Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mūza Olimpija Svetickaitė
Palangos Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla, 7a klasė
***
pagal Serge Labegorre paveikslą „Kardinolas su juoda sutana“
tai buvo moteris
baltu veidu jos kapiliarai sugerti sustingusių alveolių
jos plaučiai lyg akmenys balsas šulinys
ji išsiplėšė savo širdį užmarinavo ją vyne ir paskandino
save ledinėje tyrėje
tai miltų moteris
jie gula jai ant juodo veido ir byra nuo žvilgsnio ir žodžio
jos amžiais niekiui suglaustos rankos pistoletai ji gaudžia
nepertraukiamai gaudžia o Viešpatie kodėl man taip skauda
jos balsas it rimbas užmušiantis viską aplinkui
žarnos pajuodę iš jų pasidirbo diržą ir susisiautė šonkaulius
sidabriniu šaukštu išsiskobė turinį paliko tik žievę
jos vidus amžina tamsa bekraštė Viešpatie
ar girdi mane? aš Tavęs ne
kur tavo rankos ir meilė visagalis buvimas
šalia mūsų tu ją pamiršai ir visą aplinkui užtepei tirštu markeriu
tokioj tamsoj ir upėmis šviesčiaus o Dieve
o Dieve o Dieve o Dieve
nesakyk meldžiu nesakyk kad tai viskas
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
nesakyk kad tai Tu
***
mes buvom lyg du susisiekiantys indai
tokie skirtingi tokie
panašūs vienu metu broliai dvyniai
juodbruvis ir blondinė susikibę už rankų
trūkinėjančioj formoj vienas su kitu susilieję
karštas tunelis iš vieno į kitą gyvybė sruvenanti
tiršta materija greitis spidometrais nematuojamas
dvi apkvaitę beždžionės be bananų be proto
paklusnios beždžionės į šviesą į ateitį viskas gerai
vienas per kitą per vandenį šaltą
ten toli saulė teka kartojai iš niekur ištrauką citatą
ten toli saulė teka ten ties horizontu
bekraštė šviesa išrišianti mudu suteiksianti laisvę ir džiaugsmą
suplyšusiais batais sušlapusiom kojom glaudėmės savo lūšnynuose
plonuose iš perplėšiamų minčių pastatytuose
tokie du dundukai joniukas ir grytutė
savo trūkinėjančiais pėdsakais sekėm ir vis kažkur ten
kažkur ten toli saulė tekėjo
ošė miškas ir jūra vienskilčiai virto dviskilčiais
liliputai didėjo milžinai susitraukė rankovėn
išlijo debesys liūtai tapo veganais
Dievas ganė savo karvytes Petrą išleido į pensiją
ten toli saulė teka ten ties horizontu
geležine kantrybe tavo fizionomija šviečianti
kol supratau mūsų kelias tas pats horizontas
kito nėra kitų milijonas
kol batai sušlapo visai užšalo lava
ateitis išniro iš savo odos ir mums pasirodė
tokia nuoga tokia geranoriška kol supratau
mes ne du susisiekiantys indai mes vienas dubuo
Poilsis. Neringos Dangvydės nuotrauka
durnyne sutiktos moters išpažintis
aš grytutė
balti mano plaukeliai
surišti į dvi kaseles
aš mamytės dukrytė
slepiuos už kartūno sijono
nuo dėdžių akių
ir klampaus juoko
mano močiutė
išmokė mane žegnotis
sekmadieniais šukuoja man plaukus
pina rūtų vainikėlį
skauda močiute sakau
kentėk vaikeli dudena
kentėk ir žegnokis tokia
dorų moterų lemtis
mano stambus plačiapetis tėvas
užsisodindavo mane ant kelių
kai žiūrėdavo kovinius filmus
kentėk ir laimėsi
sakydavo mirštančios čiurkos
galiausiai pasveikdavo
kentėk ir laimėsi
sakydavau sau
kai pešiodavo už plaukų
kentėk ir laimėsi
tol kol nupešė pusę plaukų
supratau nelaimėsiu
***
norėčiau parašyti eilėraštį kaip kojinę
megzti šiurkščius siūlus aštriais virbalais
vaikystėj jais įsidūriau akį
matematinėm formulėm skaičiuoti akis
nepraleisti klaidų išorėje tik geros
viduje tik blogos taip mokė mokykloj
tiksliai išmatuoti atstumą tarp pirštų ir kulno
nenukrypti nuo skaičių tvirtą rezginį rezgant
nei per milimetrą tiksliai išimti pirštus
išformuoti gaubtą liniją kad nestovėtų
batuose siūlų gabalai kad nagų nepritrintų
tankiai sumegzti vilną nepalikti skylių
anei mažutėlių žiemą turės šildyti
pamėlynavusias pėdas vasarą kaitinti
deginti odą priversti prakaituoti
aimanuoti kojas trinti vieną į kitą
pluoštas turi priaugti kaip antra oda
kaip kieta įkyri vilna šerpetoti
turi skaudėti turi niežėti
sukelti virpančią šypseną šleikštuliui
aidint akių obuoliuos jas siuvu tik
pajėgsiančiam virti valgyt auginti vaikus
maudyt šinšilą degančiais padais stipriablauzdžiui
ne tam kuris griebsis rožančiaus ir dvasios
pagalbos jo išganymas rausvi akiniai
ibumetinas morfijaus prileidus tarnaitė
mes karštą nuo pirštų nuplėštą ledą
iš devinto aukšto į gražų kvartalą
su gražiais žmonėmis vaikais ir augintiniais
jie akli ir kurti neturi uoslės ir nenori turėti
nenori išlipt iš dėžės o kam visa tai
kojas sušildys šildyklės draudimas išspręs
viso pasaulio bėdas life is beautiful
kam graužtis dar depresija suims
kam rėvelių galvoj vis tiek
nieks nematys life is beautiful
life is beautiful baby
Poilsis 2. Neringos Dangvydės nuotrauka
marasmus+
mano žarnomis plaukioja tavo ruduo
pirštų galiukais valau kraują nuo sienų
raudona tyrė lipa į panages
noriu kišti rankas į baltas pirštines
noriu snigti žiema užsnigti tavo langus
ledo krislais noriu būti nefertite
mindyti smėlį tarp aukštų piramidžių
melstis katėms statyti ranka
pasiekiamą horizontą būk mano amenchotepu
pakeisk savo spalvą būk echnatonu
noriu matyti tavo veidą kai perrašai žmones
noriu pakeisti upių vagas noriu pajausti
iš paskos skrendantį baltą vadovėlio lapą
noriu pakelti atogrąžas nuleisti zenitą
ant savo galvos nešioti dviejų kilogramų peruką
auksu veidą dažyti spjauti į mirusių teismą
būk mano echnatonu nugriauk nelemtą sfinksą
neleisk jam manęs nužudyti aš būsiu nefertitė
šukuosiu tau plaukus valysiu karūną
būk mano echnatonu pastatyk piramidę
noriu amžiais baltoj drobėj miegoti
pabėgti iš alyvos balų pakeisk mano širdį
nuleisk mano kraują plaučius išvalyk
pavargau matuoti save klimato rodikliais
pavargau keisti grimą skambinti sunkiais kibirais
kasnakt nusileisti į letą iš ryto
prigerti vitaminų kad iš naujo pakilčiau
pavargau save slėpti žalvariniais segtuvais
baltais popieriaus lapais juodasnukiais dantiraščiais
noriu būti nefertite būk mano echnatonu
būk mano amenchotepu
amen
ko
taip
konspiracinis
mes kruopščiai nusiskutom sau žievę žalvariniais skustuvais
liekanas subėrėm stiklainin jį pastatėm lentynon
šalia Kristaus Budos ir Krišnos pasišaukėm Petrą
su rankose žvangančia raktine prisakėm
neišleisti mūsų iš trūkinėjančio laiko
tada sprogo visatos trynys pasaulis pabėgo į paraštę
ramybė nukando sau ausį ašaron skilo tamsa
mėnulis pravirko pusiaujas užšalo trys musės pavirto į bitę
garso gėluonis užaugo ir nuvertė Krišną su Buda
mes uždengėm Kristui akis ir ausis jis aklas ir kurčias
pasiėmė rykštę dviem nevykusiems savo kūriniams
vargšas Dievo sūnus toks bejėgis toks liūdnas prieš patį save
krito į gailestį sau tokias dvi nekokias būtybes sutvėrusiam
ir tvojo į galvas mums eglės šaka mes nejautėm skausmo
bejausmės amebos mes nejautėm laimės mes pajautėm nieką
ir pravėrę jo dangtį vidun įsiknisom
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
nepavyko moralas ryte atsibudę
išsitraukėm sau po eilėraštį
priemonė
parašyti eilėraštį savo kailiu
šiurkščiais dėmėtais šeriais
aukso dantenomis
ledinėmis iltimis
sustingusiu uodegos kaminu
baltais nagais
ir juodomis panagėmis
eilėraštį riebiu pasturgaliu
miaukiantį
išalkusį žodžių
geltonomis akimis
šalta vandeninga nosimi
aštriu liežuviu
eilėraštį netikrintą veterinaro
su nediagnozuota stuburo išvarža
su inkstų akmenimis
kraujagyslėse plaukiančiomis kalkėmis
kruvina gimda
pele ant jos galiuko
eilėraštį kalančia širdimi be aiškios priežasties
neišsiduodančiu žvilgsniu
proto peiliu vietoj kepenų
eilėraštį kaip tvirtai suaustą kilimą
kad iš ryto pabudus sušiltų kojos
ir gyslose kraujas užvirtų
kad ralio mašinomis pavirstų pikti eritrocitai
ir lenktyniaudami it dakaro trasa
pasibelstų į mano duris
Pumpuras. Neringos Dangvydės nuotrauka