slinkčių“ rinkinį, festivalio metu netyčia teko pravesti savo pirmąjį renginį. Nuo to laiko į leidyklos veiklą pradėjau įsitraukti vis daugiau ir įvairiau. Manau, kad „Slinkčių“ išskirtinumas yra atviras požiūris į jaunuosius kūrėjus. Tą įrodo ne tik „Literatūrinių slinkčių“ festivalis, bet ir kasmet teikiamos paraiškos bent kelių debiutų leidybai. Išleidome ir buvusių „slinktininkų“ – Uršulės Toleikytės, Alinos Borzenkaitės, Dominyko Matulionio – knygas. Atvirumo jaunimui esama ir leidybiniuose procesuose. To pavyzdžių – taip pat daugybė: aš, Linas Daugėla, Rokas Bilinskas ir kiti bendradarbiai“, – sako M. Pumputis.
Nors el. pašto dėžutę pasiekia daugybė rankraščių, tačiau atrinkdamas knygas, kurias verta išleisti, Martynas vadovaujasi idealistiniu požiūriu: „Kadangi gyvenu ne iš leidybos, sklaidos galimybės, būsimas knygos populiarumas ar autoriaus žinomumas man nerūpi. Rankraščiuose ieškau susiformavusio, ar bent jau apsiformavusio stiliaus, originalumo, meninės vertės.“
Visko po truputį, bet daugiausia – poezijos
Nors leidyklos asortimente esama ir prozos, ir esė, ir knygų vaikams, „Slinktys“ šiandien yra didžiausia poezijos leidykla šalyje. Anot J. Žitkausko, jeigu „Slinktis“ būtų kūrę kiti žmonės, ne poetai, matyt, daugiau būtų išleista kito žanro knygų: „Tad taip jau nusistovėjo, kad esame viena iš kelių Lietuvoje egzistuojančių leidyklų, kur lyderiauja poezija. Ir tuo didžiuojamės, nes tikiu, jog poezija yra ateities menas, išsilavinusios, brandžios visuomenės rodiklis. Lygiai kaip ir gera proza, eseistika.“
Pasak M. Pumpučio, mažoms, nekomercinėms leidykloms bandyti įsisprausti į vienos srities rėmus būtų veiklą ir išsilaikymą apsunkinantis žingsnis: „Mėgstame įvairią literatūrą, norime tiek visko išleisti, tad taip atsiranda ir poezijos, ir vaikų, ir kitų knygų idėjos. Tad ir toliau matau plataus veiklos profilio išlaikymą.“
Įmanomos ir neįmanomos galimybės
Juozas priduria, jog užsisklęsti viename burbule ir leisti vien tik poeziją šiais laikais yra nerentabilu, tad leidykla imasi visko po truputį – pirmoji prozos knyga pasirodė dar 2018-aisiais metais, verstinės knygos pradėtos leisti 2020-aisiais, o pirmoji knyga vaikams išleista 2021-aisiais.
„Mums svarbu ne vien knygą išleisti, bet ir skaitytojui ją parodyti, todėl daug dėmesio skiriame knygų pristatymams, o mūsų autorius dažnai galima sutikti šalies bibliotekose. Žinau, jog tai – sunkus ir dažnai – net finansiškai nuostolingas darbas ne vien leidėjui, bet ir autoriui, tačiau tokia šių dienų realybė: knygos matomumui, kai jų per mėnesį išleidžiama šimtai, reikia išnaudoti visas įmanomas ir neįmanomas galimybes“, – sako Juozas.