Rašytoja Jurgita Pelėdaitė. Asmeninio albumo nuotrauka
Jurgita Pelėdaitė – kultūros spaudos dalyvė, dviejų knygų vaikams autorė. Jos „Kemsyno paslaptys“ (2020 m., iliustravo Greta Alice) – tai senojo lietuviško pasaulio atspindžiai: Ežerinis, Žiburinė, Gardaitis, Javinė, maumas, barzdukas susipažįsta su berniuku Laimiu ir ilgainiui kemsyne išpasakoja savo istorijas. „Ponio ir musės kelionė į pasaulio kraštą“ (2024 m., iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė) pasižymi ne tik gamtos, bet ir žmonių pasaulio pažinimu: poniui ir musei tenka ilgokai šlifuoti aštrius savo ypatumų kampus, o ilgainiui susitaikyti su neišvengiamybe: žemiškos būtybės yra mirtingos. Jurgita Pelėdaitė nepataikauja skubančiam pasauliui – ji vaikams pasakoja ilgas istorijas. MENO BANGŲ puslapiuose – Jurgitos atsakymai į rašytojos Gintarės Adomaitytės klausimus apie vaikystę ir knygas vaikams, bet ne tik apie jas. Pasakojama ir apie Rankas (https://www.rankos.net).
Miela Jurgita, visų pirma noriu paklausti, ar Jūsų pavardė tikra? Gal tai literatūrinis pseudonimas, tiesą sakant, labai tinkantis rašytojai?
Tikrų tikriausia. Kuo toliau, tuo labiau esu patenkinta savo skambia lietuviška pavarde, na o klausimą, ar tai ne pseudonimas, girdžiu gan dažnai, bet dar dažniau girdžiu, kad Pelėdaitė man tinka. Nors kai buvau vaikas, neretai kiek suglumdavau, kai reikėdavo prisistatyti. Mat jaudindavausi, kad vaikai nepradėtų šaipytis, išgirdę retą „paukštišką“ pavardę, tačiau to niekuomet nenutiko.
Užtat kai dar visai maža iš laidinio telefono mėgindavau prisiskambinti tėčiui į darbą ir netyčia surinkusi klaidingą numerį prašydavau pakviesti Pelėdą, suaugusieji yra išplūdę mane tokiais žodžiais, kad maža nepasirodė. Mat tuomet tarp vaikų buvo gan paplitusi pramoga surinkt bet kokį numerį ir prašyt pakviesti tai dramblį, tai žirafą ar Buratiną, o pelėda juk irgi variantas.
Beje, kiek teko susidurti, užsieniečiai neretai ir stebisi, ir žavisi, kad mes, tarsi kokie Amerikos čiabuviai, vadinamės gyvūnų, augalų ir gamtos stichijų vardais. Juk ne veltui esam paskutinieji Europos pagonys!
O jau dabar prašau papasakoti, kur ir kaip augote, ką mėgote ir ko negalėjote pakęsti vaikystėje?
Gimiau ir užaugau Vilniuje, vaikystė ir paauglystė prabėgo Lazdynų mikrorajone: jaukiame, žaliame ir pastatais nepergrūstame Vilniaus pakraštyje. Tiesa, kai jau būdama studentė į Saulėtekį trenkdavausi gerą valandą ir dar su trimis persėdimais, tas pakraštys kiek apkarto.
Jurgita Pelėdaitė vaikystėje. Asmeninio albumo nuotrauka
Turbūt labiausiai negalėjau pakęsti kolektyvinių sodų – turėjome jų net du ir su jaunėle seserimi darbuodavomės ten kaip didelės nuo ankstyvo pavasario iki pat įšalo. Maldaudavome palikti mus kieme arba išvežti į kaimą, mat turėjome ne tik šauniausius pasaulyje kiemo draugus, bet ir pačią pakančiausią, visiškai į anūkų reikalus nesikišančią močiutę ir man tai buvo didžiausia vertybė.
Ne ką mažiau nei priverstinio darbo soduose negalėjau pakęst kontrolės. Tėtis mus auklėjo griežtai, o aš buvau tikra priešgyna, užsispyrusi kaip avinas (beje, pagal zodiako ženklą mudu abu – avinai), tad nuoširdžiai pavydėdavau Pepei Ilgakojinei, Helkberiui Finui ir netgi Karlsonui, kad jie tokie – patys sau.
Vaikystėje ne mažiau nei draugai ir žaidimai rūpėjo knygos. Skaičiau viską ir visur: galėdavau prakiurksoti su knyga iki prašvintant, o kartą įnikusi į knygas beveik dvi savaites nėjau į mokyklą. Nutariau, kad vis tiek nieko naudingo ten neišmoksiu, tad užsidariau namuose ir skaičiau, skaičiau… kol tėvai nesužinojo. Taigi, ta mano individuali švietimo programa taip ir liko neįgyvendinta.
Kiek pamenu, beveik visi vaikystės draugai daug ir noriai skaitė, o geriausia dovana, kurią mūsų klasė yra gavusi gavo nuo Senio Šalčio (tais gūdžiais laikais taip vadindavo Kalėdų Senį), buvo L. Velskopf-Henrich „Harka. Kelias tremtin“. Nuo tada įsimylėjau Amerikos čiabuvius, tai buvo tikra ir gan ilgai trukusi meilė. Kažin, ar dar yra vaikų, skaitančių tokias knygas? Jeigu taip, būtų labai įdomu su jais susipažinti…
Ar dabar, kai rašote ir vaikams (nors ne tik jiems), dažnai prisimenate savo vaikystę, ar remiatės jos įspūdžiais?
Nors nemažai aprašytų situacijų, dauguma personažų ir netgi dalis dialogų yra pasiskolinti iš gyvenimo (nesvarbu, tai būtų suaugusiųjų ar vaikų literatūra), konkrečiai vaikystės patirtimi, bent jau kol kas, nesiremiu visiškai. Abejoju, ar ta mano patirtis sudomintų šiuolaikinį vaiką. Ar jam patiktų iki sutemų siaust daugiabučio kieme, žaidžiant „klases“, „žemę“, „kvadratą“ ar tiesiog strikinėjant per virvutę. Arba be kompiuterio, išmaniojo ir planšetės leisti vasaras nuošaliame Dzūkijos vienkiemyje. Kiauras dienas mirkti ežere, prašapti miške su pintine uogoms ar grybams, su pusbroliais ir pusseserėm žaisti gaudynes rugiuose ar tiesiog tykoti pasaloje pakelės guoboje – mums labai pasisekdavo, jei per tą pusdienį vieškelyje pasirodydavo koks nors žmogus, dviratis, ar dar rečiau – automobilis.
Ko mūsų vaikystėje netrūko – tai knygų. Vaikystė man iki šiol kvepia knygų dulkėtais viršeliais suskaitytais puslapiais ir juose sudžiovintomis lauko gėlėmis. Kvepia ji ir šienu, šlapia žole, šviežiu, dar šiltu pienu, keptais alyviniais obuoliais ir žemuogėmis, suvertomis ant smilgos. Tų smilgų koteliai, beje, irgi būdavo labai skanūs.
Esate Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureatė. Ar keičia ką nors Jūsų gyvenime šie laimėjimai? Ar dėliojate prioritetus, kas svarbiau – išleisti knygą ar pasipuošti sidabriniais II vietos laimėtojos laurais?
Turbūt visgi svarbiau išleisti knygą, kita vertus, nesinori išleisti bet kokios knygos. Todėl gan svarbu, ypač pradedančiajam rašytojui, kai tavo knygą įvertina dar prieš išleidžiant, o šio konkurso komisijos narių verdiktas man asmeniškai reiškia nemažai.
Manau, kad jei ne ta sėkmė konkurse, tai bent jau debiutinė mano knyga „Kemsyno paslaptys“ nė nebūtų išleista. Žinau, kaip sunku pradedančiajam rašytojui susitarti su leidykla, o dar sunkiau – gauti finansavimą. Kažin, ar koks nors leidėjas būtų manimi patikėjęs, nors, tiesą sakant, nė nepamėginau patikrinti. Kai jau buvau bebaigianti knygos rankraštį, draugas primygtinai pasiūlė sudalyvauti konkurse, tad taip ir padariau.
Jūsų kūryboje ir vaikams, ir suaugusiems, svarbi gamta ir jos dėsniai. Žmogus gali tapti žvėreliu, o gyvūnai savyje atranda žmogiškų bruožų. Kas Jums, gyvenančiai Vilniuje, yra gamta dabar, ką reiškė anksčiau?
Nors gimiau ir užaugau Vilniuje, niekuomet nesijaučiau „gryna“ miestiete. Turbūt nieko keisto, juk esu viso labo pirmos kartos vilnietė. Vasaros nuo vaikystės man asocijuojasi ne su miesto pramogomis, o su banguojančiais rugiais, lietumi kvepiančia žole, nendrėmis šlamančiu ežeru, nakvyne ant šieno, dulkėtu vieškeliu ir senu, arklio traukiamu vežimu.
Gimtieji Lazdynai taip pat garsėjo savo žaliais plotais, Pasakų parku, o kur dar netoliese išsidriekęs Bukčių miškas. Nemažai iš mūsų auginome šunis, o jiems irgi reikėjo socializuotis, tad vedžiodavome juos visu būriu tai parke, tai miške už Lazdynų ligoninės, kai tos ligoninės dar nė brėžinių nebuvo.
Buvau savotiškai pamišusi dėl gyvūnų. Esu laikiusi įvairių augintinių, bet mėgau ir tiesiog skaityti apie gyvūnus – nuo apsakymų iki tarnybinių šunininkysčių ir tiesiog enciklopedijų. Kartais, ypač, kai jausdavausi itin liūdna ir nelaiminga, vaizduodavausi, kad esu koks nors žvėrelis – paprastai tas, apie kurį neseniai buvau skaičiusi. Įsijautimas į to žvėrelio kailį ir prablaškydavo, ir nuramindavo, tuomet man tai atstodavo savotišką meditaciją.
Atkeliavo knygos apie keliautojus.
Nuotrauka iš Jurgitos Pelėdaitės fb paskyros
Papasakokite, kaip kilo naujosios knygos vaikams „Ponio ir musės kelionė į pasaulio kraštą“ idėja? Ir kodėl būtent ponis ir musė?
Idėja kilo iš realaus dialogo, kurį netgi panaudojau šioje knygoje, tik kiek modifikavusi. Tas pokalbis buvo dviejų sunkiai tarpusavyje susišnekančių asmenybių, turinčių skirtingas vertybes ir tikslus, skirtingą patirtį, požiūrį į pasaulį ir pan., tačiau nepaisant visko, nepabūgusių pamėginti „keliauti“ drauge, net jeigu ir į pačius pakraščius.
Svarsčiau, kokie gyvūnai galėtų atvaizduoti tokius nesuderinamus skirtumus, tačiau tuo pat metu jų pora žiūrėtųsi darniai ir organiškai. Kad didžiąją avantiūristę ir idėjų generatorę įkūnys paprasčiausia musė su dramblio dydžio ego, iškart buvo aišku, o prie minties apie ponį priėjau pamažu. Iš pradžių apsvarsčiau asilą, kuris turėjo atstovauti naiviajai, bet gan žemiškai ir užsispyrusiai keliauninkų poros pusei, tačiau kadangi mano personažų kelionė baigėsi Lietuvos pajūry, asilas atkrito. Mąsčiau ir apie arklį, bet iškart prisiminiau seną gerą Dominyką. Taip antruoju mano pasakos personažu tapo ponis Minis.
Ar jaučiatės priimta į rašančių žmonių bendruomenę? Ar bendraujate su žmonėmis, kuriančiais vaikams, ar mėgstate skaityti šių dienų vaikų literatūrą – verstinę ir lietuvišką?
Pradėjau rašyti gana vėlai, tad savo kartos vaikų rašytojų pažįstu vos keletą, su jais ir pasikalbame. Tiesą sakant, ir nejaučiu didelio noro priklausyti kažkokiai bendruomenei – mano socializacijos poreikį visiškai patenkina tie keletas, taip pat nemažai apie literatūrą ir kūrybą kalbamės su kurso draugais literatais.
Tiesa, neseniai prisijungiau prie savo dėstytojos Jurgitos Žanos Raškevičiūtės suburto Vaikų literatūros klubo. Kiekvieno susitikimo metu aptariame iš anksto pasirinktą knygą ir pastebėjome, kad jaunimo nebesudomina tos knygos, kurios kažkada taip žavėjo mano kartą. Jeigu V. Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“ jaunimas dar kažkaip suvirškino, tai nuomonės apie „Riešutų duoną“ (tiek S. Šaltenio apysaką, tiek ir to paties pavadinimo A. Žebriūnio filmą) pasiskirstė gan tendencingai pagal amžiaus grupes. Tie, kurie buvo įsitikinę, kad tiek knyga, tiek filmas yra šedevrai, buvo vyresni nei 30 metų, na o jaunesni studentai gerokai pavargo ir net mažumėlę pakeiksnojo, kol tuos šedevrus įveikė.
Pati skaitau daugiausiai verstinę vaikų literatūrą – tiek klasikinę, tiek ir šiuolaikinę, o lietuvių autorių knygas į rankas paimu retokai (išskyrus keletą išimčių), bet vis pasižadu sau užpildyti šią spragą.
Papasakokite daugiau apie Rankas (https://www.rankos.net) – juk ne visi skaitytojai yra jas atradę. Man regis, esate nedidelė darni bendruomenė – bet ar tikrai? Jus publikuoja Lietuvos klasikiniai kultūros leidiniai, bet tikriausiai juose kažko stinga, kad tiesiate rankas į Rankas?
Prie „Rankų“ prisijungiau prieš keletą metų, o juk leidinys greitai švęs dešimtmetį, ir per tą laikotarpį toji „darni bendruomenė“ ne kartą keitėsi. Pavyzdžiui, man atėjus į redakciją, leidinio steigėjas ir idėjinis vadas rašytojas Aidas Jurašius buvo laikinai perleidęs estafetę poetui Tomui Vyšniauskui, kuris iki tol kuravo poezijos skyrių.
Pirmuosius „Rankų“ numerius maketavo Greta Alice, dabar viena garsiausių vaikų literatūros dailininkių, iliustravusi ir mano „Kemsyno paslaptis“. Kiek žinau, leidinio pradžioje prie visko aktyviai prisidėjo ir anksti tragiškai žuvęs Aleksandras Žaltauskas (prieš keletą metų išėjo A. Jurašiaus sudaryta jo pomirtinė poezijos knyga „Kulniuku dangus pradurtas“).
Nuo pat pradžių „Rankos“ turėjo dvi pagrindines užduotis. Pirmiausia, suteikti raiškos platformą tiems, kurie dėl kokių nors priežasčių yra atsidūrę marginalų pozicijoje. Todėl pirmuosiuose numeriuose autoriai galėjo publikuotis anonimiškai, o tą margą bendruomenę sudarė patys įvairiausi žmonės, neretai kadaise perspektyvūs, bet gyvenimo į kitas sritis nublokšti kūrėjai, LGBT bendruomenės atstovai ar tiesiog gabūs ir kūrybingi „frykai“. Dabar anonimiškumo ir susitelkimo į paraštes atsisakėme, labiau orientuojamės į pradedančius autorius, bet maištingumas ir hierarchijų nepaisymas išlieka pageidaujama sąlyga.
Kitas leidinio steigėjų tikslas buvo mesti iššūkį vyraujančiai nuomonei, kad šiuolaikiniai žmonės labai sumaterialėję, viską daro tik vedini išskaičiavimo. Paaiškėjo, kad pasiūlius gerą idėją, net ir neturint jokio biudžeto įmanoma rasti prisidėti norinčių redaktorių, vertėjų, žurnalistų, fotografų ir t. t. Darbuojamės išimtinai iš idėjos, tad turbūt geriausias komplimentas mums būna, kai išgirstame, kad tekstų kokybės ar leidinio išvaizdos (vizualinei pusei skiriame didelį dėmesį) požiūriu nenusileidžiame „oficiozams“.
Rašytoja Jurga Pelėdaitė. Asmeninio albumo nuotrauka
O kalbant apie tai, kiek esame žinomi… Tapti masiniu dalyku niekada ir nebuvo „Rankų“ tikslas, kita vertus, kiek tenka susidurti su rašančiais, ypač iš jaunimo, visi apie tokį leidinį yra bent jau girdėję, tad noriai dalinasi tekstais. Tiesą sakant, sąrašas autorių, kurie debiutavo mūsų puslapiuose, o paskui ėmė šmėžuoti Jūsų minėtuose „klasikiniuose“ leidiniuose taip pat tik ilgėja.
Žodžiu, „Rankos“ metams bėgant transformuojasi, bet pagrindas išlieka: kadangi su niekuo nesivaržome ir niekam nieko įrodyti neketiname, turime daugiau laisvės būti įžūlesni ar drąsesni už „oficiozus“. Tarkim, netrukus turėtų išeiti naujas numeris, iliustruotas išimtinai aktais.
Ačiū už pokalbį ir linkiu, kad gyvenimas jums skolintų negailėdamas.
Klausimus pateikė Gintarė Adomaitytė