Eugenijaus Raugo parodoje
Šių metų rugpjūtį, prieš pat Žolinę, Zaduojos kaime Zarasų rajone atsidarė neįprasta „Paroda ant žolės“, kurios autorius, o tuo pačiu ir „meno būdos“ statytojas – dailininkas, muzikantas, Zarasų Fausto Latėno meno mokyklos mokytojas Eugenijus Raugas, regis, netelpantis vienoje kūrybos srityje, fliuksiškai tekantis gyvenimu ir kūryba. Jo tapyba iš rėmų iškeliauja ant paties sumeistrautų baldelių ir interjero grožmenų, pritardamas armonika Eugenijus traukia dainas išgalvotos dusių kalbos žodžiais, per karantiną rengė sniego performansus vienam žiūrovui – šuniui, o ir į meno dėstymą turi savitą žvilgsnį.
***
Būvame Eugenijaus namuose, su garuojančios arbatos puodeliais klausomės jo muzikavimo ir minčių apie „menavojimą“ savam kieme.
Antroj gyvenimo pusėj, po 50-mečio parodų, pajutau, kad galerijos ne iki galo atlieka savo funkciją – jos negali atspindėti menininko vidinės būsenos, būklės, – galerija veikiau yra „užėjimo taškas“, kur žiūrovas užeina, pažiūri ir išeina, išvis nėra santykio su kūrėju, nėra to tikrumo. Juk pažinti kūrybą yra viena, o pažinti kūrėją ir kūrybą kartu, arba netgi jo gyvenimo būdą – tai kur kas plačiau ir išsamiau. Galerijoje nėra galimybės pabendrauti.
Tam, ką sukūriau čia, savo namuose – galerijos pavadinimas netinka, jis per siauras. Pasiteisino mano pasaulėžiūra neskubinti, daug ką palikti tarsi savieigai – niekad nedarau labai griežtų planų, nenumatau per metus tą ir tą padaryt. Tiesiog būnant gamtoj viskas dėliojasi tikresniu ritmu ir rutuliojasi į kažkokį galutinį būvį. Neturiu metų plano, bet turiu vizijas daugybės veiklų šitoj erdvėj. Tai mano meno erdvė, mano gyvenimo būdo erdvė – šitas statinys turės būdo(s) logotipą, jau esu pasipaišęs. Nebereikės aiškinti, kas yra mano kūryba ir menas, – tai, kas yra čia, yra mano gyvenimo būda(s).
Eugenijus Raugas
Esi ir stalius, dailidė, ir muzikantas, ir mokytojas, ir tapytojas, ir šeimos žmogus…
Pažinimo sričių yra begalė. Taip, iš tiesų per gyvenimo patirtį dėliojasi visaip, pradeda rūpėt tai viena, tai kita – būna svarbi muzika, būna svarbūs amatai, svarbi tapyba, šeima, ūkis… Man labai gera pačiam pasidaryt, tarkim, duris, o nepirkt gatavų iš parduotuvės, padaryt baldą, stalą, bet ką.
Ir netgi namą?
Netgi namą. Tai, kas yra dabar čia – pavadinau paroda namuose ant šieno, man tai turi daug prasmių. Kitados čia, kur dabar ši meno būda, buvo tvartas, daržinė, kriuksėjo kiaulės. Mes, vaikai, miegodavom šitoj daržinėj. Užveža pirmą šieną, išsitempiam brezentą ir išvarom su broliu į šokius, kada grįžtam, nieks nežino. Aš ant žolės miegodavau, vaikščiojau ant žolės basas. Man žolė siejasi su viskuo. Čia, šioje „būdoje“, apjungiu į vieną visumą viską, ką kuriu, o paskui bus kitimai pagal gamtos metų laikus – mes gi nuo to priklausomi, o kažkodėl bijom žiemą paliūdėt , bijom šalčio ir t. t. Mano paroda sietina su gamta, cikliškumu. Tai visai kitas tempas, kitas mąstymas, negu diktuoja nūdienos gyvenimas. Nesinori sėdėt vienoj kūrybos nišoj, mano toks būdas, todėl ir spektras platus. Menas juk jungia, o ne skaldo, tai ir ta mano būda(s) turi būti jungimo, o ne skaldymo vieta. Čia turiu vieną darbuotoją – katiną, jis yra budintysis, ateina triskart dienoj, pakrapšto langą – kodėl durys uždarytos? Iš pradžių galvojau surengt tradicinį parodos atidarymą, pasikviesti artimų žmonių, bet paskui natūraliai išsidėliojo – kažko nespėjau, nu ir gerai. Tada pagalvojau – o tai palauk, vienam pats geriausias atidarymas! Gi tas vienas – vienis – natūraliuoju būdu prikviečia kitus.
Leisk pacituoti Tavo žodžius apie šitos parodos atidarymą…
„Paroda atidaryta. „NAMUOSE ANT ŠIENO“, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme. Atidaryme dalyvavo nenusakomas uodų būrys, jie vienas po kito „RĖŽĖ KALBĄ“ tai į vieną žandą, tai į kitą, sunkiai pasiekiamą pasikasymui vietą. Atskrido ir šeimynėlė žabalių, kuriuos atlydėjo didysis gylys. Užsuko trys vapsvos ir dvi kamanės, vis sukurdamos rezonansinį muzikinį foną parodos atidarymo šventei. Pilnam džiaugsmui apsilankė visai nematyti du neskubantys drugiai, nutūpdami tai ant vieno paveikslo kampo, tai ant kito… Niekas nuo to, aišku, nepa-KITO, o gal ir pa-KITO. Paplasnoję ir neradę tikrojo nektaro paliko mano meną man. Tuo metu visai šalia augančioje šimtametėje močiutės pasodintoje liepoje girdėjosi, kaip genys kala tartum vinukus paveikslams pakabinti. O tylusis liepos atspindys tvenkinyje siuntė žinią DUSIŲ bendruomenėms apie melodijas, kurios skamba parodos atidarymo metu. O tuo tarpu kregždės būriais pikiravo aplink liepą, piešdamos matomai nematomą DANGAUS GRAFIKĄ. Tuo metu visai netikėtai, tartum vietoj ambasadoriaus, ant palangės rėmo pasirodė naktinis drugys, kuris, būdamas labai vangus dieną, pasiliko nakvoti parodoje. Deja, ryte su juo jau nebepasimatėm. Vis dar giliau įsiklausant į parodos atidarymo TYLĄ, pajuntu, kad šventėje dalyvavo tūkstančiai dalyvių, kuriems iš esmės rūpi GAMTA-GAMTOJE. O ant grindų parodoje suklota žolė palengva vis įgauna nenusakomą šieno kvapą bei spalvą ir kviečia apsilankyti. Toks tas „TYLUSIS“ mano kūrybos parodos atidarymas naujoje mano namų ERDVĖJE.“
Eugenijus Raugas
Sulauki parodoje ir dvikojų lankytojų?
Dabar, kai atvažiavot jūs, vyksta gal jau koks devynioliktas šios parodos atidarymas. Užsuka žmonės tyčia ar netyčia, pranešę ar ne, įvyksta vis naujas derinys, vis kitoks, vis įdomesnis. Galiu pasakot apie save, o paskui žmonės išdrįsta pasakot apie save. Aš atsiskleidžiu per kūrybą, o jie – per santykį su mano kūryba. Neoficialioj aplinkoj žmogus gali atsiverti, ko niekad neįvyksta galerijoj. Turiu tokią viziją, kad žmogus galėtų čia likti nakvoti – tarp meno, su menu. Gal vyks kameriniai pasigrojimai, pasidainavimai, pasiskaitymai, pasideklamavimai. Norisi, kad tai būtų namai. Ne mano – nes gali apsinuodyt egoizmu. Kai duodi kitiems, ir gauni ir iš kitų – filosofija paprasta. Nebus metinių planų ir dėliojimų kas po to. „O po to nieko“ – taip dainuoju vienoj savo dainoj. Viskas vyksta bedarant. Aš artimas katino filosofijai. Stebiu katinus. Ryte atsikėlęs pasidarau kavos, apeidinėju kiemą ir stebiu katiną, kaip jis juda paskui mane – du žingsniai priekin, išgirsta kokį garsą – šast iškart ten – tai prie tvenkinio, tai vėl kur. Tik paskui ateina pas mane. Katinas seka viską, kas jam yra aktualu. Aš gamtoj seku tai, kas man aktualu. Man aktualu stebėt – rytą, vakarą… Žiūriu kaip į paveikslą. Spalviniai deriniai man yra kosmosas. Apie spalvas mažai kas bekalba. Sako tik – šiltos, šaltos ir kt., bet iš tiesų juk spalvos – kur kas daugiau…
Kokia, Tavo nuomone, turėtų būti pažintis su meno pasauliu?
Reikia pažinti plačiu aspektu – nebūtina išmokyt piešt obuolį. Japonai sako, kad svarbiausias dalykas yra stebėjimas. Reikia vaiką nuvesti ir mokyt stebėti kad ir buroką, nebūtinai sakurą. Tai svarbiau nei „nupiešk man obuolį teisingai“. Noriu kalbėt šitaip. Pažint meną reikia per save, čiupinėjant teptuką. Tai saviterapija, ne meno terapija. Suaugęs žmogus neretai sako: „Aš nemoku piešti, aš tai žinau, nes man mokykloj taip pasakė.“ Vaikas iki 7 metų piešia ir nupasakoja, ką nupiešęs, jis dar gyvas. Bet sistema jį po truputį sunaikina kaip kūrėją. Reikia mokėt švelniai prieit ir prie vaiko, ir prie suaugusio.
O muzika? Muzikos mokymas/mokymasis?
Mama norėjo, kad baigčiau muzikos mokyklą, bet aš jaučiau didžiulę baimę, nors mokytoja buvo labai gera. Pareiškiau mamai: aš tiesiog neisiu, bet tu man turi nupirkt armoniką (juokiasi). Pirmiausia nupirko lūpinę armonikėlę – drožiau drožiau, lūpos ištino, sakau, pirk tikrą! Ir nupirko Subatėj, 40 rublių kainavo, beprotiški pinigai! Į muzikos mokyklą taip ir nėjau. Kas čia žino, kam būtų geriau, jei būčiau lankęs – man, mamai ir kam. Kam reikalingas dar vienas profas?
Šiais laikais atlikti gali bet kas ir bet ką. Esmė yra idėjų trūkumas. Kodėl? Nes nuo mažumės vaikai ugdomi ne taip. Mes juos mokome, kad užtenka žinoti vieną programą, daryti verslą ir viskas, gali tapt milijonieriumi. Bet toks pasaulis skuba į niekur…
Visus dalykus duoda vaikystė. Imkim du dvynukus ir išauginkim skirtingai – vieną Niujorke, kitą kokiam Balbierišky ir po 30 metų suveskim. Gali būti, kad jie ras bendrą kalbą. O gal ir ne. Žmogui besiformuojant terpė – ar žmonių, ar situacijų, ar vietovės – visų pateikčių – yra be galo svarbi. Ne veltui sakoma: „Lenk medį kol jaunas“, grubus toks pasakymas, ir lenkti gal ne visada reikia, veikiau „Kalk geležį kol karšta“!
Vis diskutuojam, kas yra dailininkas ir kas yra menininkas, ar skiriasi vienas nuo kito ?
Pavadinti kūrėją dailininku – didelis pagyrimas, meistrystės įvertinimas. Vadinasi, tu nesitaškai, tu dirbi kryptingai.
O kaip apie save pasakytum? Tu dailininkas ar menininkas?
Apie save kalbėt sunkiausia. Man rūpi ir viena, ir kita. Klausimas apie kokybę – ar aš ten, ar ten esu geresnis. Jei iš manęs atimtų menininką, nenumirčiau, bet jei atimtų dailininką, man būtų blogiau, skaudžiau. Bet vien tapybos man neužtenka, noriu dainuoti, groti, performanso, va tokios parodos… Tai mano būdo bruožas. Tuos pačius pipirus – dažus – barstai vis ant kito pagrindo, tai plečia tapybos suvokimą. Tapyba yra pradų pradas, o kur toliau plėtotis – laisvė. Vieni paišo ant sienų, kiti automobilius dekoruoja, dar kiti tatuiruotes daro. O man rūpi viskas. Dar svajoju apie kalvystę, tai man šventas dalykas. Vaikystėj kaimynystėj gyveno toks kalvis Antanas Barzda, nueidavau pas jį ir galėdavau valandą neatitraukdamas akių žiūrėti į žaizdrą, į raitomą geležį, – tai man buvo stebuklas…
Eugenijaus Raugo kūryba
Galutinis rezultatas man ne tiek svarbus kiek pats vyksmas. Per karantiną stačiau piramides iš sniego, daržinėj buvo šieno, prikišau, kad būtų kur atsisėst… Šuo buvo žiūrovas. Galėčiau pūst visą šitą reikalą, bet nematau prasmės. Dabartinės parodos, performansai kartais tušti, dirbtini, bet koks menkiausias pirstelėjimas, o jau menotyrininkų prisikviečia, reklamuoja… Visų mūsų laukia 2×2 metro žemės ir niekais nueis visi tie ditirambai…
Menavojimas savam kieme man – šviežias gurkšnis kažko. Tiek gal dabar ir gana.
Ačiū už pokalbį!
Eugenijaus muzikavimo galima pasiklausyti čia: https://www.facebook.com/share/v/1Gf7ZVd9RA/
Parodą „Namuose ant žolės“ galima aplankyti dėl laiko susitarus tel. 0 652 28550
Indrės Sekevičienės, Indrės Klimkaitės ir Eugenijaus Raugo nuotraukos
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS KELIAI IR KRYŽKELĖS iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
