Knygos pavadinimas skamba taip: Mus pavogė. Nusikaltimų istorija. Ją 2020 metų rugpjūtį į margą skaitytojų pasaulį išlydėjo leidykla Gelmės. Šios knygos vertėja Gintarė Adomaitytė dalijasi savo žiniomis apie rašytoją Liudmilą Petruševskają ir įspūdžiais apie knygą. O dar – šiek tiek apie vertimo niuansus.
Kur ir kada išgirdai Liudmilos Petruševskajos vardą, pavardę? Ar buvai skaičiusi jos kūrybos?
Liudmilos Petruševskajos vardas ir pavardė man nebuvo naujiena. Tai – žymi ir didi Rusijos autorė, atverianti slapčiausius, giliausius savo šalies klodus. Vis dėlto į jos tekstus panirau ne taip jau seniai. Po trupinėlį rankiodama žinias apie rašytoją Sergejų Kozlovą, Ežiuko rūke autorių, prisikasiau iki režisieriaus Jurijaus Noršteino. Nuo jo – tik žingsnelis iki Liudmilos Petruševskajos, jo filmo Pasakų pasaka scenaristės. O jau tada paskendau interneto platybėse. Ten Liudmilos Petruševskajos kūrybos pažerta daug. Kiek vėliau knygyne pamačiau Nijolės Kvaraciejūtės verstą Liudmilos Petruševskajos Mergaitę iš Metropolio, išleistą Krantų. Pirkau nedvejodama, net nepavarčiusi – ir Nijole Kvaraciejūte, ir Krantais pasikliaunu. Žinoma, ir rašytoja Petruševskaja.
Domina Liudmilos Petruševskajos biografija. Gimė, augo…
Gimė 1938 metais Maskvoje, jos giminėje būta medikų, filologų, filosofų, dailininkų… Giminė patyrė 1937 metų represijas, vėliau, karo metais, evakuaciją. Inteligentų ainė Liudmila gyveno vaikų namuose Baškirijoje, netoli Ufos. Dešimtmetė mergaitė, pagaliau sugrąžinta į Maskvą, tebuvo baigusi pirmą klasę. Jai rūpėjo teatrai, muzika, prancūzų kalba ir kiti kilnūs dalykai. Studijavo žurnalistiką, dirbo radijuje ir tą savo darbą nuostabiai aprašo – žinoma, ironizuodama taip, kaip tik ji viena moka. Ji amžinai patekdavo valdžios nemalonėn, labiausiai dėl savo dramaturgijos, bet vis tiek – tapo žinoma ir tuometinėje Sovietų sąjungoje, ir kur kas toliau. Jos gyvenimas neatpasakojamas. Nuoširdžiai siūlau bibliotekose ar interneto knygynuose atrasti Mergaitę iš Metropolio – ten kur kas vaizdžiau viskas pačios Petruševskajos aprašyta, nei pasakoju aš.
Ar versti Liudmilą Petruševskają buvo Tavo svajonė?
Mano svajonė buvo kitokia – tiesiog versti. Svajonė – tinkamas žodis, nes viena norėti, o kita – svajoti.
Kalbamės Tavo darbo kambaryje. Už nugaros – didžiausia knygų lentyna, joje knygos ir anglų, ir lenkų kalbomis. Kodėl pasirinkai rusų autorę?
Visų pirma, reikėtų sakyti kitaip: autores. 2019 metais pasirodė mano versta Ninos Daševskajos Pavasario sonata – apsakymų rinkinys, siejamas vienos temos: muzika. Daugiau apie šią knygą galima skaityti čia Birutė Žemaitytė. Keli žodžiai apie knygą, kurioje skamba muzika
O jau dabar atsakymas į klausimą kodėl rusų kalba… Aš ją moku kur kas geriau nei anglų ar lenkų. Juntu niuansus, suprantu humorą – bent jau man taip atrodo. Anglų ar lenkų kalba galėčiau versti paprastesnį tekstą, bet aš noriu sudėtingo, gilaus.
Šiais laikasi viskam, kas rusiška, daug kas jaučia tiesiog alergiją…
Šiais? O anais, iki Nepriklausomybės? Aš lig šiol nesuprantu, kodėl tėvai mane, dar nėjusią į mokyklą, nugrūdo į kažkokią pionierių stovyklą Nemenčinėje, vėliau, jau ketvirtokę – į miesto stovyklą prie Namų valdybos. Jose nieko nebuvo lietuviško, visiškai nieko. O dar ir kiemas Antakalnyje – kaiminystėje gyveno karininkų šeimos. Tas pasaulis man atrodė svetimas, net pavojingas. Tikrai nebuvau geriausia nei per rusų kalbos ir literatūros pamokas, nei per paskaitas universitete. Paradoksalu… Juk tiek daug skaičiau rusiškai, kliedėjau Konstantinu Paustovskiu. Bet gal jau laikas kalbėtis ne apie mane, o apie ką tik pasirodžiusią knygą?
Tai ir pristatyk ją, tą knygą, papasakok, kiek laiko su ja praleidai, ką ji pakeitė tavyje.
Nuo tos dienos, kai skaičiau pirmuosius originalo puslapius iki knygos pasirodymo praėjo metai ir trys mėnesiai. Liudmila Petruševskaja yra keista, savita, neatkartojama autorė. Skaitai romaną ir junti, kad jį rašė dramaturgė, įgudusi kurti dialogus, kiekvienam veikėjui suteikianti savitą kalbos manierą. Už veikėjus kiek svarbesnės yra veikėjos: senųjų ir dabarties kalbų žinovė Alina, dailininkė, kolegų globėja Stirna (tai pravardė, nes jai gerai sekėsi piešti stirnas), iš gūdaus kaimo kilusi valytoja Galina, šeimininkų praminta Kustodijevu (tai rusų dailininkas, tapęs stambias moteris). Jos priverstos kuo įvairiausiais būdais kautis už save ir už kitus, labiausiai – už teisę ramiai alsuoti ir auginti jaunąją kartą.
Kurie metai aprašomi romane? Dabartis ar praeitis?
Knygos veiksmas – paskutinieji XX amžiaus metai ir XXI pradžia, vieta – Maskva, pamaskvė, Tulos apylinkės ir užsienio šalys, viena jų galbūt atitinkanti Indiją ar jai artimą kraštą, kita – tvarkingą ir padorią nedidelę Europos valstybę. O dar begalė epizodinių ar dažniau pasirodančių veikėjų – tai sovietinių laikų diplomatai, Maskvos grietinėlė, kurios dalis – ir kartvelų surusėję palikuonys. Šiurpą iššaukia epizodai gimdymo namuose, stumdymasis pilnose parduotuvėse, kovojant už kilogramą dešrelių, aukštoji mokykla ir jos gyvenimo paradoksai. Švelnų graudų šypsnį kelia pasenusi dailininkų apipavidalintojų bendrija, ypač keturkojininkas (labai gerai tapė keturkojus gyvūnus) naivusis Eugrafas.
Koks knygos žanras?
Tikriausiai tai – detektyvas. Arba jo parodija. Galbūt – sekimas muilo operomis, o kartu ir šaipymasis iš jų. Kiek romane meilės istorijų, kiek praradimų, išdavysčių… Žodžiu, beskaitydami rasite tai, ko labiausiai ieškote. Beje, jei kam rūpi kuo viskas baigiasi, tai pranešu: baigiasi geruoju, tiesiog laimingiausia pabaiga, bet su tokia ironija…
Ką tu dar skaitei, versdama iš pradžių Niną Daševskają, o vėliau – Liudmilą Petruševskają? O gal kitų knygų ir nebereikėjo?
Skaičiau daug. Ignalinos bibliotekoje neatsitraukdavau nuo rusų literatūros lentynos, bet nešdavausi namo ne originalus, o vertimus – ir labai gerus, ir abejotinus. Tyrinėjau, spėliojau, ties kuo labiausiai užkliūnama. Nina Daševskaja mini daug muzikos kūrinių – jų visų išklausiau. Ir… prisižiūrėjau kuo įvairiausių rusiškų filmų – nuo aukštosios kultūros iki naivių serialų. Tam, kad suprasčiau Liudmilos Petruševskajos ironiją.
Su kuo lygintum ar gretintum rašytoją Liudmilą Petruševskają?
Užtenka internete akimis perlėkti tik kelias eilutes apie šią rašytoją, ir jūs pastebėsite: ji lyginama su Dostojevskiu. O man tai kelia juoką. Ji nelyginama, ji pati sau. Štai kodėl mudu apie ją kalbamės ir neišsikalbame.
Ar baugu laukti vertimo aptarimo?
Labai norėčiau sulaukti išsamios recenzijos, kurioje būtų geranoriškai aptariamos ir mano, vertėjos, pastangos. Juk turiu ko pasimokyti, juk tik pradedu! Ninos Daševskajos knyga Pavasario sonata buvo minima apžvalgose – deja, tik kaip turinti siaurą adrestą. Tikėjausi daugiau… Paskaičiuokime, kiek Lietuvos vaikų šiuo metu mokosi muzikos mokyklose, kiek yra suaugusių ją baigusių ar metusių, kiek publikos susirenka akademinės muzikos koncertuose… Man regis, ta knyga turi itin tikslų adresatą, kaip gaila, kad niekam nerūpėjo tos apibrėžties aptarti. Pasak, leidėjų, Pavasario sonata yra perkama, tad nuoskauda manęs nekamuoja.
Liudmilos Petruševskajos knygos, tikėtina, laukia savas likimas. Koks? Aš nežinau…
Klausimus pateikė Marius Kraptavičius