Lenkai tremtiniai prie Europos ir Azijos sienos atsisveikina su Europa,
dail. Aleksanderis Sochaczewskis, 1894.
Autentiški atsiminimai iš devynioliktojo amžiaus, užrašyti grafo Edvardo Čapskio, skaitytojams leis pažinti kitokią Lietuvą ir tokį pat atšiaurų katorgų Sibirą.
Atsiminimų žanras išsaugo artimiausią santykį tarp rašytojo ir skaitytojo, jis žavi nuoširdumu, atvirumu, subjektyvumu. Dvidešimt pirmojo amžiaus žmonėms tai vienas iš nedaugelio būdų iš šių dienų lygumos užkopti laiptais aukščiau ir pažvelgti į praeities kalnelius, išvysti ir pajausti anuomet gyvenusių žmonių pasirinkimų motyvus, dėkingus ir nedėkingus įvykius, kurių eigą bandydami keisti daugelis netekdavo ne vien viso turto, artimųjų, bet ir savo galvos. Gaila, bet kiekvienam mūsų ji duota tik viena. Kaip ir pasirinkimas, kam ją panaudoti, ką nuveikti su prigimtinėmis dovanomis – protu ir jausmais.
Išsilavinęs devynioliktojo amžiaus bajoras E. Čapskis sugebėjo palikti mums šių dviejų veiksnių sukurtą turtą, kuris toks nedidelis, „Sibiriečio atsiminimus“ galime vienoje rankoje išlaikyti. Ar kas nors galėtų nuginčyti faktą, kad jie šiandien vertesni už grafo turėtus dvarus? Juk vadinamasis nekilnojamas turtas seniai pamirštas, o nedidelis kilnojamas tampa ilgaamžiu.
„Sibiriečio atsiminimai“ buvo išleisti lenkų kalba 1964 metais pagal autorinį rankraštį, kuris buvo dingęs ir tik vėliau surastas, o atsiminimus tuomet parengė Maria Czapska. Leidinys skirtas 1863 m. sukilimo šimtosioms metinėms.
Šią vasarą E. Čapskio „Sibiriečio atsiminimus“ lietuvių kalba išleido Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Į lietuvių kalbą išvertė Kazys Uscila, knygos redaktorė – Irena Stankevičienė, dailininkas – Saulius Bajorinas. Vertimą ir leidybą parėmė Lenkijos institutas, Kultūros ministerija, Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, Marianos Veriovkinos draugija.
Įvadiniame straipsnyje habilituota mokslų daktarė, profesorė Tamara Bairašauskaitė rašo: „Aristokrato, dvarininko, 1863–1864 metų sukilimo dalyvio, išgyvenusio Sibiro katorgą, grafo Edvardo Huteno-Čapskio (1819–1888) atsiminimai nukelia į vieną sudėtingiausių devynioliktojo amžiaus Lietuvos istorijos laikotarpių, kai bandymas susigrąžinti valstybę, laisvę ir savarankiškumą baigėsi skaudžiu pralaimėjimu, represijomis ir sulaužytais gyvenimais“.
Tad kas gi buvo ir istorijos atmintyje pasiliko šio kūrinio autorius?
Kilęs iš senos Pomeranijos giminės Huten-Čapskių, Edvardas Čapskis gimė Zapolėje, Slucko paviete (miestas pietinėje Baltarusijoje). Mokėsi pijorų mokykloje Varšuvoje, vėliau Berlyne, baigė teisę Charkivo universitete, dirbo valstybės tarnautoju Lenkijos karalystės valstybės sekretoriate Sankt Peterburge. Apie 1847-uosius jis grįžo į tėviškę, gyveno tėvų dvare Kalnaberžėje, po vedybų nusipirko Vyžuonų dvarą ir jame apsigyveno. Prasidėjus sukilimui jis buvo apkaltintas ir nuteistas mirties bausme, Vyžuonose valstiečiams pakorus caro valdžios administratorių Lebedevą. Išgelbėjo jį Anglijos karalienės Viktorijos užtarimas, apie kurį E. Čapskio pusbrolis Emerikas Čapskis rašė: „Imperatorius atmetė Prūsijos kunigaikštienės Izabelės Sanguškos iš Liubomirskių, tuomet viešėjusios Londone, užtarimą; sužinojusi apie nuosprendį ji nedelsiant nuvažiavo pas ministrą Palmerstoną, buvo išsiųsta telegrama karalienei Viktorijai į Vindzorą. Karalienės užtarimas davė rezultatą, Aleksandro II išsiųsta depeša Potapovui, Muravjovo padėjėjui, buvo įsakyta pakeisti nuosprendį“.
Edvardo Čapskio kapas Rasų kapinėse. Nuotrauka iš VLE
Nuosprendis pakeistas į aštuonerius metus katorgos Sibiro kasyklose. Sugrįžęs iš Sibiro grafas E. Čapskis apsigyveno motinos dvare Svajatyčuose. Mirė 1888 metais, palaidotas senosiose Rasų kapinėse Vilniuje.
Septynių dalių knyga, kuriai pratarmę parašė Stanisławas Vincenzas, pradedama „Vaikyste“, po baigiasi „Sibire“. Autentiškas autoriaus pasakojimas atspindi Abiejų Tautų Respublikos aristokratijos likimą, priešinimąsi Rusijos imperijos režimui, paramą sukilimui, represijas jį nuslopinus. „Sibiriečio atsiminimuose“ skaitytojas ras vertingų apmąstymų apie to meto visuomenę, politiką, tremtinių kasdienybę, tikėjimą, kuris autorių nuo nevilties gelbėjo sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Čapskių dvaro sodyba Svajatyčiuose. 1876 m.,
Napoleono Ordos piešinys, Krokuvos nacionalinis muziejus
Knyga skirta tiems, kurie kartais, o gal ir dažnai pasigenda pradžioje minėtų stebuklingų laiptų, leidžiančių pakilti aukščiau šios dienos ir žvalgantis po praeitį bandyti suvokti istorinių vingių panašumus. Ir dar kartą patirti, kad kelias, vedantis aukštyn, yra tas pats, kuriuo sugrįžtame atgal – žemyn į savo kasdienybės, vėliau tapsiančios istorijos dalimi, slėnį.
Kviečiame skaityti Edvardo Čapskio „Sibiriečio atsiminimų“, išleistų Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro, ištrauką (264–268 p.).
VI dalis. Sukilimas
Areštavimas
Tai buvo sekmadienis – 1863 metų birželio 9 diena. Po didžiųjų Mišių Katedroje eidami pro vyskupo mūrnamį Pilies gatvėje pastebėjome prie vartų du policininkus. Žvilgtelėjome į vidų – kieme ramu. Iš gatvės praeivių sužinojome, kad netrukus išveš vyskupą Krasinskį.
Po pietų pas mus apsilankė mano pusseserės kunigaikštytės Radvilaitės ir baronas Hartingas – gėrėme arbatą.
Kai panelė Tenčynska padavė man stiklinę, statydamas ją ant stalo netyčia apverčiau ir išliejau arbatą. Svečiams pasakiau: malum omen [blogas ženklas – vert.].
Tuo momentu įėjo tarnas, pranešė, kad mūsų namo tarpuvartėje stovi du policininkai. Ketinau pats nusileisti žemyn ir tuo įsitikinti, bet staiga įėjo žandarų karininkas, o jam įkandin policijos nuovados viršininkas ir pareiškė, kad jiems valdžios pavesta atlikti kratą mano namuose. Krata vyko daugiau negu valandą, nepagailėta sergančios ir siaubo apimtos šeimininkės labai kruopščiai iškratant jos skalbinius. Po šios ceremonijos žandaras paskelbė, kad mane areštuoja.
Miesto puskariete nuvežė į tvirtovę (240), čia žandaras perdavė mane tvirtovės komendantui generolui Viatkinui (241). Šis perdavė mane kažkokiam karininkui, su juo iš Viatkino kabineto išvedė į tvirtovės kiemą. Paėjome kelis šimtus žingsnių ir tarp pylimų pamačiau kalėjimo kazematus.
Koridoriumi nuėjome iki kažkokių durų dešinėje, jas atidarę įleido mane į vidų, duris užrakino ir dar užstūmė velkę.
Buvo devinta valanda vakaro – atmintinas mano gyvenime pirmas nelaisvės vakaras, paskutinė laisvės diena.
Kameroje jau buvo du likimo draugai, radau juos geriančius arbatą; ponai Maleckis ir … (nėra pavardės) pakvietė prisijungti.
Po pirmų įprastų klausimų visi susimąstėme apie ateitį, visi tylomis klausėme savęs, kas laukia ateityje, ir patys sau atsakinėjome į tuos klausimus, atsakymai turėjo būti skaudūs, nes kalbėtis nesinorėjo.
Edvardo Čapskio prisiminimų knyga Lenkijoje, 1964 m.
Kameros kaimynams, doriems žmonėms, kėliau ypatingą susidomėjimą. Jau šiek tiek apsipratę su kalėjimo slegiančia nuodinga aplinka užjaučiamai stebėjo naujo įnamio reakciją į tų nuodų kartumą. Po karštos maldos tylomis kritau ant gulto, bet miegas neskubėjo užkloti trokštamu šešėliu grėsmingos ateities prarajos, kuri dabar vėrėsi prieš mano sielos akis.
Sargybinių šūksniai, dažni garsūs žingsniai akmeninėmis koridoriaus grindimis, velkių ir raktų, sargybos durklų žvangėjimai – toks buvo mano tylių atodūsių, gilaus skausmo ir žaibų ugnimi deginančių minčių akompanimentas. Ašarų upeliai sruvo mano įkaitusiu veidu, kai siaubingose minčių klajonėse atsisveikindamas su viskuo, kas po Tėvynės brangiausia žmogaus širdžiai, sustojau prie viena likusios, nevilties apimtos savo Antosės; aiškiai mačiau ją stovinčią prieš mane ir grąžančią rankas… Regėjimas buvo toks ryškus, toks tikroviškas, kad balsu ištariau jai: „Atleisk man! Tau kentėti teko už tai, kad tavo vyras nepakluso prievartai, netapo niekšu.“
Savo balso pažadintas vėl išvydau save ant kalėjimo gulto, ir vėl gėriau nuodus, kurie vijo šalin miegą ir sapnus.
Staiga lyg čia pat, virš gulto, išgirdau šautuvo braškesį, velkės ir durų rakto žvangtelėjimus. Į vidų su žibintu įėjo trys ūsuoti drimbos, vienas pasilenkė, kone atsigulė virš gulto, iš arti įsispitrino man į veidą. Pro kaukės kiaurymes mačiau blizgančias akis; žiūrėjau į tas išdaviko akis, o kai ši ceremonija baigėsi, pažvelgiau į jo palydovus. Vienas jų buvo akivaizdžiai persirengęs, ant civilių drabužių vilkėjo karišką apsiaustą – tas nekantraudamas godžiai laukė apžiūros rezultato. Atsigręžiau pažvelgti į akis tai hienai, jis neišlaikė mano žvilgsnio, kartu su šnipu visi trys skubiai išėjo iš kameros.
Mano likimo draugai paaiškino, kad tokie naktiniai vizitai čia yra įprastas dalykas; šnipai iš sukilėlių stovyklų padeda tardymui kaip liudininkai, duoda parodymus, jeigu vieną ar kitą stovykloje sutiktą kalinį atpažįsta.
Kitą dieną mane nuvedė į kitą, atskirą kalėjimą; čia kelias dienas buvau vienutėje, neturėjau kitos knygos, tik Missale Romanum [Romos mišiolas – vert.]. Neapsakomai godžiai skaičiau balsu katalikiškų apeigų maldas. Ant maldos sparnų dvasia pakildavo virš žemės, taigi ir virš kalėjimo. Skundimasis Viešpačiui nežemina žmogaus prigimties; malda net ir labiausiai nevilties apimtam nepalieka be atpildo, tereikia ištverti iki akimirkos, kai žmogus puola prieš Kūrėją nuoširdžiai atgailaudamas dėl savo praeities ir pasirengęs nuolankiai iškęsti už tai bausmę.
Paskui mane pervedė į tvirtovės hauptvachtą. Čia susitikau savo numylėtinį Jaroslavą Kosakovskį, kuris mane širdingai apkabino. Kelias savaites kalėjome kartu. Jaroslavą lankė motina ir seserys, nes jo tardymas jau buvo baigtas, o pas mane neleido nieko, bet šaukdavo į tardymo komisiją taip dažnai, kad į jų klausimus atsakinėjau net šešiolika kartų. Iš pradžių tardė tyrimo komisijos pirmininkas generolas Veselitskis (242), Sevastopolio didvyris, paskui ateidavo dviejų, kartais trijų žmonių komisija. Iš jų atkaklumo aiškiai supratau, kad nori mane pražudyti, visų pirma išvesti iš kantrybės (243).
Visada prastai kalbėjau ir rašiau rusiškai, tad vienas iš Muravjovo vertų tarnų kažkada tardydamas paklausė, kodėl blogai kalbu ir taip neaiškiai rašau rusiškai. Tą netaktišką klausimą užbaigė moralu, kad tokios padėties rusų valdinys privalo tobulai mokėti vyraujančią kalbą. Į tai jam atsakiau: „Gerbiamasis pone, pagal mano žylančius plaukus matote, kad mano beveik visi mokytojai seniai kapuose, ir nesuprantu, kokia teise kažkas, net ir tardymo komisijos narys, gali leisti sau tokių nederamų pamokymų.“ […]
Mane dažnai vargino galvos skausmai. Vieną dieną miestas griaudėjo nuo patrankų trenksmo ir parado, kurį priiminėjo Muravjovas. Tie triumfavimai dar blogiau paveikė mano nuotaikas, į klausimus raštu ir žodžiu atsakinėjau labai lakoniškai.
Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas.
Aizeko Cinoveco nuotrauka, XIX a. pab.,
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
Dviem ponams teisėjams tatai nepatiko. Ponas žandarų majoras priėjo prie stalelio, ant kurio rašiau, ir iškilmingai pareiškė, kad mano gyvybė yra Jo Aukštosios Prakilnybės generolo Muravjovo rankose, taigi savo atsakymų, kuriuos skaitys pats generolas Muravjovas, neturėčiau nuvertinti.
Atsakiau, kad mano gyvybė yra net ne imperatoriaus, bet vienintelio PONO, kuriuo tikiu ir kuriam šią akimirką tarnauju, rankose. Viešpats davė man gyvybę, Viešpats ją iš manęs atims, be JO valios ponas Muravjovas nieko nenulems. […]
Po ilgų tardymų mane apkaltino tiesiog žmogžudyste: teisėjai nusprendė, kad būtent aš liepiau pakarti kliučvaitį Lebedevą. […]
Jaroslavą Kosakovskį išvežė į Sibirą, likau vienas.
Po aštuonių tvirtovėje praleistų savaičių su žandaru išsiuntė mane į Kauną. Tai buvo rugpjūčio vidurys. Važiuojant per miestą smarkiai lijo. Geležinkelio stotyje pamačiau savo vaikus su panele Tenčynska. Žmona taip sirgo, kad atvažiuoti negalėjo…
Tai buvo didžiausias šio susitikimo skausmas – pamenu, kad glaudžiau prie savęs užsiverkusius vaikelius, ir pats nusigręžęs į sieną pravirkau.
Paaiškinimai
240 Citadele arba tvirtove buvo vadinamas valdžios pastatų kompleksas tarp miesto ir Antakalnio su komendantūra bei įgulos sargyba. Citadelės teritorijoje buvo namas, pažymėtas 14 numeriu, naudojamas kaip kalėjimas.
241 Aleksandras Viatkinas, Sergejaus sūnus, nuo 1853 metų Vilniaus komendantas (Gieysztor Jakób, Pamiętniki).
242 Geištoro atsiminimuose rašoma, kad Vilniuje 1863 metų sukilėlių bylas vadinamojoje Dominikonų komisijoje tyrė generolas Sergejus Veselitskis.
243 Edvardo Čapskio byla Vilniuje ir Kaune truko daugiau nei šešis mėnesius. Pagal dokumentus, išlikusius (iki 1939 metų) Vilniaus karinės apygardos laikino lauko auditoriato archyve (Vilniaus valstybės archyvo byla nr. 280), jis buvo kaltinamas dalyvavimu „maište“, sukilėlių lankymu ir aprūpinimu maistu, uniformų kai kuriems „maište“ dalyvavusiems tarnams ir ūkvedžiams parūpinimu, taip pat Vyžuonų miestelio kliučvaičio Lebedevo pakorimu. Tardymo metu Čapskis neigė dalyvavimą sukilime ir savo simpatijas ginkluotam judėjimui, aiškino, kad į stovyklą buvo šaukiamas grasinant mirtimi. Paskutinis kaltinimo punktas buvo, kad apie „maištininkų“ buvimą Vyžuonų miške nepranešė atitinkamai valdžiai. Pirmu 1863 metų rugpjūčio 13 dienos nuosprendžiu Edvardui Čapskiui buvo skirta mirties bausmė pakariant, teisių atėmimas ir turtų konfiskavimas. Pastangomis suteikti malonę pasiekta, kad jo nusikaltimas priskirtas antrai kategorijai. Mirties bausmė pakeista į 8 metų katorgą, teisių atėmimą ir turtų konfiskavimą. Muravjovo 1863 metų gruodžio 14 dienos pasirašyto nuosprendžio vykdymas buvo sustabdytas iki jo patvirtinimo imperatoriaus kanceliarijoje.