Pivorų kaime, Vikipedijos nuotrauka
Liaudies dainos, eidamos iš lūpų į lūpas, keičiasi priklausomai nuo pateikėjo atminties. Jų pavidalą geriausiai užfiksuoja užrašymas. Juk neatsitiktinai praėjusio amžiaus vidurio merginos suprato, kad atmintis ne viską gali išsaugoti, ir turėjo dainų sąsiuvinius su pačiu įvairiausiu repertuaru. Tad jau atėjo laikas plačiau pakalbėti ir apie užrašinėtojus. Pradėsime nuo merginos, kurią drąsiai galėčiau pavadinti geriausia Didžiasalio „Ryto“ mokyklos tautosakos rinkėja. Tai Elena Smilginaitė, 2007-2008 metais savarankiškai apėjusi keturis ryčiausio Lietuvos pakraščio kaimus, aplankiusi apie keturiasdešimt žmonių – ji užeidavo į kiekvieną trobą, tad užrašė pasakų, dainų, anekdotų, žaidimų iš penkiolikos pateikėjų. Į šį darbą ji įsijungė būdama vienuoliktokė. Štai kaip jautriai pati Elenutė apie tai rašė:
„Mokykloje buvo vykdomas projektinis darbas – renkama dabar krašte gyvuojanti tautosaka. Mokytoja pasiūlė užsidirbti gerą pažymį užrašinėjant liaudies kūrybą. Aš sutikau. Maniau, kad nueisiu pas kelias močiutes, jos man greit padainuos, paseks pasakų ir aš jau turėsiu dešimtuką. Bet suklydau taip manydama. Tautosakos rinkimas yra labai sunkus ir varginantis darbas.
Teko susidurti su įvairiausiais sunkumais. Pirmiausia buvo sunku surasti žmogų, kuris galėtų ką nors papasakoti ar padainuoti. Pirmąsias sakmes užrašiau savo gimtajame Pivorų kaime. Maniau, kad čia bus lengviausia. Juk Pivoruose visi mane pažįsta! Ir vėl suklydau. Vieni seneliai mane priėmė noriai, kiti sakė nieko nemoką ir viską užmiršę. Iš pradžių senoliai, norėdami atsikratyti mano uždavinėjamų klausimų, siųsdavo mane pas savo kaimynus, o pastarieji dar pas kitus kaimynus. Ir susidarė toks užburtas ratas. Kaip kamuolys, iš vienų rankų metamas į kitas, taip ir aš riedėdavau nuo vienų durų prie kitų.
Iš viso aplankiau keturis kaimus. O tuose kaimuose pakalbinau apie keturiasdešimt žmonių. Kalbinant kildavo įvairiausių minčių. Pradžioje maniau, kad kaimo žmogus gali bendrauti tik tokiomis temomis, kurios susijusios su kaimu ir ūkiu. Bet teko sutikti labai išprususių ir inteligentiškų senelių. Jie man prasitarė, kad skaito įvairiausius laikraščius, žurnalus, skirtus jaunimui. Jie galėjo papasakoti apie dabar populiariausius ne tik Lietuvos, bet ir užsienio atlikėjus, išvardinti dabartinės drabužių mados tendencijas. Prisipažįstu, buvau pakerėta! Manau, kad ne kiekvienas jaunuolis galėtų pakalbėti apie madas taip, kaip tie seneliai. O kokia graži ir turtinga tų kelias klases baigusių žmonių kalba!
Teko pastebėti, kad daugiausia seni žmonės kaimuose gyvena po vieną. O labiausiai jiems trūksta bendravimo. Kartais būdavo taip, kad pravaikščiodavau visą dieną po kaimus, o taip ir nesurasdavau pasakorių. Labiausiai įsiminė ta diena, kai užėjau pas vieną močiutę, kuri kuria eilėraščius. Ji man pasakojo apie savo gyvenimą. Išpasakojo beveik viską, kas jai ant širdies gulėjo kaip akmuo. Ji pasakojo ir verkė, ir džiaugėsi. Ši močiutė man davė tikrai vertingų patarimų ir pamokymų. O kai aš išeidinėjau, ji man prisipažino, kad aš jai kaip dukra. Aš stebėjausi tokiu atvirumu ir nuoširdumu. Aš jai juk visiškai svetimas žmogus, o patikėjo didžiausias savo gyvenimo paslaptis.
Ši močiutė mane pasiuntė pas kitą savo kaimyną. Sakė, kad jis turi mokėti dainuoti. Aš ir nukulniavau į kaimyninį kiemą. Ten sutikau žilą senelį. Jis prisipažino, kad nieko jau nebeprisimena. Bet paprašė, kad pasilikčiau pakalbėti. Prisipažinsiu, nenorėjau likti. Tądien jau buvau pavargus nuo gyvenimiškų istorijų klausymo. Jis pradėjo pasakoti nuo jaunystės. Visą laiką pasakodamas verkė. Aš net suglumau. Retai pamatysi verkiantį vyrą. Jo skruostais riedėjo didelės ašaros kaip per audrą dideli lietaus lašai. Man tada gerklėje atsirado kažkoks gumulas, kuris labai suspaudė. Ir pati vos nepravirkau. Rodos, per kelias valandas prabėgo visas žmogaus gyvenimas. Nenorėjau ilgai užsibūti, bet paskui pajutau, kad privalau šį senelį išklausyti. Baigus pokalbį, jis mane palydėjo iki kiemo vartų, padėkojo ir palinkėjo geros kloties.
Elena Smilginaitė. Asmeninio albumo nuotrauka
Aš matydavau senolių akyse vaikišką džiaugsmą, kai įjungdavau diktofono mygtuką ir duodavau paklausyti, ką jie padainavo ar papasakojo. O kai norėdavau senolius nufotografuoti, tai jie pasijusdavo kaip kino žvaigždės ir vis klausdavo, ar jų nuotraukų ir pasakų nespausdins laikraščiai.
Prisipažinsiu, mane šis darbas iš pradžių labai vargino, o vėliau pradėjo patikti. O baigiant rinkti tautosaką pasidarė šiek tiek ir liūdna. Aš taip buvau pripratus prie senolių, kad jie man tapo geriausiais draugais. Su džiaugsmu laukdavau tos sutartos dienos, kai vėl susitiksime. Pradėjau dirbti jau ne dėl geresnio pažymio, bet tiesiog dėl savęs pačios. Man šis darbas daug ką davė. Dabar daug greičiau randu bendrą kalbą su pagyvenusiais žmonėmis. O svarbiausia tai, kad pradėjau daug geriau suprasti senų žmonių pasaulį, jų mintis.“
Per dvejus metus Elenutė (mokykloje jos niekas kitaip ir nevadino) užrašė apie šimtą keturiasdešimt tautosakos vienetų: pasakų, sakmių, padavimų, dainų, žaidimų, etnografinių pasakojimų, pagarbiai ir empatiškai išklausė visus su ja norėjusius kalbėtis senolius. Jų amžius– gimę nuo 1922 m. iki 1941 m. Repertuaras labai įvairus: yra savo aplinkai pritaikytų dainų, kur vietoj Apaščios atsiranda Birvėta, minimi ir Pošiūnų laukai; kai kurie prisimena tik vieną kitą anekdotą. Bet gausu ir gražiai prisimintų senesnio klodo dainų: „Per girelį, per žaliojį/ Saulutė tekėjo“, „Iš rytų šalelės saulutė tekėjo“, romansas „Baltai pražys po mano langu/ Sena šakota obelis“ (Adelė Umbražūnaitė-Pauliukėnienė, g.1925). Buvo pateikėjų – buvusių politinių kalinių (seserys Jurgelevičiūtės: Stasė, g.1922 ir Eleonora, g.1924), kurios nelabai jau begalėjo dainuoti, bet pusiau padeklamavo dar negirdėtų nelaisvės dainų: „Nieks neužmirš metų/ Trisdešimt devintų,/ Nieks nesuskaitys tų/ Brolelių išrinktų.“ Dvidešimt aštuonias vertingas dainas įdainavo ankstesniame straipsnyje minėta Bronė Steponėnaitė-Spėčienė (g.1929). Šešiolika dainų ir žaidimų pateikė Elena Jurgelėnaitė-Gurskienė (g. 1936). Bet bene labiausiai šildo širdį aštuoniolika keturių moterų kartu padainuotų dainų ir žaidimų: juk ruošėsi, aptarė, prisiminė, laukė Elenutės, susirinko į krūvą ir prisiminė jaunystės laikus. Tokiu gražiu tikslu prie Bronės Spėčienės prisidėjo seserys Jurgelevičiūtės ir Valerija Spėčiūtė-Pivoriūnienė (g.1930). Dvidešimt pastarosios pateikėjos dainų įrašyta renkant tautosaką Pivoruose 2007 m. O Aldona Spėčiūtė-Spėčiuvienė (g.1934) papasakojo tikrą, pačios išgyventą linų apdirbimo pasaką ir padainavo kolūkio laikų „darželį“ – žaidimą: „Traktaristą pamilau,/ Ką jis veikia, nežinau./ Gal jis sės ir akės/ Ir jauną mane mylės./ Nei jis sėjo, nei akėjo,/ Nei jaunos manęs mylėjo.“
Būtinai reikėtų paminėti ir vyrą, padainavusį kelias dainas (šiaip vyrai pateikė sakmių, pasakų, tikrų atsitikimų). Tai Antanas Petrulėnas (g.1928), kurio sesuo Vilė (g.1930) – garsi pasakų sekėja, daugelį kartų žymaus rinkėjo Jurgio Dovydaičio lankyta. Antanas irgi pasekė pasakų, bet nustebino ir lyriška daina: „Paukšteliai dainavo,/ Upeliai klegėjo,/ Kai aš mažutėlis buvau…“ Taigi Elenutė per porą metų į mokyklos tautosakos skrynelę sukrovė tikrai gausų kraitį.
Jau aštuoniolikti metai eina nuo Elenos Smilginaitės pirmojo apsilankymo savo gimtuosiuose Pivoruose (tada ji gyveno Didžiasalyje). Per šį laiką dauguma jos šiame ir kituose lankytuose kaimuose kalbintųjų iškeliavo į Amžinybę. Pivoruose žiemą jau neberasi nė vieno nuolatinio gyventojo. Bet kaimui liko gyvasis paminklas – jaunos, darbščios ir kantrios mergaitės įamžintos jų godos, užrašytos dar tebegyvavusios dainos, pasakos.
Kuokinių aidai Didžiasalyje, 1984.
Fotografavo A. Laurutėnas
Kalbant apie dainų gyvybingumą iškyla svarbios sąsajos su šio krašto žmogumi, jau senokai besiilsinčiu jaukiose Pivorų kapinaitėse ant Birvėtos kranto – Juozu Kėkštu. Jis nebuvo pateikėjas, nors dainų mokėjo daug. Jis buvo puikus organizatorius, vienas iš svarbiųjų tautiškumo žadintojų, įnirtingai rusinamame Didžiasalyje ir jo apylinkėse 1984 m. subūręs ansamblį „Kuokinės aidai“ – per trisdešimt įvairaus amžiaus dainininkų, muzikantų, rengdavęs su jais pasirodymus. Ansamblis per savo gyvavimą buvo ir visų mokyklos vakaronių aktyvus dalyvis, tautinio sąjūdžio ramstis. Reikia paminėti, kad tuometinė gamyklos administracija (direktorius Ričardas Dapkus, pavaduotojas Gintautas Sėliukas) teikė jam rimtą pagalbą: susivežti artistams į repeticijas iš aplinkinių kaimų duodavo autobusą. Ir tas folklorinis J. Kėkšto inicijuotas judėjimas visam kraštui buvo labai svarbus. Šviesuolio fotografo Aldono Laurutėno 1984 m. darytoje nuotraukoje ir užfiksuotas pirmasis „Kuokinės aidų“ koncertas mokyklos stadione. Ansamblio dalyviai, tada dar pusamžiai žmonės, su džiaugsmu tarsi grįžo į savo jaunystę: dainavo dainas, mokė jaunimą ratelių, senovinių šokių. (Tarp jų yra ir E. Smilginaitės po dvidešimt su trupučiu metų kalbintųjų.) O iš Kėkšto, buvusio politinio kalinio, mokykloje 1988 m. sukūrę Sąjūdžio grupę mokėmės tremtinių dainų.
Vartydama Elenutės surinktą tautosaką, didžiuojuosi turėjusi tokią puikią mokinę, kurios darbai paliudijo per dešimtmečius gyvybingą liaudies dainų tradiciją ryčiausiame Lietuvos pakrašty. Ir klausant įrašų visiškai nesvarbu, kad atlikėjų balsai dažnai dreba, kad kartais ir žodžiai susipainioja – šiuo atveju daina turi gydančią, taurinančią, nuo nelinksmos senatvės ginančią galią, leidžiančią žmogui pasijusti svarbia savo krašto dvasinės kultūros dalimi.
Nuotraukos: Elena Smilginaitė
Ansamblis „Kuokinės aidai“ 1984 m.