Tomas Blažiulionis. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Jaunųjų filologų konkurse (Palanga, 2024 m.) Prozos sekcijoje laureatu tapo Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijos abiturientas TOMAS BLAŽIULIONIS. Jį kalbina komisijos narė, rašytoja DAINA OPOLSKAITĖ, kadaise ir pati sėkmingai dalyvavusi JFK – kai buvo mokinė ir kai buvo mokytoja, lydėjusi į konkursą savo mokinius.
Papasakok truputį apie save. Kaip ir kur užaugai, kur mokaisi?
Gimiau Marijampolėje, augau priemiesčio kaime. Draugų kaime neturėjau, taip pat didžiąją savo vaikystės dalį neturėjau jokio išmanaus įrenginio ir prieigos prie interneto, todėl daugiausia laiko praleidau prie knygų ir tuščių popieriaus lapų su spalvotais flomasteriais. Užaugau gan senamadiškai. Šiuo metu esu abiturientas Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijoje. Mėgstu kurti, dalyvauti diskusijose, skaityti. Domiuosi medicina, literatūra, filosofijos klausimais.
Jaunųjų filologų konkurse dalyvavai jau praėjusiais metais – pateikei vertimą. Kaip nutiko, kad šįmet nusprendei pabandyti rašyti prozą? Ar tai pirmieji Tavo kūrybiniai bandymai?
Kiek reikia perskaityti knygų, kol nepanorėsi sukurti ką nors savo? Bandydamas sumažinti savo „skaitmeninį“ laiko švaistymą, prieš pora metų rudenį pradėjau skaityti daug grožinės literatūros. Dėjausi į galvą mintį po minties, kol galiausiai nusprendžiau sukurti ką nors savo. Taigi, taip, tai buvo mano pirmieji kūrybiniai bandymai ir, viliuosi, kad ne paskutiniai.
Kaip manai, ko labiausiai reikia rašytojui: talento, patirčių, vaizduotės, gal atidaus žvilgsnio ar… dar ko kito?
Talentas svarbus iki tam tikro lygio, visa kita reikia išmokti savarankiškai, įvaldyti pačiam. Patirtis ir vaizduotė, mano manymu, yra patys svarbiausi. Jeigu visa gyvenimo patirtis – tavo vieno kambario butas ir nyki vaizduotė, tai nieko įdomaus neparašysi (kita vertus, neprivalai paisyti logikos, tai gal kažkas įdomaus išeitų?). Atidus žvilgsnis grožinę literatūrą paverčia informacija ir tikra enciklopedija. Visgi, kaip ir pasineriant į bet kokį meną – reikia saiko.
Kokia knyga Tau yra gera? Kokios knygos labiausiai įsiminė, padarė įtaką? Ką rekomenduotum perskaityti savo bendraamžiams?
Gerbiu knygas, kurios žmogų „pastato į vietą“. Knygas, kurių meninis pasaulis neišblunka ištisas savaites. Knygas, su kuriomis sieji tam tikras savo paties gyvenimo patirtis. Man didžiausią įspūdį paliko Vlado Dautarto „Viliaus trilogija“ („Prakeikimo vartai“, „Vėjai“ ir „Ant pakelės akmens“). Tai yra viena iš tų knygų, kurią perskaičius priverčia svarstyti: „O kas toliau?“
Savo bendraamžiams rekomenduočiau šiuos autorius: Joną Mikelinską – dėl intelektualaus turinio, Vytautą Bubnį – dėl realistinio vaizdavimo, meilės temos ir Vladą Dautartą – perskaityti jo apsakymus.
Koks netikėtumas – visai ne šiuolaikinė jaunimo dievinama literatūra! O kur tos knygos, dėl kurių daugelis tavo bendraamžių eina iš proto – Melvin Burgess „Heroinas“, Delios Owens „Ten, kur gieda vėžiai“, Jay Asher „Trylika priežasčių kodėl“ ir panašios? Ar Tau jos neįdomios?
Skaitau grožinę literatūrą, kad pabėgčiau iš tikro pasaulio. Noriu pamilti veikėjus jaučiančius vidinį šurmulį, suprasti eilinio inteligento pasaulėžiūrą. Taip pat mėgaujuosi senos literatūros paprastumu (žmonės neturėjo ką veikti tais laikais, taigi net menkiausi įvykiai ar daiktai gaudavo didžias įžvalgas). Nauja literatūra man atrodo kaip pasaulio veidrodis, o pasaulis yra gan liūdnas. Jeigu dėl kažkokių priežasčių geisčiau sužinoti apie narkotikų žalą mūsų visuomenei, savižudybę ar patyčias, išeičiau į gatvę ir apsižvalgyčiau. Nepamirškime, kad čia yra užsienio autoriai. Lietuvių vertėjai, priklausant nuo savo įgūdžio lygio, gali perteikti ne visas mintis ar temas (ypač kultūrines) ir ne visos mintys ir temos mums lietuviams bus suprantamos. Iš esmės galima teigti, kad jos man yra neįdomios.
Esi dvyliktokas, šiemet baigi mokyklą. Prisimenu savo mokyklinius metus ir galėčiau pasakyti, kad jie, deja, buvo gana nykūs, ne itin ką davę man, kaip rašančiai. O ką mokykla davė Tau, kaip žmogui ir kaip filologui? Padėjo ar trukdė savęs paieškoms?
Kad ir kaip absurdiškai nuskambės, tačiau esu labai dėkingas likimui, kad teko patirti patyčias, kurios užgrūdino mano charakterį, pakantumą ir išmokė atskirti šmeižtą nuo kritikos, taip pat dėkoju savo gerbiamiems mokytojams, kurie tarytum vedliai mane, aklą, vedė po gyvenimo subtilybes. Ypač noriu padėkoti savo lietuvių kalbos mokytojai Virginijai Gurevičienei. Jos dėka pamilau literatūrą. Nors mokykla gan daug prisidėjo prie mano brendimo, tačiau stengiuosi nuo mokyklinio gyvenimo kuo toliau atsiriboti ir augti savarankiškai.
Sakoma, kad šių laikų jaunas žmogus yra ganėtinai sutrikęs, nežinąs kur pasukti, kurį kelią rinktis. Skaitydama Tavo kūrybą ir bendraudama su Tavimi lyg ir buvau apimta savotiško stabilumo, tvirto pagrindo po kojomis jausmo. O gal tai koks nors suvalkietiškas konkretumas?
Mūsų karta jaučiasi įstrigusi tuštumoje. Mes mokomės ir domimės įvairiomis kultūromis, kuriose neteko ir neteks gyventi, nepaisant to, turime išgyventi nykią dabartį ir stebėti, kaip nesustabdomai judame link dar gūdesnės ateities. Šis mano juntamas stabilumas – naivaus, nepatyrusio žmogaus, kuris mano, jog dvidešimt metų patirties yra per akis. Gal balso tembras, gal išsakyta nuomonė, o gal stoiška laikysena sukūrė tokią iliuziją, tačiau aš šiame pasaulyje esu lygiai tiek pat pasimetęs, kiek bet kuris eilinis abiturientas.
Kažkuris iš rašytojų (tik nepamenu, kas) yra pasakęs, kad žmogų sukuria aplinka arba jis pats. Kuriai iš šių galimybių labiau pritartum? O kas labiau kuria Tave patį?
Neabejotinai žmogų sukuria aplinka, tačiau „savikūryba“ nugali aplinkos įtaką (tam reikia labai daug dvasinių jėgų). Neturiu užtektinai patirties, kad kurčiau save, todėl man labiau daro įtaką aplinka. Gal po trisdešimties metų bus kitaip, bet kol kas po truputį kuriu save.
Skaitydama Tavo apsakymą „Užaugau vakardien“ išgyvenau keistą noro išsaugoti brangius vaikystės prisiminimus ir tuo pačiu nutraukti su ja ryšį paradoksą. Kiek Tau svarbi ir brangi vaikystė – gal paaiškintum plačiau.
Vaikystės nesureikšminu. Tai yra gyvenimo „demo versija“, kurioje nereikia atsakyti už savo veiksmų pasekmes ir menkos žinios sukuria faux pasitikėjimą savimi. Gyvenimas prasideda nuo dvidešimt penkerių, kada išeini vienas į gatvę ir sau pasakai: „Galiu daryti, ką noriu!“ Gali daryti, ką nori, prisiimdamas atsakomybę, bet svarbiausia, kad gali. Laisvą valią ir nepririštą protą vertinu labiau negu naivią vaikystę. Vemti verčia, kai matau žmones perdėtai vertinančius savo vaikystės daiktelius ar ką nors. Vis dėlto čia yra mano, kaip ganėtinai jauno žmogaus, požiūris. Laikui bėgant jis gali pasikeisti.
Ką Tau davė Jaunųjų filologų konkursas, kaip vertini čia įgytas patirtis?
Konkursas man padėjo įsivertinti savo sugebėjimą kurti. Paskatino kritiškai vertinti savo kūrinius. Taip pat filologų konkursas patvirtino nuojautą, kad klasikos kūriniai yra nemirtingi ir iš jų galima mokytis gražaus žodžio, taurios minties, raiškos.
Smalsu – ar ateityje ketini rinktis filologo kelią?
Filologija man teliks tik hobis, pomėgis. Gyvename ne tarpukario laikotarpiu, kad filologija (ypač grožinė literatūra) atneštų didelę naudą valstybei, asmeniui ir autoriui. Žmonės turi ir kitokių pramogų. Sau prisižadėjau, kad neuždirbinėsiu nė cento iš šio užsiėmimo. Hobis virsta darbu, kai už jį gauni atlygį. Kita vertus, rašysiu toliau. Sėkmingai ar ne, pasakys laikas. Visgi norisi tobulėti šioje srityje.
Linkiu tobulėti.
Kalbėjosi rašytoja Daina Opolskaitė