Fotografavo Ričardas Šileika
Draugystės jausmas, noras bendrauti, pažinti, žinoti – štai kas man atrodo svarbu Virgio Šidlausko knygose. O dar – namų ir saugumo juose jausmas.
Virgis – grojantis, dainuojantis rašytojas, kartais į sceną kopiantis vienas, o kartais – su kolegomis. Miesto šurmulys, rokenrolas ir daugybė kitų šaunių dalykų įkvepia Virgį rašyti. Jis – kūrėjas, nepamiršęs savo vaikystės ir noriai apie ją pasakojantis.
Mielas Virgi, koks buvo Tavo vaikystės kiemas, namai, draugai, mokykla? Ar buvai žaidžiantis vaikas? Ar patyrei vaikystėje vienatvę?
Augau mažame miestelyje ir visa vaikystė prabėgo daugiabučių namų kiemuose. Laiką leidom kaip dauguma to meto vaikų – karstėmės po medžius, lakstėme dviračiais, obuoliavom svetimuose soduose, spardėm kamuolį, šaudėm iš lankų, žaidėm kvadratą, laidėm aitvarus, o susirinkę vakarais pasakodavom vieni kitiems baisias istorijas.
Pirmieji bandymai rašyti
Kiemo draugai buvo šaunūs. Su jais galėjai imtis bet ko. Ne tik visokių padaužiškų nuotykių, bet įgyvendinti praktiškai bet kokią galvon šovusią idėją. Pamenu, susižavėjęs „Pasaulinės fantastikos aukso fondo“ serija pasiūliau tokią pat suorganizuoti su kiemo bičiuliais. Sugalvojom apie ką kiekvienas rašys (žinoma, apie kiemo draugus pakliuvusius į išgalvotus pasaulius). Bet paaiškėjo, kad kurti sekasi ne visiems. O kai kurie ir šiaip tam nenusiteikę – kieme juk laukia smagesni dalykai. Pats taip pat nebaigiau nė vienos pradėtos istorijos. Išliko tik keletas ranka pieštų būsimų knygų viršelių. Bet supratau vieną – jei kryptingai judėsi link to, ką sumanei – viskas pavyks.
Mokytis sekėsi ir iki paauglystės aktyviai dalyvavau saugaus eismo, matematikos olimpiadose. Vėliau šiek tiek atleidau vadeles. Tai, žinoma, atsiliepė pažymiams ir kai kurie dalykai, iki tol sekęsi puikiai, jau pavykdavo tik vidutiniškai. Bet tokia jau ta paauglystė. O vaikystėje mokyklą mėgau, ypatingai pasiutusį veiksmą pertraukų metu.
Virgis Šidlauskas žemai lenkiasi publikai. Iš jo asmeninio archyvo
Vienatvės jausmą teko išgyventi ne kartą. Kad ir draugams atostogų metu iškeliavus į kitus miestus. Bet tada draugiją atstodavo knygos. Pasinėręs į jose pasakojamas istorijas, kitus pasaulius, atrasdavau naujų draugų, ypač, jei jie ar jų poelgiai būdavo man artimi.
Meno bangų rubrikoje KNYGŲ GATVĖ 12 jau atskleidei savo knygų dvyliktukus – vaikų ir suaugusių literatūros. Į Tavo vaikystėje mėgtas knygas pažvelkime dar kartą.
Jų buvo daugybė, bet labiausiai įsiminusias galėčiau sudėti tokia tvarka:
- Astrid Lindgren – „Broliai Liūtaširdžiai“
- Otfried Proissler – „Plėšikas Hocenplocas“
- Vytautė Žilinskaitė – „Kelionė į Tandadriką“
- Gianni Rodari – „Tortas danguje“
- Jan Brzechwa – „Tiškutis“
- Selja Ahava – „Iš dangaus krintantys dalykai“
- Neil Gaiman – „Koralaina“
- William Golding – „Musių valdovas“
- Vytautas Misevičius – „Danukas Dunduliukas“
- Aleksandras Volkovas – „Apleistos pilies paslaptis“
- Janosch – „Panama labai graži“
- Richard Scarry – „Ką žmonės dirba visą dieną“
Virgis Šidlauskas 1990 metų rudenį. Iš jo asmeninio archyvo
Pasirinkai retą specialybę – filosofiją. Ar tai atitinka Tavo vaikystės, paauglystės svajones? Ir – ar tapai filosofuojančiu žmogumi?
Visada buvau toks: mąslus ir keliantis per daug klausimų ten, kur kitiems viskas jau seniai akivaizdu ir aišku. Paauglystėje be galo žavėjausi filosofiškais dainų tekstais. Gal dėl to labai vertinau „Foje”, „Airiją”, „Šiaurės kryptį” ir panašias muzikos grupes. Tuose tekstuose rasdavau save, sau artimus išgyvenimus, aptikdavau klausimus, kurie kirbėdavo viduje, bet nemokėjau jų tinkamai suformuluoti.
Tiesa, žavėjausi ne tik filosofija. Domino ir istorija, filologija ir ypač žurnalistika. Tačiau pastaroji dėl to, kad be proto žavėjausi vėjavaikišku, pašėlusiu Marijaus Mikutavičiaus įvaizdžiu. Norėjau būti į jį panašus, kalbinti muzikos grupes, rašyti apie renginius ir muzikos albumus, ką tiesą sakant, gerokai vėliau ir įgyvendinau. Žurnalisto darbas man tada atrodė labai intriguojantis ir įdomus. Ko gero, dėl informacijos stokos. Per daug šią profesiją romantizavau ir buvau įsitikinęs, kad joje daugybė laisvės, improvizacijos, kas tikrai nebuvo tiesa. Ir kai sužinojau, kad stojimuose į žurnalistikos studijas didžiuliai konkursai, konkurencija ir norint ten patekti turi labai gerai mokytis, kažkodėl šia savo svajone nusivyliau ir praradau susidomėjimą.
O į filosofiją pasukau natūraliai. Galbūt tai ir nėra labai praktiška profesija, tačiau žinojau, kad būtent čia rasiu visus mane dominančius atsakymus.
Kaip į Tavo pasaulį atėjo gitara? Noras muzikuoti? Kaip patekai į muzikuojančių rašytojų grupę KNYGŲ VAIKAI ir ko iš jos pasisėmei? Ar būta ir kitų grupių?
Virgis Šidlauskas ir jo gitara. Iš jo asmeninio archyvo
Gitara į mano gyvenimą atėjo paskutiniais mokyklos metais. Klasės draugė norėjo išmokti groti, nejučia užsiminiau apie tai miestelio bibliotekininkei Linai ir paaiškėjo, kad jos vyras groja gitara. Juokinga, kad klasiokė taip ir nepradėjo mokytis, o aš prie gitaros prilipau taip, kad iki šiol negaliu atsitraukti. Nežinau, tai likimas ar ne, bet vėliau atradau, kad muzika išties universali kalba ir ja kartais galima pasakyti daugiau nei sugebėtų storiausia knyga. Be to, kai pavargstu nuo rašymo, pailsiu kurdamas dainas, gludindamas jų melodijas. Pamenu, kaip pirmą kartą laikiau gitarą rankose ir net trys pasišovę mane mokyti entuziastai viską apie ją pasakojo. Tada atrodė, kad rankose laikau kažkokį stebuklingą, nepaprastą daiktą. Norėtųsi vėl pajusti tą nuostabią akimirką, bet kaip žinia pirmų kartų įspūdžio nebepakartosi.
Nebuvo taip, kad prieš tai visiškai neturėjau jokio supratimo apie muziką. Pradinėse klasėse dainavau mokyklos chore ir netgi koncertuodavome rajone organizuojamose šventėse. Viską po truputį, padedamas kitų ir savo jėgomis, atradau neskubėdamas. Tačiau noras išsisakyti muzika, ko gero, brendo seniai, dar gerokai iki to, kai pradėjau mokytis, nes praėjus vos mėnesiui dar sunkiai dėliodamas akordus ir grubiai užgaudamas stygas jau sukūriau pirmą savo dainą. Ir mane tas pribloškė! Iki tol galvojau, kad kurti dainas gali tik labai ypatingi, talentu apdovanoti žmonės. Negalėjau patikėti, kad ir man pavyko. Tai buvo viena iš nuostabiausių gyvenimo patirčių.
Baigęs mokyklą subūriau alternatyvaus roko grupę „Chimbambaira”, kas reiškė „Atsargiai – minos”. Pavadinimą pasiūlė tuo metu karybos mokęsis grupės bosistas. Skambėjo paslaptingai, todėl nusprendėm, kad pavadinimas tiks puikiai. Tiesa, su grupe nuveikėm nedaug. Turėjom vos porą koncertų ir įrašėm dvi dainas, kurių taip ir nepaviešinome. Bet laiką turėjome gerą ir įgyvendinti šovusias idėjas buvo tikrai labai smagu.
O vaikų rašytojų muzikos grupė „Knygų vaikai” susibūrė rašytojo Tomo Dirgėlos iniciatyva. Prieš mano knygos pristatymą festivalyje „Vaikų Kalėdų sala”, kol dar buvo šiek tiek laiko, Tomas užšoko ant scenos ir man pritariant gitara ėmė improvizuoti. Pasiūliau padaryti duetą, o Tomui kilo mintis apie muzikos grupę, kurioje grotų vien vaikų rašytojai. Prie mūsų netrukus prisijungė Benas Bėrantas, Kotryna Zylė, o dar po kiek laiko ir Justinas Žilinskas. Šiuo metu grupėje grojame 4 vyrukai. Ir prieš kelias dienas pagaliau pristatėme savo pirmąjį įrašą – dainą „Mes mėgstam knygą“.
Labiausiai grodamas kartu džiaugiuosi galimybe kurti, nes muzika man visada buvo tokia pat svarbi, o kartais ir svarbesnė už rašymą. Ir, be abejo, trankiais, rokenroliniais pasirodymais su grupe.
Prisimink tą jausmą: pradedi rašyti knygą ir būtent – knygą vaikams. Kas įkvėpė? Ar jauteisi suprastas, kai pasirodė ta pirmoji knyga? Lengviau ar sunkiau buvo imtis kitų knygų? Ir – koks jausmas skleisti kitų autorių knygas žurnale LAIMIUKAS?
Įkvėpė dukra, jos gimimas. Kartais tekdavo vidury nakties migdant ją nešioti ant rankų ir tokioje tyloje į galvą ėmė kristi keisčiausių istorijų nuotrupos. Tiesiog va taip. Ėmiau jas užrašinėti ir jungdamosi viena su kita tos istorijos virto pirmąja mano knyga vaikams „Ulfas ir stebuklinga barzda”.
Pasirodžius knygai sulaukiau visko: ir šiltų sveikinimų, ir ignoravimo. Bet viską priėmiau natūraliai. Labiausiai džiaugiausi tiesiog galėdamas kurti.
Vėliau pasirodžiusios kitos dvi knygos buvo parašytos tuo pačiu atsikvėpimu kaip ir pirmoji, užplūdus dideliam kūrybiniam entuziazmui. Paskui, kai Ulfas pateko į Vaikų metų knygų penketuką, užgriuvo susitikimai su skaitytojais ir nuo rašymo gerokai nutolau. Kurį laiką jaučiausi saugiai, nes dar turėjau porą parašytų, bet neišleistų knygų, tačiau tas laikas praėjo labai greitai ir vėl teko daugiau laiko skirti rašymui. Tada paaiškėjo, kad buvau taip nuo jo nutolęs, kad buvo labai sunku grįžti į vėžes. O skaitytojai nekantrūs ir visada laukia, ką sukursi naujo. Dabar jau yra pasirodžiusios 6 knygos, o šiais metais knygynų lentynas turėtų pasiekti ir 7-oji. Nuo 2015-ųjų, kai parašiau pirmąją istoriją, per 7 metus parašiau 7 istorijas. Tikrai nemažai. Kai kurios gimė vienu atsikvėpimu. Kitos gerokai sunkiau. Bet buvo verta.
Garsinti kitus autorius žurnale man smagu. Juk taip ir turėtų būti – turėtume vienas kitą palaikyti, o ne galvoti apie konkurenciją. Niekaip nesuprantu susipriešinimo ar pavydo. Juk sėdime vienoje valtyje ir stengiamės tik dėl vieno, kad vaikai skaitytų ir mylėtų knygas.
Gyvenimas Kaune… Kokie jo privalumai? Ar ilgiesi bent kartais gyvenimo toliau nuo bruzdančių miestų, bet arčiau gamtos?
Man patinka Kaunas. Gal dėl to, kad nuo vaikystės jame lankiausi, jį pažinojau, jis man buvo artimas ir savas. O gamtos ar nuošalesnių vietų nesiilgiu. Savo natūra esu labiau miesto žmogus: mėgstu šurmulį, bruzdesį, gaudžiantį transporto srautą, pro šalį skubančius nepažįstamus žmones. Jaučiuosi esąs ten, kur ir turiu būti. Bent jau kol kas neįsivaizduoju savęs ramioje, atokioje aplinkoje. Galbūt to norėsis vėliau, ateityje, bet dabar mėgaujuosi miesto teikiamais malonumais ir patogumais. Iš šurmulio ir nuolatinio judesio gaunu daugiau įkvėpimo nei ramaus, tylaus buvimo.
Rašytojas Virgis Šidlauskas. Iš jo asmeninio archyvo
Ko linki lietuvių literatūrai, o ypač – vaikų literatūrai?
Augti ir skleistis. Kuo daugiau ir kuo plačiau. Kuo daugiau visi pastangų dėsim, kuo daugiau žmonių įsitrauks ir prisidės savo idėjomis, tuo labiau ji sužydės. Vaikų literatūra šiuo metu išgyvena pakilimą. Dėl to labai džiugu, bet tai netruks amžinai. Po 10-15 metų viskas gali kardinaliai keistis, kai „youtube“ vaizdo įrašais besižavėjusi jaunoji karta ims auginti savo vaikus ir mėgins arba ne sudominti juos knygų skaitymu. Ir vis tik tikiu, kad viskas bus gerai. O vaikų literatūra nepraras savo svarbos.