Ryto kava. Fotografavo Ričardas Šileika
Jolanta Ona Vitkutė. Kelionių nuojauta. – Kaunas: Let’s booky, 2020.
„Kelionių nuojauta“ – ketvirtasis Jolantos Onos Vitkutės eilėraščių rinkinys (pirmas – Vakaro žuvys, 2001, antras – Banalu, 2004, trečias – Lašantis ruduo, 2005) ir šeštoji knyga apskritai. Naujausioje poetės rinktinėje yra reflektuojamos gyvenimo tarp dviejų skirtingų šalių – Meksikos ir Lietuvos – patirtys: kasdienybės išgyvenimai, kultūriniai ženklai, namų svarba, jų buvimas–nebuvimas ir su visu tuo susiję jausmai, emocijos. Dominuoja vaizdas ir gamtiniai elementai, per kuriuos perteikiami išgyvenimai, jausmai, emocijos. Eilėraščiai pasižymi vizualumu, lietuvišku lyrizmu, susipynusiu su meksikietišku juslingumu, pasireiškiančiu per kvapus, garsus, spalvas, lytėjimą. Būdingas ramus kalbėjimas, sukuriantis jaukumo, nuoširdumo ir tikrumo atmosferą.
„Kelionių nuojauta“ – kava ir kelionėmis kvepiantis eilėraščių rinkinys. Ir šį tekstą rašau prie itališkos kavos, caffè lungo, puodelio. Knygą sudaro šeši skyriai: „Kelionės – mano namai“, „Ilgesio rietiniai“, „Meilės rožės“, „Ant Popokatepetlio kraterio“, „Vilniaus kryptis“, „Ar gali patikėti?“. Knygos tekstai – tarsi atvirlaiškiai – įžodinti, įvaizdinti kasdienybės fragmentai, persmelkti lietuviško lyrizmo, neretai dienoraštinio kalbėjimo, persipynusio su meksikietišku juslingumu, (su)jungiantys du kontinentus – du nutolusius uostus (eil. Vilnius – aš – Meksikas, p. 26), tarp kurių atsiduria, apsigyvena lyrinė subjektė – kelionių nuojautose ir laikinume. Tą nurodo ir pirmojo skyriaus pavadinimas „Kelionės – mano namai“.
Laikinumo įspūdį dar labiau sustiprina, pabrėžia ir kaip epigrafas pasirinkta britų rašytojos L. Carrington, daug metų gyvenusios Meksiko mieste, citata: „Saugumas visuomet tėra iliuzija“ bei pačios lyrinės subjektės neretai patiriama, išgyvenama būsena – „tarp“ (Tarsi akrobatė laviruoju ant lyno / tarp dviejų žemynų, p. 26). Tarp ten ir čia. Kai „čia“ tampa „ten“, kai tekste susitinka du pasauliai, dvi skirtingos kultūros – lietuviškoji (su baltiškais įvaizdžiais, lietuviškų tradicijų elementais) ir meksikietiškoji, prisodrinta juslingumo, spalvų ir kvapų, mitologinių elementų (Užsimerkiu / ir jaučiu majų kuždesį / piramidėje, / išdabintoje Čako – / lietaus dievo – / atvaizdais ir skulptūrom, p. 49).
Eilėraščių geografija apima ne tik fizines erdves (Lietuva–Meksika), bet ir vidines – sentimentų, išgyvenimų, perteikiamų per konkrečius įvaizdžius, palyginimus, metaforas. Ne viename eilėraštyje atsikartojantis dvipolis Žemės įvaizdis – tarsi įžemina lyrinės subjektės laikinumo, trapumo pojūtį, užklumpantį „nerimo ežiukais“ (Prieš kelionę / nerimo ežiukai / tyliai bėgioja po kambarius. / Vienas netyčia įkrenta / į lagamino kišenę, p. 31) keliaujant iš vieno kontinento į kitą – bent tokiu būdu pajausti, kad yra tai, kas nekinta, (iš)lieka. Lietuva asocijuojasi su saugumu, pastovumu, perteikiamu per minėtą metaforą (Kai gyvenu Lietuvoj, / Žemė pritvinkus ramybės; Žemė yra tvirta, nepajudinama, p. 34). Tačiau Žemės metafora gali turėti ir visiškai priešingą prasmę netgi tame pačiame tekste:
Kai esu Meksikoje,
Žemė atrodo gyva.
Muistosi man po kojomis,
išsiveržia vulkanais,
išpiešia dangų
suodžių kamuoliais – tarsi ji kalbėtų su manim,
dalintųsi savo kaprizais ir norais.
Rodos, nieko nėra pastovaus.
„Šią minutę“, p. 35
Distancijos tarp dviejų žemynų matuojamos kilometrais (Ten, / už dešimt tūkstančių kilometrų, p. 48) ir širdies atstumais. Lietuva – ilgesio šalis, įsirašiusi į kalbėtojos dnr (Lietuva teka / mano venomis, p. 43), pražystanti ir kvepianti žemuogių žiedais. Savita žemuogės metafora, simbolizuoja gimtąją šalį:
Žemuoge, rožių šeimos gėlele,
žiniuonių ir laumių simboli,
sielos skaistybės pranaše –
išbarstyk savo sėkleles
visuose žemynuose.
Visuose.
„Dviese“, p. 75
Šios eilutės nuskamba tarsi užkalbėjimas – kad ir kur būtų, keliautų lyrinė subjektė, kad neužmirštų savo tėvų ir protėvių žemės.
Meksika – prisodrinta aistros, spalvų ir kvapų, iš kurių ryškiausias – café de olla, meksikietiškos kavos, verdamos dideliame moliniame puode ir gardinamos prieskoniais.
Kava – dar viena, šiam eilėraščių rinkiniui ypač būdinga, metafora. Visų pirma – aistros. Aistros tarp vyro ir moters (Mintys prisipildo / aistros ir cinamono saldumo. / Ąsotėlis café de olla, p. 81). Aistros būti, gyventi, atrasti naujus pasaulius ir kultūrinius ženklus, išsibarsčiusius po tuos dar nepažintus pasaulius (Kavos skonyje – / dvasių namai. / Šimtas metų vienatvės. / Kvepia Fridos magnolijom, p. 79). Galiausiai – aistros keliauti, patirti.
Eilėraščių eilutėmis brėžiama hamletiška situacija – kur ir kaip būti. Buvimas „tarp“ atveria egzistencinį įtrūkį, skatina permąstyti save, atrasti iš naujo savo identitetą (Kas esi? /…/ Renki žemuoges ar kavos uogas?, p. 26), perrašyti save į naujus bei į pakitusius, kažkada buvusius savus, kultūrinius kontekstus. Tai neišvengiamai sukelia nostalgiją. Ilgesio motyvas, kaip drobių rietimai, nuvilnija per daugelį knygos tekstų, surinktų į skyrių „Ilgesio rietiniai“.
Nors ilgesys gręžia kalbėtojos širdį link Lietuvos, kaip saugumo, pastovumo garanto, tuo pat metu iškyla kitas egzistencinis klausimas, o „Kur yra namai?“ (p. 46), esant toje tarpinėje būsenoje – tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Meksikos. Dėl šios priežasties dažname tekste kalbant apie vieną kurią šalį, neišvengiamai užsimenama ir apie kitą. Jų neįmanoma atsieti, kultūriniai ženklai tarpusavy susipynę (Kai kūrensiu židinį, / Atakamos dykumoj, / ruošdama pusryčius, / kalbėsiuos su / duonos dievaite Gabija, p. 46).
O kavos žiedai ir kvapas kalbėtojos širdį nukreipia link Meksikos (Kavos kvapas / tarsi ašarų / perlamutras / laša / už gėlėtos / suknelės iškirptės, p. 57), padvelkia subtiliu erotiškumu (Dieviškoj maudynių natoj / pasiverčiu baltais klavišais / po tavo rankomis, p. 67), kuriuo ypač pulsuoja trečiasis rinkinio skyrius „Meilės rožės“, gal kiek banaloku pavadinimu, bet tekstai nebanalūs – netikėti įvaizdžiai, metaforos suteikia jiems savitumo (Aviečių raudonis / apkabina debesį. / Švelnios prieblandos krūtys / mieguistai nubraukia praeitį, p. 56).
Rinkinyje svarbus ir lemties motyvas. Likimas, pačiai sau išpranašautas dar vaikystėje: „Popokatepetlis, / kurį kartojau / žaisdama smėlio dėžėse“ (eilėr. „Pažadas“, p. 59). Tame pačiame tekste subjektė iškelia tarsi retorinį-ne-retorinį klausimą: „Ar gali sukalbėti / savo likimą?“, į kurį atsakoma ketvirtajame knygos skyriuje – „Ant Popokatepetlio kraterio / miega mano širdis“ (p. 78). Krateris – ne pati saugiausia širdies buveinė, bet kitaip neįmanoma, kai čia atveda meilė, aistra, persmelkta kavos (Nėra čia obuolių, / tik kavos uogos / sirpsta tarp žolynų, palmių, / ir vijokliais susivijusių / vanilės lapų. / Ta žaluma svaigina, stulbina, p. 85) ir garantuoja laimę, palaimą (Akių tinklainėje / išsiuvinėja / laimės raštą, p. 85).
Skaitant šį eilėraščių rinkinį išryškėja dvi pagrindinės kelionių kryptys – širdies, kurią atstovauja Meksika, ir ilgesio, kuris (nu)kreipia gimtosios šalies link. Apie tai ir penktasis knygos skyrius, pavadinimu „Vilniaus kryptis“. Šiame skyriuje reflektuojamas kintantis santykis su gimtuoju miestu, jo erdvėmis: „Kažin ar atrakinsiu / vartus, duris, langus / į mano miesto / paliktą širdį?“ (p. 95), pabrėžiama ir gimtosios kalbos svarba (eilėr. „Mano lietuvių kalba“, p. 96).
Šeštasis rinktinės skyrius „Ar gali patikėti?“ kažkiek iškrenta iš bendro rinktinės lig šiol vystyto tematinio konteksto, nes jame labiausiai akcentuojamos socialinės, ekologinės temos, tik paskutinis šio skyriaus eilėraštis „Lūkesčio valandos“ (p. 114) tarsi sugrąžina prie pagrindinių, visą rinktinę apjungiančių ilgesio, kavos, kelionių motyvų:
Ilgesys sutūpia
kolibriais
ant kambario sienų.
Įsiveja mėnuliu
į užuolaidas.
Kavos puodelis
tampa kino sale,
kur mainosi
kalnų, vandenynų,
vėjų ir saulės
trumpametražiai.
J. O. Vitkutės šios eilėraščių rinktinės tekstai – tartum „trumpametražiai“, fiksuojantys kelionių nuotrupas, detales, gyvenimo tarp dviejų skirtingų kultūrų ypatumus, jausenas, kur žodis tampa vaizdu ir vaizdas įžodinamas. Vietomis tekstas persipina ir su konkrečiais vaizdais – J. Andrés Cedillo fotografijomis, kurios papildo ir tarsi pratęsia J. O. Vitkutės tekstus. Kartu tai ir dialogas ne tik tarp teksto ir vaizdo, bet ir dviejų asmenų, kurie susitinka meno plotmėje ir stengiasi užmegzti kūrybinį dialogą, į kurį įsitraukti kviečiamas ir skaitytojas – ypač tinkamas kontekstas tokiam skaitymui – prie autorės taip mėgstamo kavos puodelio – ramiam pasikalbėjimui, pabuvimui su poete per jos tekstus, kurie kaip atvirlaiškiai sujungia du kontinentus, du miestus į nesibaigiantį ciklą: Vilnius – Meksikas – Vilnius.