Aurimo Švedo paskaita doktorantams apie istorijos voratinklius.
Dusetos. Sauliaus Grybkausko nuotrauka
Aurimas Švedas – istorikas, Vilniaus universiteto docentas, įvairių kultūros tyrimų ir sklaidos projektų vadovas, iniciatorius, vykdytojas, radijo laidų vedėjas, knygų autorius, už išskirtinės kokybės publicistiką 2016 m. apdovanotas Kultūros ministerijos premija. Tarp jo mokslinių interesų – istoriografijos istorija, sakytinė istorija, kultūrinė ir komunikacinė atmintis, istorijos teorija, XX a. II pusės kultūros istorija. Aurimas Švedas sako, kad istorikui svarbios trys laiko dimensijos – praeitis, dabartis ir ateitis, o šias dimensijas sujungti gali istorinė vaizduotė, kurios prisireikia norint geriau suvokti istorijos potencialą. Šis pokalbis apie tai ir dar kai ką – apie gimtąjį Aurimo Švedo kraštą – Dusetas, į kurias sugrįžęs jis kaskart pasijunta grįžęs namo.
Kalbino Rasa Milerytė
Gerbiamas Aurimai, knygos „Istoriko teritorija“ įžangoje rašote: „Nesu pirmasis, rašantis meilės laišką mūzai Klėjai. Istorikai ir kiti praeičiai neabejingi žmonės lengvai dėl jos pameta galvą, įsimyli tyrimų objektus ir pranyksta būtųjų laikų akivaruose.“ Kokiomis aplinkybėmis pradėjo žydėti jūsų meilė istorijai?
Mano jaunystėje vyko epochinės permainos – Sąjūdis, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. Tai buvo paslėptos istorijos ir nutildytos atminties sugrįžimo laikas, kuriame į praeitį gilintasi aistringai, nes noras išsiaiškinti buvo suvokiamas kaip egzistencinė būtinybė. 1993-iaisias pradėtos rodyti laidos „Būtovės slėpiniai“ kūrėjai režisierius Algimantas Galinis ir du istorikai Alfredas Bumblauskas bei Edvardas Gudavičius parodė, jog praeities tyrimai nėra vien tik priežasčių – pasekmių sekų kūrimas.
Man visuomet patiko pasakoti istorijas, tačiau aukščiau paminėti dalykai tapo postūmiu suvokiant, koks įdomus ir intriguojantis gali būti istoriko amatas. Šį pojūtį iki šiol gaivina istorikų parašytos knygos, kurias skaitydamas juntu nuostabą, žaviuosi kolegų erudicija, pasakotojų talentu, o kartu – gebėjimu iškelti naujus klausimus ir rasti į juos originalius atsakymus. Mūzai Klėjai jaučiama meilė vis stipriau įsiliepsnodavo skirtingais gyvenimo etapais perskaičius Marc Bloch „Istoriko amatą“, Ewa Domańska „Nekonvencinę istoriją“, Patrik Ouředník „Europeaną“, Florian Illies „1913. Šimtmečio vasarą“ ir daugelį kitų nuostabių knygų.
Kalbant apie mokslą, tyrimus, esate iš tų, kurie lengvai pameta galvą, ar visgi stengiatės stovėti ant kuo tvirtesnio pagrindo?
Šią vasarą Nidoje. Asmeninio albumo nuotrauka
Mano dienos kupinos daugybės darbų ir įsipareigojimų, todėl bandau savo laiką planuoti racionaliai. Turiu šeimą, kuriai esu įsipareigojęs ir stengiuosi prisidėti prie jos gerovės. Todėl tenka būti racionaliam. Jūs klausėte manęs visai kitų dalykų, o aš pradėjau kalbėti apie buitį… Tačiau taip nutiko neatsitiktinai. Gyvenimas mokslininkus verčia elgtis racionaliai renkantis tyrimo temas, vertinant savo turimus jėgų, laiko ir finansinius resursus, planuojant savąsias karjeras. Kita vertus, mokslininko humanitaro darbe privalo likti erdvės netikėtumams, smalsumui, nuostabai, improvizacijai. Be šių dalykų (mano įsitikinimu) istoriko amatas taptų nuobodžia ir nemalonia rutina.
Šios knygos įžangoje rašote dar ir štai ką: „Tačiau nuolat keliauju laiku ir erdve tyrinėdamas istoriko teritoriją, kurioje susiliečia praeities, dabarties ir ateities dimensijos, o jų sąveikas apmąsto istoriografija, išbando istorinė vaizduotė, atspindi ir interpretuoja istorinė kultūra.“ Mano klausą kliudo žodžiai „ateitis“, „vaizduotė“ ir „interpretuoti“. Kiek istorijoje svarbi ateitis ir kiek šiame moksle galima remtis vaizduote bei interpretacija?
Istorikui yra svarbios trys laiko dimensijos – praeitis, dabartis ir ateitis. Būdamas dabarties žmogumi istorikas tyrinėja praeitį stengdamasis sužinoti arba suprasti tuos dalykus, kurie egzistenciškai svarbūs šiandienai. Kita vertus, praeities tyrimai yra prasmingi tik tuomet, kai prieš mūsų akis skleidžiasi ateities perspektyva. Kaip sakė indų kilmės amerikiečių istorijos teoretikas Dipesh Chakrabarty – ar įmanoma mąstyti ir kalbėti apie istoriją, jeigu mes gyvename dabartyje, kuri nebeturi ateities?
Istorinė vaizduotė padeda kelti naujus klausimus praeičiai, siūlo būdus, kaip įmanoma atsakyti į šiuos klausimus. Mąstymas apie labiausiai tikėtiną praeityje įvykusios istorijos versiją yra ne kas kita, kaip nuolatinės svarstybos apie alternatyvių istorijos scenarijų galimybes, tokiu būdu artėjant link istorinės tiesos. Čia galima prisiminti amerikiečių istoriką Reba N. Soffer, kuris yra pasakęs: „Istorikai privalo įsivaizduoti daugiau, nes jie niekada nežino, kas iš tiesų nutiko.“ Taigi, istorinė vaizduotė, mano nuomone, yra metodologinis instrumentas, padedantis tirti praeitį, taip pat – padedantis istorikams rasti naujas pasakojimo apie savuosius tyrimų rezultatus formas.
Istorinės vaizduotės prisireikia mėginant geriau suvokti istorijos potencialą bei tikėtinas jos raidos perspektyvas.
O kas yra toji istoriko teritorija, kaip apibrėžtumėte šios teritorijos ribas? Ar tam, kad kaip mokslininkas pamatytumėte kuo platesnį įvykio, reiškinio vaizdą, neprireikia peržengti teritorijų ribas? Su kokiomis, kieno teritorijomis ribojasi istoriko teritorija?
Paskaitos „Vasario 16-osios visuomenės pamokos mums“ metu. LR Vyriausybės kanceliarijos nuotrauka
Man labai patinka vokiečių istoriko Jürgen Osterhammel žodžiai: „Horizontas yra judanti tolimiausio regėjimo linija. Šį terminą vartoju konkrečia prasme. Neklausiu: Kaip toli galime įžiūrėti? Klausiu: Kaip toli norime ir privalome matyti?“ Į klausimą „Kaip toli norime ir privalome matyti?“ istorikai jau XX a. viduryje atsakė, kad istorija yra mokslas apie žmogų laike. Taip nusakius savosios disciplines objektą, nesvarbių temų nelieka, nes žmogaus gyvenime svarbu viskas: menas, mentalitetas, kasdienybės formos, buitis. Tuo tarpu XX ir XXI a. sandūroje įvyko dar viena mąstymo revoliucija, kurios metu konstatuota – istorijos tėkmėje šalia žmogaus (laikančio save išskirtine gyvybės forma) derėtų pamatyti kitus, todėl šiuo atveju jau kalbama apie „daugiarūšės“, „daugiamąstės“, apimančios „daugiau nei vien žmogaus pasaulį“ istorijos rašymo poreikį.
Tarp jūsų kaip mokslininko interesų sričių yra įrašyta sakytinė istorija. Kas tai?
Istorijos tyrimą suprantu kaip kelionę ir kaip dialogą. Paprastai praeities tyrinėtojai keliauja laiku bei erdve tam, kad užmegztų pokalbį su kažkada gyvenusiais žmonėmis, kurių mintis bei emocijas atspindi įvairūs istorijos šaltiniai. XX a. II pusėje vis dažniau pradėtas naudoti interviu metodas, kurio metu praeities tyrinėtojas kalbasi su tam tikrų įvykių liudininkais tam, kad išgirstų jų pasakojimus apie įvykius, procesus ir asmenybes, taip pat – kad sužinotų pasakojančiųjų požiūrį į tam tikrus dalykus. Taigi, sakytinė istorija yra galimybė sukurti ir interpretuoti unikalius šaltinius, tai – dialoginės istorijos, kurioje vyksta pagarbus pokalbis tarp istoriko ir istorijos liudininko arba liudininkės, erdvė. Beje, sakytinės istorijos metodas nėra šiuolaikinių istorikų išradimas. Dar antikos laikais istorikai stengėsi informaciją apie juos dominančius dalykus visų pirma gauti iš išskirtiniuose įvykiuose dalyvavusių liudininkų.
Kurie istoriniai laikotarpiai arba reiškiniai jums yra įdomiausi? Ar yra temų, į kurias istorikai kol kas gilinasi per mažai?
Su literatūrologe Dalia Satkauskyte. Asmeninio albumo nuotrauka
Daugiausia dirbu su XX ir XXI a. Lietuvos visuomenės ir kultūros istorija, ypač sovietmečio bei Nepriklausomybės epochomis. Tačiau mane taip pat domina ir ilgosios trukmės, todėl svajoju apie Lietuvos istorijos nuo 1009 iki XXI a. parašymą, žvelgiant į valstybės ir visuomenės raidą iš kontrafaktinės istorijos (keliančios klausimą „O kas būtų, jeigu?..“) perspektyvos. Nesu tikras, ar man užteks laiko ir jėgų įgyvendinti savo svajonę, tačiau nuolat mintyse grįžtu prie šio sumanymo.
Vienas iš, mano nuomone, labai mažai tyrinėjamų laikotarpių yra Nepriklausomybės epocha. Mano giliu įsitikinimu, darome didžiulę klaidą laukdami, kol Kovo 11-osios Lietuva švęs pirmuosius solidžius savo jubiliejus.
Man regis, tai, kuo tampame suaugę, stipriai lemia vaikystės patirtys. Esate kilęs iš nedidelio Dusetų miestelio. Kaip pamenate savo vaikystę ten, kaip jus augino Dusetos?
Nuotrauka iš https://www.dusetukrastas.info/dusetos/lietuvos-reginiai-is-paukscio-skrydzio/attachment/dusetos-1-2/
Tikriausiai nepasakysiu nieko originalaus. Mano vaikystė buvo labai šviesių patirčių laikas. Jaučiausi apgaubtas meilės, nuolat jaučiau savo tėvų ir senelių rūpestį manimi.
Jei paprašyčiau sudaryti jūsų vaikystės Dusetų žemėlapį, kuriame atsispindėtų vietos, datos, patirtys, istorijos, kaip atrodytų šis žemėlapis?
Nedidukas mano tėvų butas, esantis Vytauto gatvėje dideliame žaliame mediniame name; kitoje gatvės pusėje – mano geriausio vaikystės draugo Aurelijaus tėvų namas; visai šalia jo įsikūrusi Dusetų vaikų muzikos mokykla (kurioje dirbo mano tėtis); kaimynystėje įsikūrusi Dusetų Kazimiero Būgos vidurinė mokykla su stadionu, šalia tyvuliuojantis Sartų ežeras. Toks būtų mano vaikystės mikrokosmosas, jame tilpo labai daug dalykų.
Nors iki Dusetų centro nuo mano tėvų namų atstumas yra nedidelis (mažiau nei kilometras), tačiau eidavau „į miestą“ kaip į iškyla. Miesto centre buvo įsikūrusios kelios parduotuvės (maisto ir buitinių prekių), taip pat – kino teatras „Sartai“ ir vaikų bei suaugusiųjų bibliotekos. Ten dažniausiai ir keliaudavau, kad patirčiau naujų įspūdžių ir mano vaizduotė gautų postūmį veikti.
Kaip jis, šis žemėlapis, pasikeitęs šiandien?
Sugrįžęs į Dusetas stengiuosi jas apeiti ir žvilgsniu užfiksuoti, kas pasikeitė per tą laiką, kol nesilankiau jose. Mano gimtasis miestas kinta: jį puošia čia gyvenanti dailininkų bendruomenė; iš senųjų Dusetų gyventojų nusipirkę namus naujieji jų savininkai užsiima pastarųjų rekonstrukcijomis, pagal savo supratimą puošia aplinką. Tai – natūralus procesas. Kita vertus, Dusetose mažėja dalykų, kurie daro šio miestelio gyventojų gyvenimą patogų. Kaip antai, po Naujų metų neliko vaistinės. Imant domėn, kad didelė senųjų dusetiškių bendruomenės dalis yra garbaus amžiaus, tai rimta netektis.
Be abejo, turite asmenišką santykį su gimtuoju kraštu. O kaip matote Dusetas, žiūrėdamas iš istoriko, mokslininko pozicijos?
Dusetos vis dar laukia savosios istorijos tyrinėtojo arba tyrinėtojos. Tikiuosi, kad mano kolegė profesorė Tamara Bairašauskaitė įgyvendins savo sumanymą ir parašys knygą, kuri, neabejoju, leis visiems mums geriau pažinti Dusetų istoriją ir ją kūrusias iškilias asmenybes.
Ar istorine prasme Dusetos jums įdomios? Galbūt yra su miestelio istorija susijusių temų, kurias norėtumėte patyrinėti?
Kelios Aurimo Švedo knygų rekomendacijos. Asmeninio albumo nuotrauka
Man įdomi XX a. Dusetų istorija, ypač Pirmosios Lietuvos Respublikos laikmetis ir šioje epochoje Dusetose susikūręs savitas, įdomus pasaulis. Jį dramatiškai pakeitė pirmoji sovietinė okupacija, Antrasis pasaulinis karas ir nacių okupacija, o vėliau – sovietų sugrįžimas. Vartydamas tarpukario epochos nuotraukas, pasakojančias apie to meto dusetiškių buitį ir būtį, jaučiu dvejopus jausmus – kokie artimi ir kartu tolimi man yra šie žmonės. Todėl noriu geriau pažinti ir suprasti jų gyvenimą.
Ar dažnai apsilankote Dusetose? Kas labiausiai traukia į jas sugrįžti?
Į Dusetas atvažiuoju aplankyti savo tėčio, kuris dabar su mano seserimi Dalia ir jos sūnumi Albertu gyvena didžiuliame gražiame mediniame name – buvusioje muzikos mokykloje. Kiekvieną kartą apsilankęs Dusetose suprantu, kad sugrįžau į namus, į tą vietą, kurioje prasidėjo mano gyvenimo kelionė ir kur apsisprendžiau tapti istoriku. Be Dusetų faktoriaus man pačiam būtų labai sunku (o gal ir neįmanoma) paaiškinti, kaip aš tapau tuo, kuo esu.
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS PUSLAPIAI iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba
