Regina Lopienė, 2023 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ilgametė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė, teatro istorikė, dabar jau emeritė, Regina Lopienė antrą dešimtmetį laisvadienius leidžia Ignalinos rajone, Kėriškės kaime. Išėjus į pensiją po mažu gyvenimo tempas sulėtėjo – intensyvų socialinį, intelektualinį miesto gyvenimą pakeitė gamta, ramybė, nauja bendruomenė ir laikas su šeima. Bet ir dabar širdis „serga“ muziejumi, kuriame prabėgo intensyviausi ir gražiausi metai. O teatro istorijos studentai, kurie atlikdavo praktiką muziejuje, R. Lopienę atsimena ne tik kaip puikią muziejininkę, specialistę, bet kaip mamą, kuri visa širdimi rūpinosi jaunąja karta.
Muziejininkystė jus lydėjo didžiąją gyvenimo dalį. O kas visgi jus atvedė į Muziejų?
Mano kelio pradžia į muziejininkystę – su posūkiais. Vaikystėje gražiai skaitydavau eilėraščius, tad tėvai ir kiti suaugusieji mane skatino deklamuoti, skaityti knygas. Jau šešerių metų skaičiau ir labai norėjau eiti į mokyklą. Kadangi tėvai neleido, tai aš slapčia lįsdavau per tvorą į mokyklos kiemą ir pasistiebus per langą stebėdavau besimokančius vaikus. Tad tėvams nieko nebeliko, kaip susitarti su mokyklos vadovybe ir nuo rugsėjo vidurio aš jau sėdėjau tikrame Kelmės mokyklos suole. Patiko ne tik mokytis, taip pat lankiau muzikos mokyklą, grojau fortepijonu, lankiau šokių ir dramos būrelius. Būdama vyresne apsisprendžiau studijuoti aktorinį meistriškumą. Baigusi mokyklą, jau Kėdainiuose, išvykau į Vilnių ir sėkmingai įstojau į tuometinę Vilniaus konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademiją). Į mano kursą iš šimto stojančiųjų jaunuolių atrinko aštuonias merginas ir septynis vaikinus, labai tuo didžiavausi ir buvau laiminga. Deja, antrame kurse susirgau ir gydytojai patarė rinktis ramesnę profesiją. Ir mano kelias pakrypo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Pabaigusi studijas likau dirbti universitete, vėliau sekė darbas Kino, foto, garso įrašų archyve. Nuo 1986 metų įsidarbinau Lietuvos Dailės muziejaus teatro ir muzikos skyriuje. 1992 m. skyrius išsiplėtė ir tapo atskiru Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Nuotrauka iš https://ltmkm.lt/
Dabar, kai žvelgiate atgal, ar galite pasakyti, kad likimas, pakoregavęs kryptį iš aktorinio link istorijos, buvo jūsų kelias?
Pats likimas atvedė ten, kur vedė širdis. Mano teatro studijų vadovas režisierius Vytautas Čibiras yra pasakęs: „Nesigailėk aktorystės, nes dabar esi ten, kur reikia. Tu puikiai supranti kas yra teatras, muzika, kinas ir žinai jų vertę kultūros istorijoje.“
Lietuvos teatro, muzikos ir kino (LTMK) muziejuje dirbote kaip teatro skyriaus specialistė, vedėja, o vėliau tapote LTMK muziejaus vadove. Muziejui teko vadovauti ilgus 17 metų. Kokia tuomet jums, vadovei, teko misija? Kokį muziejų jūs kūrėte?
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus yra išskirtinis muziejus. Ir visos meno šakos, kurias aprėpia muziejaus veikla, yra be galo trapios. Jas sudaro ne tik apčiuopiamos vertybės, bet ir pačios asmenybės: aktoriai, režisieriai, scenografai, operatoriai ir kiti kūrėjai, jų gyvenimo istorijos tampa muziejaus tyrinėjimo objektais. Į muziejaus fondus patenka ne kiekvienas. Tai išryškina laikas. Muziejininkas privalo turėti ne tik žinių, patirties, bet ir įžvalgos atsirenkant medžiagą, kuri bus vertinga ateityje. Teatro, muzikos ir kino muziejuje dirba ne tik istorikai, muzikologai, menotyrininkai, taip pat ir aktoriai, garso ir vaizdo specialistai, dainininkai ir kiti šių sričių specialistai.
Mano muziejaus vadovavimo metus galima būtų apibendrinti kaip muziejaus saugyklų statybų laikotarpį. LTMK muziejus yra įsikūręs Mažuosiuose Radvilų rūmuose. Šios patalpos nėra pritaikytos saugykloms, darbo kabinetams. Tad techninių projektų finansinės paraiškos buvo kasmetinis galvos skausmas su biurokratiniais kalneliais.
Nuolatinės ekspozicijos, kuri atspindėtų Lietuvos teatro, muzikos ir kino tarpukario istoriją, pasakojimą norėjau pradėti nuo dramaturgo, scenaristo, kompozitoriaus rankraščių gimimo bei idėjų plevenimo, slypinčių gamtoje. Kai namuose prie rašomojo stalo ar muzikinio instrumento menininkas žodžiais, natomis, kadrais, scenomis užrašo būsimą kūrinį. Kaip kūrybinis procesas atgyja per eksponatus, memorialinius daiktus, garsus, vaizdus, kvapus. Lankytojai-žiūrovai muziejų salėse galėtų stebėti, pajusti, sužinoti, nustebti, patirti teigiamų emocijų. Ekspozicija būtų skirta ne tik pamatyti, bet ir išbandyti – suvaidinti, nusifotografuoti, nupiešti, panirti į scenos menus. Muziejus be nuolatinės ekspozicijos – nepilnavertis. Trumpalaikės vienaplanės parodos, edukacijos ar kiti renginiai jos neatstos.
Deja, ne visi užsibrėžti tikslai buvo įgyvendinti. Trečią kartą nebuvo galimybės kandidatuoti į muziejaus vadovės postą. Ir aš pasirinkau išeiti į pensiją. Mano darbe buvo svarbiausia – žmogus. Kiekvienas muziejuje dirbantis asmuo – svarbesnis už eksponatą. Darbo sąlygos, atlyginimas, darbinė atmosfera ir aišku, projektų, parodų, renginių kūrimas visiems drauge.
Muziejininkystė – tai gana nauja specializacija, kuri po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo sparčiai vystėsi kartu keisdama muziejaus veidą visoje Lietuvoje. Koks muziejus buvo prieš 30 metų, ir kokiu tampa dabar?
Prieš trisdešimt metų eksponatus rinkdavome ir juos aprašinėdavome inventorinėse knygose, dabar viskas skaitmenizuojama ir visa informacija saugoma serveriuose. Anksčiau parodas rengdavome patys, nuo eksponatų parinkimo iki jos vizualinio išpildymo. Dabar parodos kuriamos pasitelkiant dizainerius, architektus ir kitų sričių specialistus.
Man teko aplankyti ne vieną muziejų ir Lietuvoje, ir užsienyje, bet labiausiai įsiminė vieno Švedijos muziejaus vadovės pastebėjimas, kad šiuolaikinių muziejų ekspozicijos tapo itin skaitmenizuotos, bejausmės, neliko originalių eksponatų ir autentiškumo. Todėl norėtųsi, kad tobulėjantis šiuolaikinis muziejus atrastų balansą tarp originalaus eksponato ir ekranų invazijos.
Jau daug metų esate vilnietė, bet paskutinį dešimtmetį daug laiko leidžiate ir Kėriškės kaime (Ignalinos r.), sodyboje. Kas jums yra šis kraštas? Kaip jūs jaukinatės kaimo gyvenimo būdą?
Regina Lopienė su Pūke Gilūtų bibliotekoje, kurią kas vasarą praturtina dovanodama knygas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Daugiau nei prieš dešimtmetį į Kėriškės kaimą atvedė atsitiktinumas. Tuomet dairėmės sodybos visoje Lietuvoje. O kai keliu riedėjome apžiūrėti dabartinės sodybos, net kraštovaizdis šnibždėjo, kad atrasim ten savo kitus namus. Kai atvykome į vietą, akis patraukė langų apvadų ornamentika bei medžio viršūnėje, palei kaimelį skiriantį keliuką, susuktas gandralizdis. Įsikalbėjome su parduodamos sodybos savininke, išaiškėjo, kad ji irgi muziejininkė. Tai buvo geras ženklas.
Kūrėmės po žingsnelį. Laikui bėgant susibičiuliavome su kaimynais, Gilūtų kaimo bibliotekininke, seniūnu, klebonu ir kitais. Su didžiausiu malonumu visa šeima dalyvaujame kultūriniuose renginiuose, dalinamės knygomis ir dainomis. Džiaugiamės būdami bendruomenės kaimo dalimi.
Kadangi esate kultūros žmogus, kas jus džiugina, o kur matote, kad dar reikia stiebtis, žvelgiant į regiono kultūrinį lauką ir kontekstą?
Mane žavi Ignalinos apylinkių grožis. Visai neseniai lankiausi Gamtos mokykloje, įrengtoje ES lėšomis, tai – puiki vieta rengti įvairias edukacines programas. Ignalinos miesto tikslas tapti patraukliu turizmo ir kurorto centru dar yra tik siekiamybė. Labai trūksta tinkamos infrastruktūros – kavinukių, viešbučių su papildomomis paslaugomis, kitų pramogų, lankytinų, edukacinių vietų. Tikiuosi, pritraukęs investicijas ir jas tinkamai panaudojęs, Ignalinos kraštas turi potencialą.
Ignalinos krašto muziejus. MENO BANGŲ nuotrauka
Esate muziejininkė, tad tikiu, kad aplankėte šio krašto muziejus. Kaip manote, ar muziejinė veikla regionuose, mažuose miesteliuose, juda tinkama linkme?
Ignalinos krašto muziejus pasakoja miesto legendą, atskleidžia istorinį kontekstą, bet taip pat norėtųsi ir modernaus, šių dienų žvilgsnio į eksponatus bei jų įvairiapusišką pateikimą lankytojams. Manau, muziejininkai turi idėjų, kaip tai įgyvendinti. Palinkėčiau solidaus finansavimo, dėka kurio planai virstų realybe.
Ignalinos miestelėnai ir apylinkių gyventojai, tikiu, susitelks, ir istorinis kultūros paveldas atgims ne tik širdyse, bet prieš visų akis.
Vasara jau greitais žingsniais lekia į priekį. O kokia jūsų vasara?
Šią vasarą mums visiems gamta diktuoja sąlygas. Žemdirbiams sausra atnešė papildomų rūpesčių. Ir man pačiai su vyru, anūkais tenka nenuilstant laistyti augalėlius ir juos puoselėti.
Taip pat norsi sau palinkėti kuo daugiau dienų praleisti sodyboje, kurioje laikas tarsi sustoja.
Kiekvienas laikmetis žymi tam tikrus istorinius įvykius, kurie lemia mūsų kelią, pasirinkimus, pokyčius, tapsmą. O ko šiandien palinkėtumėte regiono kultūrai ir jo žmonėms?
Paskutiniai metai buvo ypatingi. Mes išgyvenome pandemiją, išmokome dirbti, mokytis nuotoliu ir dabar tam tikri įpročiai liko mūsų gyvenimuose. Šiuo metu Ukrainoje vyksta karas, todėl norisi kiekvienam palinkėti vilties ir tikėjimo. Net patys baisiausi dalykai vykstantys pasaulyje lemia ir teigiamus pokyčius. Noriu tikėti geriausiu scenarijumi. Regiono kultūrai ir jo žmonėms linkiu gardžių darbo vaisių, meilės savo kraštui ir rūpintis vieni kitais. Juk visada po tamsiausios nakties išaušta šviesus rytas!
Interviu parengė Lauryna Lopaitė
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS PUSLAPIAI iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba
