Kompozitorė Zita Bružaitė. Fotografavo Vladas Braziūnas
Zita Bružaitė – viena produktyviausių, įdomiausių ir išskirtiniausių šiandienos kompozitorių, 2019 m. įvertinta Lietuvos nacionaline premija. Solidžiame darbų kataloge – ir stambių formų kūriniai didelėms atlikėjų sudėtims, ir kūriniai simfoniniam orkestrui, ir kameriniai kūriniai. Susitikome Ignalinoje, „Meno bangų“ rezidencijoje, ir pasikalbėjome: apie kūrybos prigimtį, naujausius kūrinius ir artimiausius planus, šviesą ir liūdesį, ir dar šį tą.
Zita, kalbamės Ignalinoje, „Meno bangų“ kūrybinėje rezidencijoje. Aplink miškai ir ežerai, ir lėtai teka laikas. Ką Jums, didelio miesto žmogui, reiškia tos kelios atotrūkio dienos?
Nevadinčiau savęs didelio miesto žmogumi: Kaunas yra ganėtinai kompaktiškas, o jei žvelgi pasaulio miestų kontekste, tai, sakyčiau, toks jaukus nedidelis miestas. O išvažiuoti kitur, į ramesnę vietą, kur daugiau gamtos, turbūt kiekvienam kuriančiam žmogui yra dovana. Džiaugiuosi, kai galiu išsprūsti ir pasakyti, kad štai šiame epizode „nuo iki“ būsiu gamtos prieglobsty. Gamta – viena, bet svarbi ir kita akimirka – tai yra pabuvimas su žmonėmis, tam tikra prasme bendraminčiais, su kuriais gali pasidalinti mintimis apie muziką, tapybą, teatrą, literatūrą ir taip toliau. Tai yra ištrūkimas iš greitesnio gyvenimo, o taip pat – stabtelėjimas savo viduje, pasigėrėjimas aplinka, gamta, ir tai yra svarbu, nes kartais būna, kad per nesibaigiantį bėgimą nieko nebematai – nei kada ateina pavasaris, nei kada ruduo.
Iš rezidencijos išvyksite anksčiau, nes laukia darbai. Gal galite papasakoti apie artimiausius kūrybinius planus?
Kaip žinia, Kaunas šiais metais yra Europos kultūros sostinė. Vienas didžiausių darbų, kuris džiugina, bet kartu ir neramina, keičia kūrybinius planus, yra kūrinys, skirtas Kauno – Europos kultūros sostinės metų uždarymui. Uždarymo metu lapkričio 26 d. bus pristatytas mano su kūrėjų komanda sukurtas darbas –baletorija „Sutartis“. Šiuo metu vyksta įvairiausi taisymai, švarinimai, korektūros, garso įrašai, tam tikri techniniai darbai, kurie mane labai varžo, bet juos būtina padaryti. Tiksliau, juos jau reikėjo padaryti, tad dabar jaučiuosi kaip blogas studentas, kuris paskutinę naktį prieš egzaminą lieka su tūkstančiu ir viena knyga.
Išvykstate dirbti. Mes esame linkę romantizuoti menininkus, kalbėti apie įkvėpimą. Kiek Jūsų kūrybos procese yra įkvėpimo, o kiek – darbo?
Įkvėpimas – akimirksnio kibirkštis. Visad apibūdinu jį kaip nušvitimą, bet iš to nušvitimo, akimirkai pasirodžiusio mintyse, paskui rutuliojasi konkretūs darbai. Jeigu manęs prašytų labai matematiškai apibrėžti, kiek procentų sudaro įkvėpimas, o kiek – darbas, būtų sunku atsakyti, nes darbas darbui nelygus. Kai reikia paruošti didesnį kūrinį, kad ir baletoriją„Sutartis“, tai įkvėpimo, blykstelėjimo momentas yra labai trumpas; po jo reikia praeiti privalomų darbų ruožą: rašyti partitūrą, orkestruotę, klavyrą, taisyti balsus, repetuoti, konsultuoti ir apskritai komunikuoti techniniais klausimais. Kūrybos aktas – tik viena iš dalių. O paskui kantriai eini per tam tikras stoteles, ir tos kelionės metu prireikia ir fizinių, ir vidinių jėgų.
Zita Bružaitė (dešinėje) su Ukrainos menininke Lilija Konoplickaja
Meno bangų rezidencijoje Ignalinoje. Fotografavo Eimantas Pakalka
Kalbant apie menininkus, esama mito, kad jie – svajokliai, skrajojantys padebesiais. Esate svajoklė ar praktiškas žmogus? O gal vienas kitam netrukdo?
Tikriausiai manyje yra ir to, ir to. Patiriu labai daug užsižiūrėjimų. Netgi buitiniame bendravime pasitaiko, kad visai to nenorėdama nuskrendu į dausas. Bet kai reikia padaryti darbą, susikoncentruoju, nes tada jau reikia žemės, tvirto pagrindo.
Vienas naujausių Jūsų kūrinių – kompaktinė plokštelė „Fides nostra“. Kokios jo ištakos ir kokia šio kūrinio struktūra?
Dar prieš „Fides nostra“, 2013 metais, esu sukūrusi kantoriją „Lumenfidei. Jie sudaro tarsi diptiką: „Lumen fidei“ ir „Fides nostra“ yra dvi didelės tikėjimo freskos. „Fides nostra“ atsirado dainininko Edmundo Seiliaus, Marijampolėje organizuojančio Šv. Jurgio festivalį, dėka. Tai buvo užsakytas kūrinys, bet džiaugiuosi, kad man buvo palikta daug laisvės, aš galėjau turėti ir orkestrą, ir chorą, ir solistus, buvo įtrauktas skaitovas. Kūrinio pagrindas – pal. Jurgio Matulaičio užrašai, iš jų ištekėjo visa muzika. Kūrinys gimė J. Matulaičio ir mano, kaip tikinčio žmogaus, įkvėpime. „Fides nostra“ buvo vienas iš daugelio festivalio akcentų, bet vėliau atsirado noras jį pakartoti ir dokumentuoti kompaktine plokštele, kuri buvo įrašyta Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, o jos leidybą rėmė LATGA.
Kalbant apie struktūrą, kūrinį sudaro penkios dalys, jose – 23 muzikiniai numeriai. „Fides nostra“ gali skambėti kaip vientisa oratorijos pobūdžio drobė, tačiau jos atskiri muzikiniai numeriai gali gyventi savarankišką gyvenimą.
Muzika parašyta pagal palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičo dvasinio dienoraščio užrašus. Kuo Jus sužavėjo jo asmenybė?
Prieš pradėdama kurti „Fides nostra“, tik teoriškai žinojau, kad buvo toks pasišventęs žmogus, o žinios apie jo darbus tebuvo paviršutinės. Edmundas Seilius, užsakydamas kūrinį festivaliui, atnešė man jo knygą, dvasinio gyvenimo užrašu s(Jurgis Matulaitis. Užrašai), sakydamas, kad galbūt, tik galbūt, ši knyga padės surasti sąlyčio taškų būsimam kūriniui. Ir iš tiesų: J. Matulaičio vidinė tikėjimo galia, jo gyvenimo peripetijos mane, galima sakyti, apžavėjo. Nusprendžiau išsirinkti iš knygos energiškai stipriausias frazes (vienais atvejais tai buvo eilutė, kitais – trys–keturi žodžiai) ir jas panaudoti kurdama.
Sakėte, kad tikėjimas Jums svarbus. Kiek į jį remiatės kūryboje ir kiek – asmeniniame gyvenime?
Įdomus dalykas, kad sakralinė muzika (ar giesmės, ar stambesnio muzikinio žanro pavidalu), mano kūryboje atsirado ganėtinai vėlai. Ilgą laiką nejaučiau poreikio kūryboje prisiliesti prie temų, kurios man svarbios asmeniškai, ir kūryba buvo maitinama visai kitais vaisiais. Bet pastaruoju metu atsivertusi savo kūrybos katalogą pamatau, kad laikas nuo laiko atsiranda sakralinės muzikos žanras, ir tokie kūriniai atsiranda labai natūraliai.
O gyvenime tikėjimas man yra vilties ir šviesos šaltinis. Net ir pačius sunkiausius žingsnius, patį sudėtingiausią kelią einu su labai stipriu tikėjimu, ir gera žinoti, kad tame kelyje esu ne viena. Sunku tai išsakyti žodžiais, bijau subanalinti tai, ką iš tiesų jaučiu, bet iš tiesų tikėjimas mane lydi visą gyvenimą.
Einate ilgu, produktyviu ir gražiu kompozitorės keliu. O kada pajutote, kad norite būti kompozitore?
Labai seniai. Būdama dešimties, pradėjau komponuoti muziką. Pradėjau nuo vokalinių miniatiūrų, nuo dainų, kurios rasdavosi iš improvizacijos. Mėgau improvizuoti, taip pat man nuo mažumės patiko poezija. Ir pati bandžiau rašyti eilėraščius, noveles. Gaila, kad po kurio laiko viską išmečiau.
Pamenu,vaikystėje būdavo tokios knygutės plonais viršeliais, įvairių formatų, su poetų tekstais (Rimgaudo Valentino Graibaus, Jono Strielkūno ir kitų). Pirkdavau jas ir pagal tekstus bandydavau groti. Ir kartais grojimo metu susidėliodavo visa melodija, akompanimentas. Tokia buvo pradžia. Vėliau pradėjau kurti ir instrumentines miniatiūras. Žinoma, vaikystėje tai buvo labiau improvizavimo, išsikalbėjimo epizodas, bet žingsnis po žingsnio pradėjau tai fiksuoti natose, suvokiau, kad tai, ką darau, vadinama muzikos kūryba ir komponavimu, ir kad noriu su tuo sieti gyvenimą.
Dešimt metų – stebuklingas vaikystės tarpsnis, kai norisi žaisti žaidimus, lakstyti su draugais. Kokia šviesa suspindo vaiko sąmonėje, kad vietoje žaidimų rinkdavotės poeziją ir muziką?
Kaip ir sakiau, visų pirma tai buvo būtent noras žaisti, improvizuoti. Iš tiesų vaikystėje turėjau fantastišką kiemą, buvo daug vaikų, bet tam tikrą akimirką pajusdavau norą grįžti namo (arba apskritai neiti į kiemą), užsidaryti savo kambaryje ir tiesiog groti. Yra ir kita medalio pusė – stiprus asmeninis sukrėtimas. Kai man buvo dešimt metų, skyrėsi mano tėvai. Mūsų šeima buvo be galo darni, ir ši netektis man buvo nesuvokiamai baisi, nežinojau, kokia bus ateitis. Tuomet prisipirkau poezijos knygelių ir, nors dar gerai nesupratau, kas jose rašoma, ieškojau tekstų, kuriuose kalbama apie atsisveikinimą, išsiskyrimą, vienišumą. Pagaudavau tuos paskirus žodžius ir verkdama grodavau, ir pasiekdavau tokią ekstazę, kad nuo instrumento nepakildavau kelias valandas. Šis potyris buvo labai stiprus ir tai yra antroji priežastis, kodėl linkau prie muzikos kaip prie patikimo guodėjo, kurio dėka išliedavo emociniai purslai.
O šiandien kūryba ar tebėra ta užuovėja, kurioje galite rasti paguodą ir nusiraminimą?
Tikrai taip. Ir sau sakau, ir kitiems rekomenduoju, kad kai nėra poreikio būti su žmonėmis ar nesi tikras, jog toks buvimas tau reikalingas, bet norisi išsikalbėti, tai šias emocijas reikia nukreipti į kūrybą.
Jūsų muzikinis repertuaras – labai įvairialypis: skirtingi žanrai, skirtinga kūrinių apimtis, skirtinga išraiška. Kiek Jums svarbu kūryboje būti vis kitokiai?
Man visiškai nesvarbu kaskart būti vis kitokiai. Ir labai smagu, kai žmogus, ne pirmą kartą ateinantis į mano kūrinio premjerą ar koncertą, staiga prieina ir sako: va čia buvo bružaitiška. Tai yra tam tikra atpažinimo žymė. Stilistine prasme nesistengiu būti kitokia. Kitoniškumo paieškas nukreipiu link naujų idėjų, naujo žanrinio kodo, su kuriuo nesu susidūrusi, link naujos formos ar kažkokių rėmų, kurių nesu bandžiusi, bet kurie man atrodo įdomūs. Kaip pavyzdį galiu paminėti savo kūrinį „Piligrimai“, kurį daug kas idealizuoja. Jį sukūriau 1999 m. Pažaislio festivaliui. Tai buvo kūrinys saksofonui (jau buvo žinoma, kad gros Petras Vyšniauskas) ir fagotų chorui – turėjo groti dvidešimt vienas fagotas, iškilo problema: Lietuvoje nėra tiek fagotininkų. Taigi grojo ir latvių, ir estų fagotininkai, ir pagal užmanymą visas šis choras pačioje pabaigoje užgiedojo psalmę. Taip buvo sugalvota, nes kūrinys gimė Kosovo karo įvykių fone: per televiziją pamačiau klaikų dokumentinį reportažą,– tai, ką išvydau, prilygsta dabartiniams įvykiams, –ir pagalvojau, kad dabar mums belieka tik melstis. Taigi tokio pobūdžio yra mano eksperimentavimas, naujų atspalvių paieškos. Nepasakyčiau, kad kaskart ieškau kažko naujo, bet stengiuosi ieškotinaujų pustonių, naujų perėjimų.
Su kitais menininkais juokaujame, kad jei sukuri kažką labai įdomaus ir negirdėto, arba labai sudėtingo išpildymo prasme, turi susitaikyti, kad toks kūrinys skambės du kartus – pirmą ir paskutinį.
Šalia didelės apimties kūrinių svarbią vietą Jūsų kūryboje užima dainos pagal poetų tekstus. Kaip atsirenkate tekstus dainoms?
Zita Bružaitė su jos dainų atlikėjomis Urte Oškinyte, Medeina Kutraite, mokytojomis Jurgita
Antonoviene bei Laima Kutriene Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje. Fotografavo Arūnas
Bėkšta
Tai žanras, kuriame svarbu išgirsti, ką sako širdis. Formos, struktūros dalykai atsiranda vėliau arba juos padiktuoja poetinė sąranga. Su poezija man būna taip, kad pasiimu tekstą, pagal kurį labai norėčiau sukomponuoti dainą, bet matau, kad nieko nesigaus. Arba ne tos dainos laikas, arba tekstas turi vidinių paslapčių ir sunkiai pasiduoda muzikiniams sprendimams. Tuomet teksto nekamuoju, nes nesinori dirbtinumo. Improvizuojant labai greitai ateina pojūtis, ar šis tekstas gali tapti daina. Kitas svarbus dalykas – kai renkuosi poezijos posmus savo dainai, būtinai atkreipiu dėmesį, kokia yra ritmika, koks rimas. Neprivalo viskas būti sudėliota, kaip aš sakau, „kvadratiškai“, bet turi būti kas nors įdomaus ar net keisto. Galų gale, svarbi yra fonetika. Jei tekste yra daug sudėtingų žodžių (sudėtingumą lemia ir priebalsių skaičius), pavyzdžiui, „asfaltas gergždžia“, tai tokio teksto nepasirinksiu. Jis gali būti pats savaime geras eilėraščio kontekste, su prasminga mintimi, bet tai nebus daina. Mano dainai reikia muzikalumo.
O kartais tekstus dainoms rašote pati. Kokios aplinkybės išprovokuoja sėsti prie popieriaus lapo ir rašyti žodžius?
Mano tekstų nėra ypatingai daug. Aplinkybės – kai nerandu to, ko noriu, kitų autorių tekstuose. Arba kitas atvejis – kai staiga atsiranda muzikinė mintis, melodija, ir kai ji jau turi savo ritmiką, kai aš žinau pradžią ir pabaigą, tai galiu užsiversti eilėraščiais ir vis tiek nerasti to, kas tiktų. Nebūtinai pagal ritmą ir rimą, bet ir pagal prasmę, nuotaiką. Tada jau bandau rašyti pati. O taip nutinka todėl, kad kūryboje truputį supainiojama eilės tvarka – pirma turėtų būti eilėraštis, paskui muzika. Kai nutinka priešingai, tenka kažką parašyti pačiai.
Paskutinis klausimas, – atleiskite už tai, – nuskambės naivokai. Man regis, kai kalbame apie profesionalų meną, tai kūryba nėra pati sau ir ji kyla ne iš saviraiškos poreikio, o iš didesnio tikslo. Koks yra Jūsų kūrybinio, profesinio gyvenimo tikslas?
Zita Bružaitė su vertėja Irena Aleksaite prie Lūšių ežero. Fotografavo Eimantas Pakalka
Nesinori kalbėti patetiškai; visi, kas mane pažįsta, žino, kad plakatiniai, patetiški dalykai man yra svetimi, kaip tik todėl dažniau renkuosi Henriką Radauską, o ne, pavyzdžiui, Bernardą Brazdžionį. Atsakyti galėčiau ne savo, o kitų žmonių žodžiais: būna, kad žmonės man pasako, jog mano kūryboje daug šviesos – ir giedro liūdesio, ir liūdno linksmumo. Neturiu globalių siekių, mano kūrybinis gyvenimas panašus į Henriko Radausko eilėraščio „Dainos gimimas“ eilutes: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“ Todėl nenoriu nieko mokyti, auklėti, šaukti, stebinti ar drebinti, tik noriu, kad žmogus, klausydamas mano kūrinį, – ar tai būtų daina, ar kamerinis kūrinys, ar simfonija, – bent akimirką pajustų šviesą.
Kalbino Rasa Milerytė