Apie juoką, beldžiantį taikos šaukštu
Jurga Žąsinaitė
Rimantas P. Vanagas ir 79 pasakotojai. Šaukštas jubiliatui. Linksmi anykštėnų nuotykiai. Vilnius: Petro ofsetas, 2019, 280 p.
Susidomėjimas šiuolaikine tautosaka, pastanga geriau pažinti moderniojo folkloro ypatumus ir išsiilgimas nuotaikingo, šviesaus pasakojimo paakino atsiversti šią vasarą pasirodžiusias prozininko, poeto, žurnalisto, vieno produktyviausių Lietuvos rašytojų, anykštėnų anykštėno Rimanto Povilo Vanago ir 79 pasakotojų išporintas vingraus gyvenimo istorijas. Kaip nurodoma rinktinės Šaukštas jubiliatui. Linksmi anykštėnų nuotykiai anotacijoje, į knygą buvo sudėti 20 metų rinkti Anykščių krašto gyvenimo epizodai, kuriuos būtų galima įrašyti į dar gana kuklų mūsų naujoviškosios tautosakos archyvą. Pasakojimai iš ypatingos (pirmiausia šio straipsnio autorei) vietos ‒ literatūros, vyno sostine, Aukštaitijos perlu vadinamų Anykščių. Greitu laiku, matyt, prigis ir kitas, iškiliausių Lietuvos rašytojų gimtinę įvardysiantis pavadinimas ‒ Lėtas pasaulio miestas. „Anykščių krašto dienoraštyje“ (https://www.kulturos-miestas.lt/lt/anyksciai-dienorastis) skelbiama, kad „2019 m. pradedamas įgyvendinti Anykščių rajono savivaldybės 2019–2025 m. plėtros plano priemonės bei vizijos tikslų siekimas. Vienas iš tikslų – Lėtas miestas.“ Čia pat rasime ir detalesnį paaiškinimą, kaip siekti tokio miesto statuso: „Norint oficialiai tapti Lėtuoju miestu, „slow“ (angl. lėtas) ritmu gyventi ir tvarkytis, būtina prisiimti per 50 įsipareigojimų, tokių kaip triukšmo, taršos ir eismo mažinimas, aplinką tausojančių technologijų propagavimas, pėsčiųjų zonų bei žaliųjų erdvių didinimas, vietinių verslų ir amatų skatinimas, vietinės virtuvės tradicijų puoselėjimas ir pan.“ Nors, regis, žalioj ramybėj skendintys Anykščiai su didmiesčių skuba mažai ką bendra ir taip turi, bet prisijungę prie tarptautinio „Cittaslow“ (it. – angl. – lėtieji miestai) tinklo veikiausiai taptų dar ramesni ir sykiu patrauklesni.
Buvęs, esamas ir būsimas Anykščių bei anykštėnų patrauklumas bei žavesys vaizdingu, taikliu žodžiu liudijamas ir aptariamuose, nūdienos tautosakai priskirtinuose Šaukšto jubiliatui pasakojimuose. Beje, dera pripažinti, kad šiuolaikinės tautosakos samprata kelia nemažai abejonių ir klausimų, mat daugelio mūsų supratimas, kas laikytina tautosaka, remiasi tradiciniu apibrėžimu: „tautosaka ‒ žodinė ir muzikinė liaudies kūryba.“ Net ir folkloristų moksliniuose darbuose kol kas nėra aiškiai nurodyti esminiai moderniojo folkloro ypatumai. Pasitelkiant lyginamuosius, analitinius tyrimų metodus, yra mėginama gretinti vadinamąsias šiuolaikines sakmes, šiuolaikinius pasakojimus ar gandus su mitologinėmis sakmėmis bei tikėjimais. Taip siekiama įrodyti, ar pagrįstai šiuolaikiniai žodžiu, raštu ir vaizdu plintančios tautosakos kūriniai laikytini folkloru.
R.P. Vanago užrašytus, paties sukurtus ar atkurtus linksmus anykštėnų nuotykius priskirti šių dienų tautosakai leistų rinktinės daugiaautorystė ir kartais nevengiamas pateiktų kūrinėlių anonimiškumas (atkreiptinas dėmesys į tai, jog individualaus autoriaus nebuvimas yra vienas iš tradicinio folkloro bruožų). Šmaikščias, lengvai įsimenančias istorijas pasakoja Anykščių krašto kultūros darbuotojai, muziejininkai, Siauruko veteranai, žvejai, medžiotojai, taksistai ir kt.
Liaudies kūryboje gvildenamos ne tik amžinosios gyvenimo tiesos, vertybės, bet ir savitai aiškinamos tam tikro laikmečio aktualijos. Intensyvus gyvenimo tempas tiesiogiai veikia ir šiuolaikiniam folklorui priskiriamus pasakojimus, gandus, naująsias sakmes. Tai atsispindi ir anykštėnų istorijose. Vaizdžiai ir įtikinamai laikmečio realijos perteiktos R. P. Vanago pasakojime (stlistika, retorika primenančiame padavimą, sakmę) „Anykštėnų pokštas, arba kaip sudrebinti Lietuvą?“:
Net aiškiaregiai, net sukčiausi politikai su visais padėjėjais nebenumanė, kas dar galėtų sukrėsti stora oda apaugusį, t.y. suvakarėjusį lietuvį, suvienyti tautiečius bendram tikslui?.
Ir tada anykštėnai žiebė siurprizą. Praretinę ir taip jau skystą šilelį, iš metalinių sijų ir pinučių surentė Lajų taką su apžvalgos bokštu. Kad visi visi, jauni ir seni, galėtų iš arti pasižiūrėti į medžių viršūnes, į akį glostantį Anykščių kraštovaizdį. Tiesa, anksčiau iš tokio aukščio guvesni pašventupių berniokai žvalgėsi kada panorėję – žinoma, prieš tai įsliuogę į augesnį medį…
Lyg kas kūju vožė Lietuvai per širdį! Sudrebėjo žemė, pašėlo laikrodžių rodyklės – išaušo nauja era! Lajų takas! – skambėjo dar garsiau nei Mieželaičio žmogus… (p. 14)
Komiškos, neretai kiek apmaudžios nūdienos realijos sudėtos skyrelyje „„Norfos“ atradimai“. Pastabūs, kalbingi pasakotojai čia atskleidžia ne tik asmeninį požiūrį įvairiais klausimais, bet ir iliustruoja gyvenamojo meto mąstymo stereotipus:
„Norfoje“ stoviniuoja eilutė prie mėsos. Pardavėja, žinoma, laksto aplinkui apskritą prekystalį ir šiuo metu darbuojasi kitoje pusėje. Du pirkėjai susižvalgo, vienas sako:
– Kaip ir visur: žmogaus nėra, tik mėsa! (p. 9)
Skaitant Šaukšto jubiliatui istorijas kyla ūpas, giedrėja mintys, atslūgsta įtampa. O juk tokia ir yra šmaikštuolio misija ‒ ne tik prajuokinti, bet ir išlaisvinti iš įtampos, išdrįsti įvardyti tai, ką dauguma nutyli. Sigmundas Freudas, tyrinėdamas žmogaus gebėjimą ir poreikį juokauti, pastebėjo, kad juokavimas padeda išsilaisvinti iš visuomenės nustatytų normų ir standartų, laisvai kalbėti draudžiamomis temomis, taip patiriant katarsio efektą. Pastarąjį teiginį iš dalies galėtų iliustruoti šiuolaikiniai anekdotai, kuriuose itin atvirai, net tiesmukiškai pajuokiami aukštesnio socialinio sluoksnio asmenys, demonstruojamas nepasitenkinimas valdžia, apskritai hierarchine sistema. Komiškumui ir sykiu nepakantumui sustiprinti pasitelkiama ne tik ironija, sarkazmas, bet ir agresija, absurdo elementai. Išvardytų dalykų nerasime anykštėnų nuotykiuose. Ir ne todėl, kad politinių, socialinių temų vengiama, bet todėl, kad į jas žvelgiama iš kitos, pozityvios, sakytume, atlaidžią šypseną keliančios perspektyvos. Šit kaip supratingai anykštėnas J. P. pasakoja apie „Gamtos priklausomybėj“ besidarbuojantį Anykščių merą:
Nekantrus lankytojas, savivaldybės mero priimamajame neradęs sekretorės, įsiveržia į mero kabinetą. Šis palinkęs prie kompiuterio. Lankytojas spėja akimi užgriebti, kad meras žaibiškai pašalina nuo ekrano vaizdą su gėlytėmis.
Nieko keista: visi žino, kad meras – gamtininkas, o su gamta, kaip sakoma, nepasiginčysi!
Lankytojas atkalba savo litaniją, meras – savo atsakomąją. Lankytojas atsisveikina, išeina iš kabineto – ir staiga atsimena dar ne viską pasakęs. Vos įkiša galvą atgal – meras vėl bežiūrįs į savo gėlytes… (p. 60)
Mėgaujantis nuotaikingais Šaukšto jubiliatui pasakojimais, skaidrėja ne tik nuotaika, bet ir tenkinamas žingeidumas, plečiamas akiratis. Ne vienoje humoro fenomeną (kaip vieną iš fundamentaliausių kultūros apraiškų) analizuojančioje psichologinėje studijoje pažymima, jog gebėjimas juokauti reikalauja nemažo pasitikėjimo ir intelekto. Čia prisimintinos ir istorikės Raimondos Ragauskienės, tyrinėjusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės juokdario paveikslą, įžvalgos. Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad Žygimanto Senojo dvare tarnavę juokdariai buvo ne tik raštingi, bet ir „grojo kokiu nors instrumentu, išmanė istoriją, gaudėsi užsienio realijose, kaip penkis pirštus pažinojo dvaro gyvenimą. Žodžiu, iš tiesų jų tarnybai reikėjo būti viskuo, visur ir žinoti viską.“[1] Žinios, išmintis, sąmojis būtini ir šių dienų „juokdariams“. Juokaujant informacija adresatą pasiekia daug greičiau, yra lengviau priimama ir įsimenama.
Legendinius Anykščius, čia įsikūrusius muziejus lankantys mokiniai, jų mokytojai, tėveliai galėtų nemažai išmokti kad ir iš muziejininkų prižiūrimos „viralinės“. Joje verda, kunkuliuoja ir „Klėtelės siurprizai“, ir „Šaunūs klausimėliai“, ir „Šaunūs atradimai“:
Vedasi mokytoja savo pradinukus prie klėtelės ir garsiai skelbia:
− Štai ir atvažiavome prie garsiosios Baranausko klėtelės. Čia ir yra tas Laimės žiburys, kuris šviečia mūsų širdims! (p. 19)
…Muziejininkė vaikų klausia (o mokiniai jau nemaži, septintokai):
− Antanas Žukauskas − vardas ir pavardė, o kas yra Vienuolis?
− Specialybė, − atsako mokiniai. (p. 21)
Apžiūrinėdami Vienuolio namuose pintus baldus, lankytojai garsiai pareiškia:
– Nu šitie baldai tai tikrai iš bendriko! (p. 23)
Tarp anekdotams prilygstančių pasakojimų skaitytojas ras ir juodojo humoro tekstų, kartais primenančių baugias lietuvių mitologines sakmes. Antai jurzdikiečių moterų papasakotoje istorijoje atskleidžiamos Jurzdiko koplyčios paslaptys. Sužinome, kodėl pastato rūsiuose vaidenasi. Pasirodo, …koplyčios rūsiuose palaidota Burbiškio dvarininkų Venclovavičių giminė, rūsyje dar palyginti neseniai gulėję karstai, kaukolės… (p. 83)
Surimtėti verčia kraštotyrininko, fotomenininko Aloyzo Janušio pasidalintas „Mistiškas interviu“ su rašytoja Brone Buivydaite, kuri „buvo linkusi prie mistikos, sapnų aiškinimo“:
Bet vos tik pasidedu aparatėlį ant stalo, rašytoja klausia:
– O kas čia?
– Labai gudrus daiktas! Įrašysiu jūsų pasakojimą, balsas bus kaip gyvas!
Rašytoja nenudžiugo, pagalvojo, pagalvojo – ir sako:
– Aš užčėravosiu, ir nieko tau nesigaus… (p. 90)
Kažin koks lengvas graudumas spusteli, perskaičius Algimanto Baltakio prisiminimus apie žmonai Sigitai gimtadienio proga dovanotas eiles, nors tąsyk jai labiau reikėjo kojinių… Betgi atslūgus liūdesiui, vėl suskalambija kažkurio anykštėno juokas, „toks truputį mefistofeliškas, o kartu ir labai nuoširdus, užkrečiantis“… Juokas ‒ dovanai, susikalbėjimui ir supratimui. Juokas, beldžiantis taikos šaukštu.
[1] Raimonda Ragauskienė, “Dvaro juokdario „institutas“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. pabaigoje ‒ XVIII a. pradžioje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 4, 2011, p. 267.