Mano gimcinė – kaimas Pivašūnų parapijoj, Alytaus rajoni – taigi Dzūkijoj. Kaimi vieni šnekėj lietuviškai, tai yra – dzūkiškai, o kici – lenkiškai. Iš savo vaikystės, paauglystės prismenu, kap kaimi šidzydavo lenkiškai šnekancius: „proše siadac na galukas uslanuko“ arba „puidziem aplinkui, bo tutei šlapia“…
Kap po praudai, tai ciej lenkai tep ir šnekėj – vienas žodzis lenkiškai, kitas – lietuviškai…
Tami krašti kažkadu gyveno daug lenkų, tai ne dzyvas, kad ir lenkiškai šnekancių buvo. O Alovėj (tepgi Alytaus r.) buvo čėsas, kap bažnyčioj giesminykai susmušė: vieni norėj giedoc lenkiškai, kici lietuviškai. Da nat ir teismų dėl to buvo… Vienas teismas liepė vienų nedėlių giedoc lietuviškai, kitų nedėlių lenkiškai, tai tep ir buvo, pakol lenkai stupino ir liko bažnyčioj cik lietuviškas giedojimas.
Taigi va tep va buvo, ir kap gražu, kad yr žemaiciai, aukštaiciai, dzūkai – ale jiej visi lietuviai… Duok, Dzievuli, kad visadu lietuvis savo kalbų ir savo šnektų šėnavotų. O darties mano gimcinės kaimi lenkiškai jau niekas ir nešneka, ba ciej cikri šlėktos jau maž Dzievulio karalystėj gyvena…
Apsižaninau su dzūkeliu, anyta jau labai ščyrai dzūkau, ir aš, nor buvau iš tokio maišytos šnektos kaimo, labai grait šnekėjau kap ir jy. Dzirbau Alytun bovelnos kombinati, darbi niekas nei žemaicau, nei dzūkau… O cik pasukdavau keluku uošvių sodzybon, tai šnektoj kap kokių knopkį kas perjungdavo – iškart pasdarydavau ščyrausia dzūkė.
Pas mumi Dzūkijoj sako, kad „anyta – velnio pramanyta, o marci visadu anytai karci…“ Ciesų sakant, nemislinu, kad tep yr, ciktai kožnas žmogus in viskų žūro pro savo akuliorius…
Incikc mano anytai ne visadu buvo langva. Kap ir kožna mama ji mislino, kad jos sūneliai yra pacys zdotniausi, pacys kytriausi ir razumniausi.
Nesisprečinu, ba ciej bernai cikrai buvo zgrėbni: akys mėlynos, plaukai garbuoci, o ir nuaugį sklodniai. Maniškis da ir muzikontas buvo, armoniku grajino…
Man labai paciko anytos vardas – Uršulė, jis man atrodė tokis iš bajorų, nat gal karališkas. Cik kap užpykdavo an pacios mano uošvis ir vadzydavo jų Urša, man nepacikdavo. Urša jau buvo kap ir iš mužikų. Ale ir susiedai mažne visi mano anytų vadzino Urša, tep buvo graiciau. O paci Uršulė savo šeimynų vadzydavo gražiai ir meiliai: Vinculis, Petrulis, Jonulis.
Darbinykė buvo mano anyta ir daininykė. Raikėj ait in kolchozo darbus, tai kaimo moteros kožnų laisvų minutį dainuodavo, ir be Uršulės ca jau niekap neapsieidavo. Pletkavoc Urša nemylėj, ale visadu aršiai gindavo savo ciesų, nestupydavo niekam, užtatai susiedai sakydavo, kad ji labai karinga ir rėksnė. O gal ir gerai darė – mislinu… Žūrau, darties tepgi kas garsiau rėkia, tam ir geriau sekas… Kariau susiedai daugiausia pavasarį dėl arklio, kap raikėdavo pasodzyt bulbas. Arklį paskirdavo brigadyrius, tai būdavo kap kokios varžycinės. Taigi visokių zababonų būdavo: sakydavo katris pirmas pasodzis, tai to ir bulbos užaugs geresnės. Kap raikėdavo su susiedkom sprečytis, tai mūs Uršulė maž visadu nugalėdavo…
Marcios gal jai atrodzydavo biskį prieg cinginio, ba ji paci keldavosi labai anksci, o marcios norėdavo pamiegoc nor ligi sapcynių. Ale mūs motulė (tep mes jų vadzinom) ataidavo iš virtuvės pusiau sapcynių ir garsiai, an visos pirkios, pranešdavo:
– Jau bandos iškepį. Kelkitės, vaikai, valgyc.
O kap neskelsi, bulbines bandas Uršulė kepė labai gardzias ir zupes gardzias virdavo. Rodės, viskas labai paprastai, ale tep nutaikydavo, kad visadu būdavo gardu. Pridėdavo morkvų, grucės, bulbų, cibulį ir da šabalbonų indėdavo. Man šabalbonai tep nepaciko, ale anytos zupėj labai jiej ciko. Da kap būdavo šviežios bulbukės, užpiltos spirguciais su smetonu… Nu kur jau tį – gardumėlis…
Marcios mūs motulei Uršulei buvo labai raikalingos, kap raikėdavo tvarkyc paskersto paršo mėsų. Šitas darbas jai nepaciko, o gi raikėdavo ir dešrukių daryc, ir kindziukų. Dzirbom tų darbų be krividos, ba buvo gardu ir paciem po tam valgyc.
– Jūs, vaikai, dzirbkit, o aš jumi pagiedosiu, – sakydavo.
Ir giedodavo… Sūnai ir marcios mėsų malė, sūdė, kimšo, dziedulis česnakų lupo, o Uršulė giedoj…
Visadu pradėdavo šitų:
Vai senai senai pas motulį buvau,
Vai senai senai pas motulį buvau,
Vai ir užaugo ciej vieši kelaliai žaliu žolali.
Girdėdavom, kap giedodama Uršulė graudzinas ir jau gal treciam posmi neiškentėdavo ir bernai neprisjungį:
Motula mano, vai širdela mano,
Motula mano, vai širdela mano,
Rinkai rinkai man jaunam mergelį, ir neišrinkai…
O jau mudzvi marcios norėjom už juos garsiau giedoc, ba gi buvo ne tep:
…rinkai rinkai man jaunai bernelį, ir neišrinkai.
Tai būdavo tadu tokis linksmas rukas, o kad darbas nelangvas, nat nemislinom. O darties tai mislinu, kad buvo mūs motulė Uršulė, kap darties pavadzytų, gera psichologė.
Keikcis Urša nelabai mylėj, nuskeikdavo an gyvulių… Nu kur neskeiksi, jei karvė vis kelia kojų ir nesduoda pamelžč, o da ir vuodegu matažguoja… Ir vis per akis… Dažniausiai sakydavo: „…kad tavi nogla“, da sakydavo trumpų žodzį iš raidės „b“, ale aš jo nerašysiu…
Pasišidzyc iš ko nor mano anytai pacikdavo, o da mes klausydavom ir pasjuokdavom. Darties toki sumislinimai vadzinasi humoru, o tadu iš tokių pasišidzinimų vieni juokdavos, o kici pykdavo. Kartais ir rimci piktumai visai dėl niekų kildavo tarpi susiedų.
Nusižūrėjus in savo anytų ir aš iš vieno susiedo, vardu Alfonsas, katrį visi kaimi vadzino Alpuku, pasišidzinau:
Užaj susiedas… Sako: „Labai slabna.
Gal tu surastai man vaistų čerkelį?
Prašiau pacios, ale kas nepadabna,
Sako, kad šėpos atrakyc negali.“
Aš jam sakau: „Tai šėpoj pakavota
Širdzies lašukai ar tabletės kokios?
Matai kap kytriai, nat nepagalvotai…“
Žūrau, susiedas nat susrietis juokias…
Susiedas sako: „Nu tu nesišidzik,
Tį ne tabletės, tį cikri lašukai.
Toki cikri, kad dūšių gali gydzyc,
Pamačyt, jeigu vidurius susuko…“
Atdariau šėpų, ba nedatrivojau,
Cik cūdaunų lašukų tį nei kvapo.
Kavos pasiūliau, cik ranku numojo,
Sako: „Susiedka nieko nesuprato…
Daviau šitų savo pasišidzinimų paskaicyc anytai.
Ji many pagyrė, sakė:
– Gerai sumislinai… tep jam ir raikia… Cik niekam nerodzyk, ba da užširs…
Aš tai nerodiau, ale paci mano anyta nedatrivojo, ir susiedas, žinoma, užširdo. Labai jau visi šidzinos iš jo, ba kaimi nebuvo pirkios, kur Alpukas nebūt ieškojis vaistų čerkelės. Mažum dzidziausias juokas buvo, kad raikia ieškoc vaistų užrakytoj šėpoj.
Alpukas iš žilvicių labai gražius ir sciprius kašikus pynė, tai Uršulė nat du iš rozo kašikus iš jo nuspirko. Va tep ir susigerino… Da ir mani apgynė, sakė:
– Neširsk tu an mano marcios, tį ne aplink tavi sumislino…
– Nu, jei ne aplink mani, tai labai pataikė, ba mano paci cikrai šėpoj „lašukus“ kavoja ir da užrakina. Pasakyk marciai, kad neširstu, kap susciksiu – tai da ir padėkavosiu…
Vienų rozų kašikų pavadzinau „ragaži“, tai anyta mani pamokino:
– Kašikas, martela, tai va tokis – bulbinis, ar kralikam žolukės prirauc ir parnešč, o ragažė tai graži, čysta. In jų možna sūrius susdėc kermošiun išnešč parduoc.
Uošvių kiemi augo sana grūšia. Grūšukės jos buvo drabnos, nelabai gardzios, ale paci grūšia buvo tokia aukšta, kad matėsi nuog toli. Kap sužydėdavo pavasarį, tai atrodzydavo kap karalienė. O da ir pavėsis nuog jos an kiemo krito, tai per karščius po grūšia būdavo kap kurortas. Grūšukių prikrisdavo patalais – per sprindzį…
– Viskas, kų Dzievulis davė, kam nor yra zgadna, – sakydavo mano anyta.
Grūšukių ji pridėdavo in dėžį, perklodama šienu, ir jos papuvusios būdavo labai gardzios.
Mano anytos Uršulės jau nemažai metų kap an šio svieto nėr, o dzūkiška šnekta liko širdzin inaugus. Tokia, katruoj šneka Dauguosna, Varėnon, Nedzingėn… Kap važuoju keleivini in Dzūkijos kaimų, tai klausau neatsiklausau moterukių dzūkių pasišnekėjimų.
Negirdziu aplink kų jos šneka, girdziu cik kap kokių meliodijų, ir rozais pamislinu, kad ca, tami arcimos šnektos dūzgimi, tai ciktų mano anytos pagiedojimas: „Vai ir užaugo ciej vieši kelaliai…“
Gyvuok, Dzūkijos kaime… Tep noris, kad neužaugtų ciej vieši kelaliai žaliu žolali… ba kap tadu viešnagėn aisiu?..
Žodynėlis
akulioriai – akiniai
apsižanyti – susituokti
ba – nes
biskis – truputis
bovelna – medvilnė
brigadyrius – brigadininkas
cibulis – svogūnas
cūdaunas – stebuklingas
čerkelė – taurelė
čėsas – metas, laikas
darties – dabar
datrivoti – ištverti
drabnas – smulkus
dzyvas – stebuklas
grajyti – groti
grūšia – kriaušė
kašikas – krepšys
kavoti – slėpti
kindziukas – skilandis
kytras – gudrus
knopkė – mygtukas
kožnas – kiekvienas
kralikas – triušis
krivida – pyktis
mislyti – manyti
možna – galima
nedėlia – sekmadienis
nepadabna – neįtikėtina
nogla – galas
pletkavoti – apkalbėti
po tam – paskui
ragažė – pintinė
razumnas – protingas
rozas – kartas
rukas – sujudimas
sklodnas – dailus
slabnas – silpnas
sprečytis – ginčytis
stupyti – nusileisti
susiedas – kaimynas
šabalbonai – pupelės
ščyrai – tikrai, nuoširdžiai
šėnavoti – gerbti
šėpa – spinta
šidzyti – pašiepti
uslanas – suolas
zababonas – prietaras
zdotnas – šaunus
zgadnas – tinkamas
zgrėbnas – dailus
zupė – sriuba
Scholastika Kavaliauskienė (Alytus)
Redagavo dr. Vilija Ragaišienė
Šis rašinys 2022 m. konkurso ,,Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ suaugusiųjų grupėje pelnė II vietą.