Karolis Baublys. Pati sau mūza: Madame X

Albumo „Madame X” viršelis, vizualiniame lygmenyje ryškinantis Madonnos dvasinę giminystę su meksikiečių dailininke Frida Kahlo (1907-1954). Užsiūtos lūpos – nuoroda į draudimą kalbėti/dainuoti.

Pati sau mūza: Madame X

Karolis Baublys

Šiuolaikinės populiariosios muzikos atlikėjus galima skirstyti į dvi grupes: vieniems svarbi muzika ir tik muzika (scenoje jie pirmenybę teikia balsui ar konkrečiam muzikos instrumentui), kitiems svarbūs ne tik garso, bet ir vaizdo efektai; pastarieji atlikėjai kuria ne tiek koncertą, kiek spektaklį, pasižymintį įvairių menų dialogu ar polilogu: muziką lydi vaizdo efektai (video menas), choreografiniai triukai, teatro elementai (kostiumai, dekoracijos), galiausiai – politiškai angažuoti diskursai. Madonna akivaizdžiai atstovauja antrojo tipo atlikėjams; 60-mečio sulaukusi dainininkė neatsitiktinai laikoma šiuolaikinio konceptualiojo muzikinio šou pradininke (pirmas tokio tipo koncertas-šou buvo Madonnos Blond Ambition Tour (1990), pasižymėjęs konceptualiu scenarijumi, įspūdinga scenografija ir įsimintinais kostiumais). Madonna garsėja ne tik kūrybingais pasirodymais, bet ir albumais-konceptais, išsiskiriančiais apgalvota struktūra, vieninga tematika, novatoriškomis, dažnai provokuojančiomis idėjomis. 2019-ųjų birželio 14 d., po ketverių metų pertraukos, pasirodęs naujasis (penkioliktas) dainininkės studijinis albumas Madame X užsienio spaudos apibūdinamas kaip labiausiai rizikingas ir labiausiai politiškas visos jos karjeros kontekste.

Rizika pirmiausia susijusi su aiškiai eksperimentiniu dainų pobūdžiu: šiuo albumu Madonna bando praplėsti šiandieninės populiariosios muzikos ribas, praturtindama jas specifiniais Lotynų Amerikos, Afrikos, Pietų Europos sąskambiais. Madame X atveju būtų per paprasta kalbėti apie konkrečias įtakas, nes įtakos čia svarbios tiek, kek padeda sukurti ką nors naujo, tam tikras hibridines, globaliai futuristines populiariojo meno formas, derinančias keletą visiškai skirtingų muzikinių žanrų. Vienas geriausių pavyzdžių čia būtų God Control, kur derinant kontrastingus stilius (rap, gospel, 70-ųjų disco) sukuriamas novatoriškas muzikinis žanras, kurį būtų galima apibūdinti kaip politinį disko („Political Disco“ ar „Disco Protest Song“). Jei šiandieninėje populiariojoje muzikoje pagrindinis dėmesys teikiamas konkrečiai smogiančiai dainai, pritraukiančiai minias ir tampančiai hitu, Madame X atveju dėmesys koncentruojamas į albumo koncepciją, mėginant formuoti tai, ką Mirwais Ahmadzaï vadina globaliai futuristinio albumo idėja.

Albumo „Madame X” viršelio variantas.

Madame X sudaro 15 dainų, kiekviena iš jų vis kitokia (kitas muzikinis žanras, kitoks atlikimas, vis kitas muzikinis instrumentas), bet paradoksaliai šis albumas sudaro itin harmoningos, darnios visumos įspūdį. Struktūriniu požiūriu jis nepriekaištingas, turintis užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą lyg teatrui skirta pjesė. Albumas toks daugiabriaunis, įvairiaplanis, polifoniškas, daugiaveidis kaip pati Madame X, tad jį tampa sunku priskirti tradicinei populiariosios muzikos kategorijai. Jis balansuoja tarp elektroninės, eksperimentinės, politinės muzikos, house, reggae, reggaeton, sykiu netapdamas ir tipišku World Music pavyzdžiu. Madame X – tai savotiškas pasaulio muzikos žemėlapis: įkvėpta Pietų Europos muzikinių tradicijų, Madonna drąsiai iriasi iki pat Karibų jūros salų nepaisydama nei geografinių, nei istorinių, nei socialinių ribų; Afrikos folkloras čia persipina su temperamentingais šiandieninės Lotynų Amerikos garsais. Bendriausia prasme šis albumas – tai inteligentiškas bandymas integruotis į Kitą kultūrą, ją perprasti, prisijaukinti dalijantis, keičiantis, kalbant ir susikalbant.

Madame X – albumas, gimęs Portugalijoje. Atvykusi į šią šalį, Madonna jautėsi vieniša. Pirmieji metai Portugalijoje jai priminė ankstyvosios jaunystės laikus – vienatvės jausmą, patirtą pirmą kartą atvykus į Niujorką. Niujorke 19-metė Madonna lankė legendinės moderniojo šokio revoliucionierės Marthos Graham (1894‒1991) studiją. Martha Graham – viena iš kertinių figūrų kalbant apie naująjį Madonnos albumą. Būtent jos dėka albumas įgijo pavadinimą Madame X. Prieš pradedant lankyti šokių mokyklą, Martha Graham Madonnai buvo idealas – moteris-revoliucionierė, gyva legenda, tačiau kai būsima dainininkė užsirašė į jos kursus, susidūrė su galybe apribojimų ir taisyklių (pirmiausia tai pasakytina apie aprangą). Madonna ‒ provokatorė iš prigimties ‒ ėmė maištauti prieš griežtus aprangos reikalavimus: vieną dieną ateidavo pusiau skusta galva, kitą dieną apsivilkdavo itin provokuojantį drabužį, kol galų gale Martha Graham ją pasikvietė į savo kabinetą. Mokytoja prisipažino, kad Madonna jai – mįslė: kiekvieną kartą šokių studijoje ji neatpažįstama; susidaro įspūdis, kad tai – ne jos studentė Madonna, o kas kartą vis kitas asmuo. Paakinta šio įspūdžio, Martha Graham davė Madonnai naują vardą – Madame X – slaptoji agentė, šnipė, chameleoniška asmenybė, neatpažįstama ir nesikartojanti. Būtent toks yra naujojo Madonnos albumo aš – daugiaveidė asmenybė, moteris, turinti daug skirtingų pavidalų: šokėja, profesorė, prezidentė, namų šeimininkė, amazonė, kalinė, studentė, motina, vaikas, meilužė, vienuolė, dainininkė, šventoji, prostitutė. Klausantis albumo ir mėginant suvokti šių tapatybių santykį, susidaro įspūdis, jog Madonna – mūza pati sau: kiekviena iš jos tapatybių – neatskiriama jos pačios dalis, formuojanti vieną asmenybę – maištingą moterį, kovojančią už individo dvasinę laisvę. Bendriausia prasme Madame X – tai kvietimas nebijoti būti kitokiam, nebijoti būti savimi.

Akies raištis su X ženklu lydi beveik visus Madonnos pasirodymus. Jis žymi albumo „Madame X” erą, lygiai kaip auksinis dantis neatsiejamas nuo albumo „Erotica” (1992).

Madonna – asmenybė, turinti ką pasakyti, ir tai akivaizdu klausantis dainų tekstų. Diskusijų kyla dėl to, kaip visa tai pasakoma. Ypač daug diskusijų kyla dėl Madonnos dažnai naudojamo Auto-Tune – programinės įrangos, transformuojančios balsą. Esama net nuomonių, jog šia kompiuterine programa Madonna dangsto silpstantį vokalinį pajėgumą. Extreme Occident iš naujojo albumo akivaizdžiai paneigia tokio pobūdžio įtarinėjimus – dainoje girdime aiškų, skaidrų balsą, primenantį klausytojams stipriausias lėto tempo Madonnos dainas. Auto-Tune naudojimas Madonnai – grynai estetinis sprendimas, neturintis nieko bendra su balso pajėgumu. Kalbant apie Madame X, svarbu suvokti ką kita – prieš kurdama šį albumą, Madonna intensyviai ieškojo naujo garso. Spaudoje ji ne sykį kartojo, esą visa šiuolaikinė populiarioji muzika skamba vienodai. Naują garsą dainininkė atrado Portugalijoje. Ši šalis Madonną sužavėjo daugybe pačių įvairiausių muzikinių žanrų, populiariosios muzikos kontekste retai naudojamų muzikos instrumentų, kuriančių netradicinį, savitą garsą, kitokį, nei esame įpratę girdėti. Pamėginsiu detaliau aptarti keletą albumo dainų, kuriančų jo savitumą, originalumą.

Killlers who are Partying ir minėtoji Extreme Occident– dainos, įkvėptos fado (iš portugalų k. „lemtis“) – XIX a. Lisabonoje gimusio muzikinio žanro, kuriam būdinga melancholija, ilgesys, sietini su nelaimingos meilės, išdavystės temomis. Paprastai fado atlieka moteris, o jai pritaria du gitaristai. Madonna neslepia, kad įtaką padarė ir fado bei bliuzui artima morna – tradicinė Žaliojo Kyšulio salų muzika, kurios viena žymiausių atlikėjų buvo legendinė Cesária Évora (1941‒2011). Gana specifinė melancholija, būdinga minėtiems žanrams, ir buvo vienas iš tų atramos taškų, kurie vertė Madonną sukurti savo fado versiją – dainas, kuriose permąstomas individo santykis su praeitimi, įgyta patirtimi ir jį supančiu pasauliu. Dainoje Killers who are Partying Madonna dainuoja: „Aš būsiu gėjus, jei gėjai deginami  / (…) Būsiu Islamas, jei Islamas nekenčiamas / Būsiu Izraelis, jei Izraelis įkalintas / (…) Ir būsiu moteris, jei ji išprievartauta ir jos širdis sudaužyta“ („I will be gay, if the gay are burned / (…) / I’ll be Islam, if Islam is hated / I’ll be Israel, if they’re incarcerated / (…) And I’ll be a woman, if she’s raped and her heart is breaking“). Šia daina Madonna išsako solidarumą su ją supančiu pasauliu, jo įvairove. Dainininkė teigia matanti pasaulį ne kaip atskirus fragmentus, bet kaip visumą, kuriai ji pati priklauso. Griežtos kategorijos ir etikečių klijavimas Madonnai svetimi. Tačiau visuomenė tiesiog dievina tokio tipo kategorizavimą, kuris atskiria žmones vienus nuo kitų ir kuria getų sistemą: vargšai, gėjai, afrikiečiai, etc. Dainininkė – pasaulio, o ne konkrečios šalies pilietė – deklaruoja atstovaujanti kiekvienai iš minimų kategorijų ir nebijanti būti už tai nei sudeginta, nei įkalinta, nei pasmerkta.

Afrikos kultūrinio paveldo klodais remiamasi dainoje Batuka, kuri akivaizdžiai eksperimentinė. Tai – sumodernintas batuque – bene seniausio Žaliojo Kyšulio salų muzikinio žanro – variantas. Sakoma, jo ištakos siekia juodaodžių vergovės laikus. Iš esmės batuque – tai sykiu ir muzikos žanras, ir dainos tipas, ir ritualinis šokis; savotiška Afrikos moterų dvasinės emancipacijos daina, turinti folklorinį-religinį aspektą. Madonnos daina išlaikė pagrindinius batuque požymius: pagrindinė solistė (kantadera proféta) pradeda dainuoti solo, kitos moterys (kantaderas di kunpanha) choru atkartoja pirminės solistės žodžius. Dainos žodžiai lydimi poliritminių mušamųjų garsų: viena muzikantė (vadinamoji batukaderas) užduoda ritmą, kitos jai pritaria mušdamos audeklu apdengtą muzikinį instrumentą, paprastai laikomą tarp šlaunų. Madonna savo dainoje Batuka, atsispirdama nuo Afrikos istorijos ir folkloro, ryškina moterų tarpusavio solidarumą, dvasinę seserystę, itin aiškiai atskleistą muzikiniame vaizdo klipe, režisuotame Emmanuel Adjei.

Dainoje „Batuka” ir ją lydinčiame vaizdo klipe Madonna išsako solidarumą Afrikos moterų kovai už emancipaciją.

Kalbant apie naująjį albumą, neįmanoma apeiti jau sykį minėto gitaristo ir kompozitoriaus Mirwais Ahmadzaï, kuris kartu su Madonna prodiusavo 9 Madame X dainas: Medellín, Dark Ballet, God Control, Batuka, Killers Who Are Partying, Extreme Occident ir kt. Tai ne pirmas kartas, kai Mirwais Ahmadzaï dirba kartu su Madonna – abu menininkai bendradarbiauja jau nuo 2000-ųjų, kai Madonna išleido vieną žymiausių albumų – Music, ženklinančių jos kūrybinį atsinaujinimą. Dažniausiai Mirwais Ahmadzaï minimas kalbant apie labiausiai politiškai angažuotą Madonnos albumą American Life (2003). Spaudoje Madonna yra prisipažinusi, kad viskas, apie ką juodu su Ahmadzaï diskutuoja, galų gale virsta politika – toks jo mąstymo būdas.

„Madame X” dažnai gretinamas su kitu politiškai angažuotu Madonnos albumu – „American Life” (2003), kuriame dainininkė kvestionavo vadinamosios amerikietiškosios svajonės idealą.

Galima Madame X traktuoti kaip harmoningą, nuoseklią American Life tąsą. Jei American Life buvo nukreiptas prieš tuomečio JAV prezidento George W. Bush politiką ir karą Irake, Madame X netiesiogiai pasisakoma prieš šiandienio JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką: šių dienų JAV, kur lotynų amerikiečiai atvirai įžeidinėjami ir bet kokio plauko imigrantai laikomi marginalais, baltaodė Madonna – viena iš didžiųjų JAV muzikinio pasaulio žvaigždžių – išleidžia trikalbį albumą, kuriame ispanų ir portugalų kalba bei kultūra dalyvauja lygiomis teisėmis su anglų-amerikiečių… Negana to, pirmoji (albumą reprezentuojanti) daina Medellín – duetas kartu su Maluma (dainininku iš Kolumbijos). Tai – itin subtilus, bet labai stiprus politinis Madonnos gestas. Nors Maluma balsas skamba gana monotoniškai, bet puikiai prisiderina prie Madonnos balso. Šitaip abu dainininkai kuria harmoningą, šarmo turintį duetą.

Dainose „Medelllín” ir „Bitch I’m Loca” girdime žavingą Madonnos ir kolumbiečio Malumos duetą.

Madame X – albumas, pateikiantis klausytojui netikėtų staigmenų: originalių muzikinių sprendimų, prasmingų dainos žodžių, stiliaus įvairovės, motyvuotų nuorodų į kultūrinę (muzikos, kino) atmintį, harmoningą trijų kalbų (anglų, ispanų ir portugalų) dermę (skirtingos kalbos netikėtai keičia, papildo viena kitą). Sykiu Madame X – tai autorefleksyvus albumas, jame daug nuorodų į ankstesnes Madonnos dainas. Pavyzdžiui, I don‘t search I find – tai savotiškas atsakymas į Vogue. Muzikiniu (garso) požiūriu daina itin artima 90-ųjų hitui. Dainos Bitch I‘m Loca pavadinimas – akivaizdi nuoroda į Bitch I‘m Madonna iš albumo Rebel Heart (2015). Crazy žodžiuose akivaizdžios nuorodos į legendiniu tapusį albumą Like a Prayer (1989): „Klaupiuosi prieš tave lyg maldai / Viešpatie, žvelk į mane dabar“ („I bent my knees for you like a prayer / My God, look at me now“; kursyvas – K.B.). Looking for Mercy maldos forma primena kitą albumo Like a Prayer dainą – baladę Pray for Spanish Eyes.

Naująjį albumą lydėjo kaip niekada daug muzikinių vaizdo klipų. Nevalia pamiršti, kad Madonna – viena iš tų atlikėjų, kurių dėka buvo sukurta šiandieninė muzikinio klipo forma. Net ir sulaukusi 60-mečio, Madonna nesiliauja eksperimentuoti, provokuoti, stebinti novatoriškumu tiek garso, tiek vaizdo lygmeniu. Dainos God Control vaizdo klipas, režisuotas Jonas Åkerlund ir pasižymintis gausiomis prievartos, smurto scenomis, gretinamas su labiausiai provokuojančiais Madonnos vaizdo klipais: Like a Prayer, Erotica ar Justify My Love. 8 minutes trunkančiame klipe, kuriam būdinga atbulinė laiko seka, kalbama apie kruvinas žudynes viename naktiniame klube, pateikiant aiškių nuorodų į žymiąją tragediją Orlando mieste Floridoje – 2016 metų birželio 12-ąją gėjų klube Pulse buvo nušauti 49 žmonės. Vaizdo klipu Madonna aiškiai pasisako prieš laisvą ginklų prekybą JAV.

Smurto, kruvinų žudynių scenos vaizdo klipe, skirtame dainai „God Control”, susilaukė kontroversiškų vertinimų.

Nemažiau provokatyvus ir dainai Dark Ballet skirtas muzikinis vaizdo klipas, režisuotas Emmanuel Adjei ir pasižymintis keliaplanėmis intertekstinėmis nuorodomis: žymus amerikiečių reperis, poetas ir kovotojas už LGBT teises Mykki Blanco įkūnija Jeanne d‘Arc (1412‒1431), kuri pasmerkiama visuomenės ir sudeginama ant laužo. Ypatinga vizualine raiška pasižymintis klipas puikiai dera prie aiškiai eksperimentinio dainos pobūdžio, kuri baigiama muzikine citata iš P. Čaikovskio baleto Spragtukas. Vaizdo klipas iškyla kaip sumoderninta danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio negarsinio filmo Jeanne‘os d‘Arc aistros (1927) versija, savotiškas remake trumpo metro forma.

Amerikiečių reperis Mykki Blanco įkūnija Jeanne’ą d’Arc.

Nereikia pamiršti, kad Madonna tapo legenda, nes išdrįso savo laiku (80-ųjų pabaigoje‒90-ųjų pradžioje) kalbėti apie dalykus, apie kuriuos tuo metu niekas nekalbėjo: moters seksualines fantazijas, seksą apskritai, saviraiškos laisvę, LGBT teises, etc.). Šiuolaikinės nepriklausomos, seksualios moters vaizdinys – toks, kokį matome šiandieninėje populiariojoje kultūroje (Lady Gaga, Beyoncé, Britney Spears, Christina Aguilera, Miley Cyrus vaizdo klipuose) – suformuotas Madonnos. Šiandien įprasta ginti LGBT teises, tačiau tai daryti 80-ųjų pabaigoje‒90-ųjų pradžioje, pačiame AIDS epidemijos įkarštyje, buvo itin provokatyvu, net skandalinga. Madonna ne sykį yra viešai prisipažinusi, kad jei nebūtų egzistavusi LGBT bendruomenė, nebūtų ir jos karjeros. Ne viena Madame X daina skirta kovai už žmogaus teises, pirmiausia – LGBT. Šiame kontekste paminėtinos Dark Ballet ir I Rise – finalinė daina, kuria baigiamas albumas. I Rise lydėjo itin politiškai angažuotas vaizdo klipas, pradedamas ištrauka iš Emmos Gonzalez, kuri liko gyva per šaudynes Floridos vidurinėje mokykloje Parklande, diskurso. Vaizdo klipe, režisuotame bendradarbiaujant su žurnalu Time, pateikiama gausi dokumentinė medžiaga, liudijanti nepaliaujamą visuomenės kovą prieš socialinę nelygybę, rasizmą, ksenofobiją, homofobiją, karą, laisvą ginklų prekybą, smurtą. Vaizdo klipe deklaruojamas solidarumas su silpnaisiais, neįgaliaisiais, imigrantais, vargšais, kovotojais už spaudos laisvę, kurių balsas dažnai ignoruojamas.

Madame X – eksperimentinis, polifoniškas, novatoriškas, provokuojantis, keliaplanis, politiškai angažuotas, galiausiai – išmintingas daug gyvenime mačiusios ir patyrusios, bet vis dar alkanos moters albumas. Madonna lieka atvira pasauliui ir ištikima pačiai sau: jokia išankstinė tiesa negali pateikti vienintelio ir galutinio atsakymo į klausimus, kuriuos kelia įvairi, besikeičianti, vis kita ir kitokia individą supanti realybė. Esminis judesys – eiti Kito link, į supratimą, atjautą, susikalbėjimą.