Guillermo del Toro naujojo filmo „Vandens forma” afiša.
Sapniška odė kitoniškumui: vandeninės Guillermo del Toro vizijos
Karolis Baublys
Meksikiečių režisierius Guillermo del Toro jau seniai stebina neišsenkančia kinematografine vaizduote, meile monstrams ir kitiems visuomenės atstumtiesiems, nepriklausantiems oficialiai sistemai. Naujasis jo filmas Vandens forma (The Shape of Water; 2017), atiduodantis pagarbą Jacko Arnoldo siaubo filmui Būtybė iš Juodosios lagūnos (1954), – tai moderni ir humanistinė pasaka suaugusiems, balansuojanti tarp muzikinės komedijos, fantastinio trilerio, dramos ir vizualaus eksperimento. Žanro ribų išplovimas, kuriantis dialogą su hibridinėmis šiuolaikinio meno formomis, – vienas iš stipriausių naujojo režisieriaus filmo aspektų.
Erdvėlaikio lygmenyje žiūrovai stebi vienos JAV provincijos gyvenimą Šaltojo karo metais (apie 1960-uosius). Tų metų JAV režisierius mato kaip draskomą ryškių prieštaravimų: viena vertus, retro stilius kuria nostalgiško laikmečio viziją (šis įspūdis ypač ryškinamas per garsinius sprendimus, kurtus prancūzų kino kompozitoriaus Alexandre’o Desplat), kita vertus, už fasadinių poetizmų ryškėja rasizmu, mizoginija ir vartotojiškos gyvensenos principais grįstos visuomenės paveikslas, ypač pabrėžiamas per antiherojaus Richardo Stricklando charakterį, virtuoziškai įkūnytą amerikiečių aktoriaus Michaelio Shannono.
Jacko Arnoldo siaubo filmas „Būtybė iš Juodosios lagūnos” (1954) – vienas iš pirmųjų Guillermo del Toro kino atsiminimų – tapo atspirties tašku kuriant „Vandens formą” (2017).
Kaip ir ankstesniuosius režisieriaus kūrybinius darbus (Hellboy ar Pano labirintą), Vandens formą galima apibūdinti kaip odę kitoniškumui: herojus šiuose filmuose – visuomenės atstumtasis, ištremtasis, prakeiktasis. Pagrindinė veikėja Elisa (britų aktorė Sally Hawkins) – nebylė, dirbanti valytoja slaptoje valstybės laboratorijoje. Vieninteliai jos draugai – vienišas penkiasdešimtmetis homoseksualas Giles (Richardas Jenkinsas) ir juodaodė kolegė Zelda (puikus Octavios Spencer vaidmuo!) – marginalai, akivaizdžiai nepritampantys juos supančioje visuomenėje. Elisos susidūrimas su keista vandens būtybe – slaptu valstybės eksperimentu ‒ nesugrąžinamai sukrečia jos gyvenimą – ji įsimyli. Jungiami kitoniškumo, jiedu mėgina atrasti harmoningą būvį vandens formų pasaulyje.
Pagrindinė filmo herojė vieniša nebylė Elisa (Sally Hawkins).
Nuo pat pirmųjų kadrų Guillermo del Toro kuria autentišką fantastinį, poetinį ir onirinį pasaulį, būdingą tik jam vienam. Jį ženklina prietemoje skendinčios erdvės, seni laikrodžiai, monstrišką būvį išduodančios formos. Vizuali kino kalba, grindžiama savita vandens kaip materijos struktūra, pasakojimo erdvę kuria dviejų spalvų – mėlynos ir žalios ‒ plastiškų konfigūracijų principu. Jei naratyvo lygmenyje filmas atrodo gana paprastas, reikėtų rimtai pasidomėti norint atrasti labiau rafinuotą kūrinį formos lygmenyje ‒ režisierius sugebėjo atrasti itin idomių vizualinių sprendimų, iš naujo užklausiančių vandens kaip ypač jautrios kino materijos galimybes šiuolaikiniame mene. Vanduo, realybėje neturintis apibrėžtos formos, filme kūrybiškai konstruojamas, dekonstruojamas, (per)pinamas ir minkomas lyg molis. Net mažas lietaus lašas čia virsta idėjų generavimo centru, verčiančiu susimąstyti apie šiuolaikinių kino technologijų įtaką kinematografinei estetikai. Filmas primena prancūzų kino teoretiko Jeano Louiso Scheferio idėją, esą vaizdas iš esmės yra vandeninės prigimties, modeliuojamas vandeniu. Vanduo filme yra iškalbingiausia kalba, užpildanti prasmių formavimosi tarpus, plyšius, atsiradusius dėl per ilgai trukusios tylos, kurioje užstrigo jautri ir vieniša Elisos širdis. Pati Elisa filme primena vandeninę būtybę, moterį-žuvį, kadaise rastą vandenyje, šalia upės. Tad ir jos jausmai žmogui-amfibijai grįsti prigimtiniu artumu vandens stichijai.
Vandens stichiją įkūnijančių spalvų (mėlynos ir žalios) konfigūracijos nuosekliai lydi kiekviena filmo kadrą.
Vandens forma leidžia meksikiečių kino režisierių Guillermo del Toro vadinti kino eksperimentatoriumi ir vizionieriumi. Jo kuriamas savitas mįslingas pasaulis, pagrįstas siaubo filmų poetika, persmelktas daugiaplanių idėjų: humanizmas čia persipina su lyrizmu, žaidimas spalvų, linijų, formų polifonija – su apmąstymais apie nepakantos ir žiaurumo prigimtį visuomenėje. Vandens formos režisierius deklaruoja meilę politiniam kinui ‒ vienai iš populiariausių šiandieninio kino meno tendencijų, leisdamas kalbėti tiems, kurie ilgą laiką gyveno šešėlyje (neįgalieji, juodaodžiai, homoseksualai). Po filmo peržiūros žiūrovai priversti patys sau atsakyti į nejučia iškilusį klausimą – kas yra tikrieji monstrai – visuomenės atstumtieji ar oficialią dehumanizuojančią sistemą propaguojantys „tvarkos“ sergėtojai?