Apie vasaros knygas rudenį
Atsiverti knygos pradžią ir stebeiliji į leidimo metus. 1985-ieji ir 1989-ieji. Akimirksniu pavirsti studente ir jauna moterimi, namo už rankos vedančia mažą vaiką, kitoje nešančia svarbiausią dienos knygą. Jos keliaus po įvairius miestus ir lentynas, kol 2022 m. vasarą pagaliau bus perskaitytos. Nes anuomet, gyvenimo vasarą, jų nebuvo mokyklos ir universiteto programoje, o vėliau pristigo laiko. Tik rudenį, jausmų išsipildymo ir mirštančio grožio metą, šios knygos atkeliavo į sąmonę, įspausdamos svarbiausius genčiai, kurios viena milijonine promile esu, ženklus. Priešistorinius, baltiškus, mistiškus – išsaugotus minčių, jausmų ir kūno ląstelėse, niekada neprarastus.
*
Lietuvių autoriai šią vasarą rytais sveikindavosi pirmieji, vakarais atsisveikindavo paskutinieji ir sergėdavo sapnus, įsitaisę prie lovos. Įvairūs stiliai, dar įvairesni laikai ir kartos, bet šįkart ne apie visas lietuvių autorių knygas, kurias vasarą perskaičiau, apie dvi jų.
Marijos Gimbutienės „Baltai priešistoriniai laikais“ (1985 m.) ir Vinco Pietario „Algimantą“ (1989 m.).
Parodos DEIVĖS IR KARIAI: Marijai Gimbutienei – 100
plakatas
Lietuvių archeologė, antropologė, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtoja Marija Alseikaitė-Gimbutienė knygą „Baltai priešistoriniai laikais“ anglų kalba paskelbė, kai gimiau – 1963 m. Baltų gentis tyrinėjančios knygos Lietuvoje nebuvo iki minėtų 1985-ųjų, kai pagaliau buvo išleistas kiek papildytas M. Gimbutienės veikalas. 2021-uosius metus UNESCO ir Lietuvos parlamentas paskelbė Marijos Gimbutienės metais, tokia buvusi atminties dovana archeologės šimtmečiui paminėti. Skaitydavau prabėgomis straipsnius, interviu apie šią mokslininkę sakydama sau, kad taip, kažkada vėliau, kai turėsiu laiko, pasigilinsiu.
Argi paslaptis, kad visų knygų net ir labiausiai norėdamas neperskaitysi. Bet dėl šios galėjau atidėti visas skaitytas. Dar vis žnaibosi klausimas, kodėl anksčiau to nepadariau? Bet jis nebe toks įkyrus ar kankinantis, kaip ką tik knygą perskaičius ir supratus – kiekvienas Senosios Europos ir baltų genčių palikuonis turėtų šią knygą perskaityti kuo anksčiau.
Nes kūrinys apie jį – žmogų, turintį baltiškas šaknis, pasaulėvoką, tą, kurio protėviai, atklydę iš Vakarų ir Vidurio Europos, apsigyveno prie Baltijos, nuslinkus ledynams, prieš10 000 metų prieš mūsų erą, vėliau susijungė su indoeuropiečiais. Apie indoeuropiečius, atklydusius į Europą, yra sukurta ne viena teorija ir jas tenagrinėja istorikai. Marijos Gimbutienės atradimuosei ndoeuropiečiai atklydę iš Eurazijos stepių. Tačiau labiausiai mane įtraukė Marijos Gimbutienės aprašomi priešistoriniai baltai– matriarchalinė, taiki, harmoninga, pripažinusi nematerialias vertybes, gyvenimo pagrindu laikiusi meninę kūrybą visuomenė.
Marija Gimbutienė (1921-1994). VLE nuotrauka
Kai kurie mokslininkai kritikuoja archeologę už šiuos atradimus, bet aš nedainuočiau jų chore. Moterų valdoma bendruomenė, gyvenusi Senojoje Europoje, kurią archeologė pavadinusi matristine, labai arti gal net įgimto supratimo, kad moteriškai giminei duota daugiau taikumo ir kuriančio požiūrio, nei karus kurstantiems vyrams. Ir tai ne feministinės natos, o ritmas tebesitęsiančioms mūsų pasaulio aktualijoms.
Marija Gimbutienės knygoje aprašomos priešistorinių baltų dievybės visos išskirtinai buvo moteriškos giminės. Pagrindinės jų – Laima, Ragana ir Žemyna. Visa žinanti gimimo ir likimo deivė Laima turėjo seserį – Giltinę. Lunarinė mirties ir atgimimo deivė Ragana buvo labai graži ir baisi moteris, kartais karvės kojomis skraidanti kaip paukštis. Žemyna buvusi Žemės vaisingumo deivė, Žemė motina ir Mirusiųjų motina. Laimos ir Raganos sferai priklausė dievybės – Laumė, Austėja, Žemynos sferai – Vaižgantas, Rugių boba, Medeinė, kitos. Vyriškos giminės dievybės buvo pagrindinių deivių broliai, padėjėjai.
Autorė, tyrinėjusi baltų priešistoriniais laikais gyvenimą, pastebi, kad ši matristinė visuomenė nekovojo su atklydusiais indoeuropiečiais, nėra rasta kovų įrodymų. Kirviai, lankai, strėlės, ietys, virvių kilpos, durklai, kardai atsirado su nauju tikėjimu ir nauja visuomenine sankloda. Atklydusieji indoeuropiečiai susimaišė su vietiniais gyventojais ir tuomet prasidėjo baltų genčių istorija – su naujais dievais ir kovomis. Pagrindiniai indoeuropiečių kilmės dievai, rašo Marija Gimbutienė, buvo Dievas, Perkūnas ir Velas, velinas (velnias). Dievas – tai dangaus šviesos dievas, dienos ir sutarčių globėjas, augalijos augimo skatintojas, susijęs su saulės metų laikais, Perkūnas – griausmo dievas, žemės vaisintojas, teisingumo dievas. Na o Velas – žiaurus ir piktas mirties ir požemio karalystės dievas, keičiantis pavidalą į ką tik nori. Jo augalai – tai alksnis, spygliuočiai, o ginklai – ietis, virvės kilpa. Antriniais dievais vadinti Mėnulis, Dievo sūneliai, Saulytė, Aušrinė, Dangaus kalvis, Gabija, Gabjaujis.
Kiekvienas knygos skyrius prašytųsi ilgo ir išsamaus aprašymo, tad nieko kito nebelieka, kaip tik pasidėti šią knygą arčiau ir nuolat skaityti. Istoriją apie mus, keistus žmones, turinčius daugybę panašumų su europiečiais, o visgi išlaikiusius savitą tautos genetinį kodą. Prieš mūsų erą jis galėjo būti sukurtas moteriškoje visuomenėje, bet vėliau jį išsaugoti teko karingiems, kariaujantiems vyrams.
Vincas Pietaris (1850-1902) . VLE nuotrauka
Apie tai perskaitysime pirmajame lietuviškame romane, Vinco Pietario „Algimante“. Lietuviškoje knygoje su daugybe jau nebevartojamų žodžių, kurių reikšmės pateikiamos knygos pabaigoje. Kad brudas yra bjaurybė – žinojau, ir kad baika – juokas, odyvytis– paprasčiausiai stebėtis. Dar povaliai, t.y. iš lėto. Vaikystėje šiuos žodžius pažinau,bet draucinio(ietis) ar kaleinos(eilė), nei juodvėšio(jotvingis) nežinojau, nors užaugau jų žemėse. Ir karūžasio (vėliavininkas), kelnorės (rūsys, podėlis), dar menažerijos(žvėrynas) su paibeliu(velnias) ar pjūmone (rugpjūtis)– ne mano nosiai tokie perlai. XIII šimtmečio kunigaikščių kalba, užrašyta Pietario XX a. pradžioje.
Knyga pirmą kartą buvo išleista 1904 metais. Siužetas it nuotykių romano. Algimanto tėvas, Sūdavijos krašto kunigaikštis Tranaitis, nužudomas savo brolio Aršiojo, o pats Algimantas atiduodamas į Aršiojo sąjungininko Volynės ir Galičo kunigaikščio Romano nelaisvę. Ištikimi Tranaičio šalininkai išsaugo viltį surasti Algimantą, kad šis tęstų tėvo darbus ir vadovautų savam kraštui. Ir jis taps suvienyto Dainavos krašto didžiuoju kunigaikščiu. Bet iki tos šventės nutekės gausybė Nemuno vandenų, ištuštės ne vien midaus, alaus bačkos. Žiaurumas, mirtys, kraujas nutrauks daugybės žmonių gyvenimus, o juk kiekvienas jų į šį pasaulį palydėtas motinos, kuri linkėjo savo vaikui geriausio likimo. Tai, kad skaitai pirmąjį lietuvišką romaną, suteikia pažinimo malonumą, tai, kad jame aprašomi žiaurūs įvykiai, sugeria jį kaip kovos lauko dulkės nužudytųjų kraują.
Nežinau, ar čia gėda, ar apsileidimas, o gal nusikaltimas M.Gimbutienę ir pirmąjį lietuvišką romaną skaityti gyvenimo rudenį, bet malonumas didelis, nors istorinio romano įvykių žiaurumas buvo veikiau pavojingas vasarą ieškomai vidinei ramybei. Vis pasižiūrėdavau pro langą, nes skaičiau „Algimantą“ miškų apsuptoje, kadaise buvusioje pievoje, priaugusioje velnio medžių alksnių, spygliuočių, vaisingumą simbolizuojančių blindžių, ten, kur žmonės retai kada užklysta, bet vaikšto orūs elniai, prabėga stirnos, lapės, kiškiai.
Pirmasis ALGIMANTO leidimas 1904 m.
Tokia dieviškai rami vieta Lietuvoje buvo atsvara „Algimanto“ kovoms, žudynių vaizdams, nusakantiems baltų genčių istoriją kiek kitaip, nei Marija Gimbutienė. Grožinės literatūros kūrinys, palydėtas pas skaitytoją net kelių recenzentų – Petro Bražėno ir Alvydo Nikžentaičio ir knygą parengusios Birutės Vanagienės pastabų. Tarsi aiškinimas, kad ne, tie gudai ne visi tokie, kaip žiaurus veidmainis Romanas, yra ir gerų gudų. Nežinau, gal. Bet skaitydama romaną per radiją klausydavau pranešimą iš Ukrainos miestų, nukankintų žmonių masinių kapaviečių, Baltarusijoje persekiojamus, pradingstančius žmones, ir tai tirštino dar stipriau aprašomų įvykių spalvas ir mano jausmus, nes kartais sutapdavo romane ir radijo pranešimuose minimos gyvenamosios teritorijos. Jausmai įsitempdavo panašiai, kaip palenkti beržai, prie kurių romano veikėjai pririšdavo išdaviko kojas ir paleisdavo, kad kūnas perplyštų perpus.
Nematristinė visuomenė. Persimaišiusių su indoeuropiečiais baltų genčių istorija apie gudų klastą, drąsų kunigaikštį Algimantą, išdaviką jo dėdę ir moteris, savo išmintimi prilygstančias vyrams. Visa tai primena pasklidusius erdvėje gimbutiškų atradimų atšvaitus iš Senosios Europos kultūros palikimo.
Tokie lietuvių autorių du vasaros skaitiniai apie tai, kas buvo, kai mes jau buvome. Sudėtingų istorijos voratinklių sklaidymas nuo sušalusių baltiškų šaknų šį rudenį.