Birželio sodų poezijos dvelksmas rugpjūtį
Neringa Mikalauskienė
Birželio sodai᾽16, poezijos almanachas, sud. Vytautas Kaziela, Utena: „Kamonada“, 2016.
Mėgstu skaityti almanachus. Pasitaiko, kad tyrinėju nuo pirmojo iki paskutinio puslapio: tokia literatūros kritikės dalia ir duona. Du „didieji“ ‒ Poezijos pavasario ir Poetinio Druskininkų rudens ‒ privalomi, vartomi su amžinaisiais klausimais mintyse: kiek atspindi tų metų kūrybos tendencijas, ar pateko tikrai patys patys (visada būna atvirai ar slaptai nusiminusių kūrėjų: neatrinko, nepakvietė, ne…), koks sudarymo principas, struktūra (t. y., kokia tvarka autoriai ir tekstai dedami į almanachą: pagal abėcėlę, pagal temą, beje, esu mačiusi bandymų pagal gimimo metus sudėlioti įsivaizduojant, kad taip kartų kūrybos tendencijos atsiskleis, ‒ neatsiskleidė). Tačiau neką mažiau įdomūs tie almanachai, kurie egzistuoja tarsi paribiuose, o į rankas pakliūva ne ieškomi („žinau, kad toks egzistuoja, pasiteirausiu…“), o lyg ir savaime, gal net po kelerių metų nuo išleidimo. Jie ‒ lyg sekretas Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraštyje, patekusiame į almanachą „Birželio sodai᾽16“: giliai / po skaidriu stiklu, apsamanojusiu smėlyje.
O patį almanachą gavau iš Gintarės Adomaitytės, parvežusios jį iš 9-osios poezijos šventės „Literatūrinė Aukštaitijos vasara“ „…ir saulas diementas žėruos…“ (A. Miškinis). G. Adomaitytės įspūdžius galite perskaityti ir „Meno bangose“: https://www.menobangos.lt/gintare-adomaityte-ignalinos-dienorastis-2/
Šis almanachas ‒ senesnis, 2016-ųjų. „Kaip manai, koks paskui būna tokių knygų likimas? ‒ klausė Gintarė, paduodama jį man. ‒ Kas beprisimena?..“ Klausimas mudviem nėra vien retorinis. Žinau, kad Gintarė ir Lietuvos rašytojų sąjungos serijos Pirmoji knyga leidinėlius brangina, saugo pasirodžiusius prieš dešimtmetį ar du. Yra pas ją ir regionuose gyvenančių, kuriančių rašytojų knygų su autografais, vietinių literatų klubų leidinių. Jie ‒ tai liudijimas, kad literatūrinis gyvenimas vyksta ne vien didžiuosiuose miestuose, kad ir mažieji turi kuo pasidžiaugti. O štai „Literatūrinė Aukštaitijos vasara“ puoselėja senas tradicijas: vyksta kas dveji metai, o šiemet buvo jau 9-oji, tad paskaičiuoti, kada prasidėjo, nesunku. Tačiau grįžkime prie almanacho, išleisto prieš kelerius metus…
Tuo metu „Literatūrinėje Aukštaitijos vasaroje“ dalyvavo ir savo kūrybą pristatė Kato Džavachišvili (Gruzija), Zaza Bibilashvili (Gruzija), Ekaterina Polyanskaja (Sankt Peterburgas, Rusija), Aleksandra Zińczuk (Lenkija), Wojciechas Dunin-Kozickis (Lenkija), Stepas Eitminavičius, Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė, Vytautas Kaziela, Birutė Jonuškaitė, Alvydas Katinas, Daiva Molytė-Lukauskienė, Viktoras Rudžianskas, Jurgita Jasponytė, Marius Burokas, Petras Panavas, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Ričardas Šileika. Buvo skirta 14-oji A. Miškinio literatūrinė premija, ją gavo A. Katinas už poezijos knygą „Vaikšto vienas“.
Visų tos vasaros dalyvių kūryba sudėta į almanachą „Birželio sodai᾽16“, kurio sudarytojas ‒ Vytautas Kaziela. Reikia pasakyti, neprastas sudarytojas, mat reikėjo apjungti gana skirtingai rašančių autorių tekstus ‒ ne tik lietuvių, bet ir svečių iš užsienio. Giją, vedančią nuo vieno prie kito, apčiuopiau it Ariadnės siūlą, žodžių labirintu vingiuojantį paskutiniojo puslapio link. Įdomiausia, kad nuo tekstų, kuriuose transformuojami pasakiniai motyvai (V. Rudžianskas), archetipiniai genties, giminės istorijos fragmentai (J. Jasponytė) einama prie buvimo „čia ir dabar“ (R. Šileikos teležinelės), prie gyvenimo realijų reflektuojant karo grėsmes (Kato Javakhishvili, Aleksandra Zińczuk) ir vėl grįžtama prie ištakų ‒ rytų aukštaičių tarme parašytų R. Katinaitės-Lumpickienės tekstų, belaikę egzistenciją liudijančių simbolistinių Rūtos Mikulėnaitės-Jonuškienės ar Petro Panavo eilėraščių, paties Vytauto Kazielos atsidūsėjimo ‒ viskas nueis užmarštin / tragedijos visos / ir farsai (p. 106) ‒ galiausiai dedamas postmodernistinis „taškas“ su ironijos prieskoniu ‒ pamokymas poetams, kaip rašyti apie tėvynę (A. Katinas). Taigi išvengta ir pasikartojančių temų monotonijos, ir įspūdžio, kad tekstai „sukrito“ be sistemos, ‒ o tai dažno almanacho bėdos.
Kaip jau minėta, almanachas pradedamas Viktoro Rudžiansko eilėraščiais. Vieną norisi pacituoti visą:
reversas
šalimais, atrodė, bidzena
šuniukas, ‒ iš tiesų ‒
prie rugsėjo suskilusios
geldos ‒ karalaitė
iš mano senatvės
siuvinėja pieniukšlę kalytę,
o iš pieno rupūžė plaukia (p. 4)
Miniatiūra ‒ o tokia talpi! Perskaitymo kodą duoda pavadinimas: reversas ‒ kita pusė monetos, kuri dažniausiai metama patikint svarbų sprendimą ar lažybų baigtį likimui. Pasitelkdamas pasakinius motyvus autorius čia kalba apie gyvenimą: ne viskas yra taip, kaip atrodo, o praregėjęs supranti, kad turtų nebuvo, bet lieka „čia ir dabar“, esamasis laikas: siuvinėjančios mergaitės metafora.
Kitame eilėraštyje ‒ gyvenimo laikinumo liudijimas:
ir antelę nurijo dulksna ir išseko
rasoj dunojėlis ir mėnulio
duonelė iš rankų iškrito (p. 6)
Su tautosakine V. Rudžiansko poezija kalbasi aštrus, ironiškas Mariaus Buroko tekstas „Didvyrio mirtis“:
pamiršau visas mitologijas
gardų tavo krūmelio kvapą
tysau skersai grindinio
išduobtas
ietimi
prieš saulę
čiulkinį grūda
muselės (p. 10)
Čia pat, šalia ‒ Jurgitos Jasponytės užkalbėjimai. Būtent taip dažnai norisi vadinti jos žodžių poveikį skaitytojui. Tekstai takūs, srovena ‒ burtažodžiais / žemė tampa tada užžavėta / ir neleist gyvasties / nebegali (p. 17). Jie lyg aidas vejasi beveik į almanacho pabaigą sudėtus rytų aukštaičių uteniškių tarme parašytus Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščius:
ir žeme to pati
ir miškai
ir dungus
ale vis tiek
unksčiau žvaigždes šviete
kitoniškai
a birželia pievas nubrisdava
tiesiai par širdį (p. 84)
Tarmiškai parašyti eilėraščiai ‒ šios autorės stiprybė. Perrašyti bendrine kalba jie netektų specifinio prieskonio ‒ skambesio: jis lyg patina dengia kūrinio paviršių, galbūt net specialiai sendina, kad būtų išgautas efektas tiesiai par širdį.
Tiesiai į širdį taiko ir Aleksandros Zińczuk eilėraštis „Atsinaujinimas“ (šį ir kitus jos tekstus iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė):
Bus metas, kai teliks tiktai žemėlapiai, iš jų kaip susitraukę žiedlapiai
kris ežerai, blyškiai mėlynos trūkčiojančios
linijos, traškėdamos pabirs
mažų kryželių kalvos, iškils stogai dvarelių
ir koplyčios, ir pievas apkabins it jazminai,
kurie kadaise buvo.
Mums liks žemėlapiai, ir pasakos vien jie. (p. 71)
Gerai sudarytų almanachų privalumas, mano galva, yra tas, kad kartą nuosekliai juos pervertęs, net ir prisimindamas, kas maždaug ten buvo ‒ ypač nuotaiką, jausmą ‒ žinai, kad atsivertus kitą kartą tau galbūt suskambės jau kito autoriaus kūryba. Galbūt ateis mintis ‒ o ką dabar kuria Lietuvoje viešėję Zaza Bibilashvili iš Gruzijos, Ekaterina Polyanskaja iš Rusijos ar Wojciechas Dunin-Kozickis iš Lenkijos, prie kurių tekstų šioje apžvalgoje neprisiliečiau, nors almanache jie taip pat paliko ryškų pėdsaką.
O baigti teisingiausia būtų Stepo Eitminavičiaus tekstu:
Supranti,
Kiekvienas poetas
Turguje
Po stiklą didinamąjį
Nusipirko.
Patys mato kitaip,
Kitiems rodo ne taip,
Kaip yra. (p. 112).
Nežinau, kaip sodai žydėjo 2016-ųjų birželį, tačiau poezija jų dvelksmą atnešė net iki 2019-ųjų rugpjūčio ‒ „Meno bangoms“.